tekstai.lt

Eugenija Vaitkevičiūtė. Poetiško laiko vardu (Algimantas Baltakis. Žvirblių žiemavietė, 2005)


baltakis_zvirbliu
baltakis_zvirbliu
Algimantas Baltakis. Žvirblių žiemavietė: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

 

Eilėraščių rinkinio viršelyje tvyro laikas – gelsvam vasaros kopos smėliui peraugant į rusvus ankstyvo rudens tonus. Pulsuoja sulig jaukaus laikrodžio tvinksniais. Tik vėliau, daug vėliau pasklis tirštame geltonyje įsirėžią liepų šakų kontūrai, degąs raudonis, nukritusių lapų čežėjimas. Dar yra laiko. Retsykiais jisai dilgteli kaip Dievo akin įkritusi blakstiena – jei gebėtume pastebėti vieną Dievo akies mirktelėjimą...

Dažnas pažintį su pasauliu bei sava aplinka pradedame nuo nevaržomo bėgsmo, gaivos ir siautulingo erdvės suvokimo. Gilus dangus vasaros rytą, saulėta lig akių žilpinimo pieva vidurdienį, melancholiškas jaukus vakaras... Taip kartojasi aplinka, taip prie jos priaugame ir susisaistome gausybe pojūčių, prisiminimų, jausmų mes patys. Ilgainiui iliuzijų, kad ten, už horizonto, laukia kažkas labai labai ypatinga, kad reikia dar vieno veržlaus posūkio, ir tada!.. Iliuzijų sumažėja. Pasaulis tampa daug įprastesnis, galbūt – jaukesnis, kaip vakaras, besiglaustąs apie kojas. Kaip katė. Norisi į viską įsižiūrėti įdėmiau. Žvilgsnis į aplinką transformuojasi į stebėjimą – kiek melancholiškas knygos lyrinio subjekto, moksliškai kalbant, žvilgsnis fiksuoja laiko tėkmę, objektus, prisiminimus. Sulig augančiu stabilios aplinkos pojūčiu atsiranda pasaulio, kaip savitos konstrukcijos, suvokimas. Skirtingos jos detalės atkreipia dėmesį, „prišaukia" eilėraštį. Antai eilėraštyje „Mažytis stebuklas": „Mažytis stebuklas:/ vėlyvą rudenį/ vėl žydi purienos" (p.36).

Žmogus, kaip esąs pastovumo ir nuolatinio bėgsmo sankryžoje, – dažno eilėraščio motyvas, ypač pirmojoje knygos dalyje. Dėsningai eilėraščiuose dažniau klausiama, nei primygtinai siūloma. Žmogus kartais toks nerangus, kiek sutrikęs pasaulio akivaizdoje, to pasaulio, kurio kiti objektai čionai jaučiasi tarsi ir jaukiau ar tikresnėmis teisėmis nei homo sapiens. Antropocentrinė priešybė, kitaip tariant... Antai dialoge su svirpliu pastarasis „jau trečia para/ protarpiais tyliai svirpia:/ – Kam tau, žmogau, tiek vietos pasauly?/ Palik ir man, svirpliui, /bent mažą kampelį!/ Argi nematai,/ kaip lengvai mudu sutelpame šioje pastogėje? Ir nemanyk,/ kad svirpi gražiau už mane!" (p.20). Regis, šešių gana skirtingo pobūdžio knygos skyrių panašumas – intensyvus klausimo sprendimas: kurioje pasaulio vietoje tą žmogų įsprausti, idant netrukdytų net svirpliui? Kad atrastų pagaliau nuolatinę vietą pasaulyje, tai šviesiame, tai griūvančiame, tai iš viso panašiame į žmogaus destrukcijos triumfą? Pirmajame skyriuje išvystame lyrinį subjektą ieškantį, klausiantį ir kone įkyriai kimbantį prie aplinkinių objektų, debesų, medžių, akmenų – kodėl jie čia tarsi savaime savo vietoje, o jis kamuojamas egzistencinių klausimų ir laiko tėkmės... Niekaip nenusiramina ir neranda kažko itin svarbaus. Pagaliau kas yra svarbu, o kas mažiau svarbu, galop – kas visai nereikšminga? Šiuo vertybių atrankos bei reiklumo sau pačiam požiūriu knygą drįsčiau laikyti logiška poeto patirčių suma. Tokią išvadą suponuoja ir iš dalies autobiografiniai eilių ypatumai. Poetinė knygos erdvė prisodrinta konkrečių užuominų, aliuzijų į lyrinio „aš" buities aplinką (kompiuterio ekrano, p.21), darbą, kelius, poilsį, mintis ir prisiminimus. Skirtingų laiko, erdvės gabalų dėlionė nukelia skaitytoją tai į vieną, tai į kitą apmąstymų lauką, jie susimaišo toje pačioje poetinėje erdvėje... Šios įvairialypės kaitos fone išsiskiria viena aštriai įbrėžta figūra – einančiojo ir stebinčiojo. To, kuris savanoriškai prisiėmė emocinio subjekto vaidmenį. Dažname eilėraštyje kiek skeptiškai, rezignuojamai žvelgiama į daugelį aplinkos reiškinių, o bene pirmiausia į žmogaus egzistencinį „aš". Tokiai raiškai pasitelkiama laisvo eiliavimo forma, kur frazes valdo kone vien tik ritmas ir atitinkamas kirtis: „jisai neberanda moters/ kuriai norėtų sakyti:/ aš tave myliu. / Arba: /aš tavęs nekenčiu./ ir pasauliui, / į kurį žvelgė taip godžiai,/ nebenori sakyti – /nei labas, / nei sudie" (p.30). Žmogus atsiskleidžia kaip įvairių laiko plotmių sandūra, plg. eilėraštį „Nuotoliai", p.31: „tavo rankos toli/ nuo grumsto, kurį,/jei tėviškėj būtum,/ sutrupintum tarp delnų (...) tavo rankos toli/ ir nuo naujoviškų daiktų, kuriuos dabar liečia/ tavo vaikai" (p.31). Laiko motyvas vyrauja didelėje dalyje eilių kaip prasminis atskaitos taškas. Tam tikra motyvo atmaina – konkretesnės laiko momentų apibrėžtys, tikslūs laiko ženklai, peraugantys į metaforų bei simbolikos lygmenį. Antai: „Lape rikiuoju/ žalius eilėraščio žodžius,/ Kurie pražus po Krono kojom/ Greičiau nei rašalas išdžius" (p.47); „Paskutinį kartą (...)/ tave apkabinsiu/ šiame šimtmetyje" (p.37); „Gal jūs – / ne debesys,/ gal avelės,/nuolat laiko genamos?" (p.28); „Kaip ir vyšniai,/ kuri be manęs/ prieš tūkstantį metų/žydėjo./Ir po tūkstančio metų/žydės". Retsykiais pagrindinio eilėraščio akcentas – baigtinio laiko ženklas, pvz.: „Mama, pasiūk man/ baltus marškinius/ paskutiniam sykiui/ uždenk stalą(...)/paskutinei vakarienei./ Kai nurysiu/ paskutinį kąsnį,/ mama..." ir kt. (paryškinta – E.V.).

Kai poezijoje iškyla laiko, mirties, laikinumo motyvai, neišvengiamai įsiterpia bendražmogiškos patirties reikmė. Įmanoma, vertinant poeziją būties temomis, aptarinėti eilėdarą, literatūrinę raišką, tačiau kai už ketureilių bei eilučių stovi paties žmogaus patirtys, jo paties „aš", – formalaus, sauso požiūrio nebeužtenka. Šiuo atveju skaitytojui lengviausiai pasiekiamas eilėraščių šifro raktas esti bendrų tarpusavio supratimo „vardiklių" paieška. Nes knygoje šios temos perauga į žmonių dialogo lygmenį. Tarsi sėdėtumėte vienas priešais kitą. Todėl atitinkamai „objektyvus" egzistencinių temų poezijoje vertinimas, svarstymas tėra tariamas, kadangi šioje srityje greičiausiai visi esame suinteresuotos pusės. Galime ieškoti susitarimo, guostis poetų eilėmis ir didžiuliais filosofiniais, teologiniais traktatais, knaisiotis eilėraščiuose su viltimi, kad poetija galbūt bus atradusi ką nors, ko mes patys nepastebėjome. Į ką galima įsikibti kaip į inkarą ir rasti gyvenimo prasmę. Kuo didesnė poetinės saviraiškos amplitudė, tuo daugiau vilties, kad šie eilėraščiai atkreips didesnio skaitytojų rato dėmesį.

Bene tiksliausiai poetinę saviraišką apibūdiname, pasitelkę analogus. Pirminis būsenų, emocijų pasaulis – bene kaip vanduo, skambanti spalvomis tėkmė. Žiemop jis struktūruojasi, griežtėja – iki šalto ledo tvirtybės. Melsvas, žalsvas ar skaidrus, jis išlaiko savyje tą patį tvarumo bei konkrečios struktūros išlikimo dėsnį. Tas pats vanduo, tačiau absoliučiai skirtingų pavidalų. Ta pati meninė forma, ta pati įgudusi plunksna poetinę stichiją suklosto kitokiais principais... Pasaulis sušvinta kaip skirtingų komponentų mozaika. Pridėkime čia laiko bėgsmo pojūtį, vertybių sampratą, stebinčiojo aplinką kiek melancholišką žvilgsnį, ir griežtoka eilėraščių forma, itin būdinga skyriams „Galupio elegijos" ir „Aš dar dainuoju", tampa argumentuota. Pirmuoju atveju ketureiliai savotiškai struktūruoja emocinį eilėraščių prasmės krūvį: aiškūs, ryškūs ritmo akcentai, griežta strofų konstrukcija, faktiškai tekste nėra nieko nereikalinga ar pernelyg laisva. Šis skyrius skirtas amžinatilsį autoriaus sūnui, taigi jį įvertinti – gana sudėtinga užduotis. Susiduria du dalykai: meninės vertės paieška ir žmogiškas supratimas, kad autoriui buvo svarbu išreikšti tai, kas skaudėjo viduj, pagaliau įamžinti. Meninė raiška šiame skyriuje atiduoda pirmenybę „išsikalbėjimui". Prie to nieko nesinori pridurti, nebent – tegul skaitytojai renkasi, kas jiems labiau prie širdies. Tai jų teisė ir privilegija. Gal dar – laiko...

Skyrius „Aš dar dainuoju", skirtas poeto kurtoms dainoms bei eilėraščiams, virtusiems dainomis, iškyla kaip savotiškas lankstus perėjimas iš minėtos temos į kitą, kiek rūstesnę ir realistiškesnę. Čia vienas atradimas buvo netikėtas ir gan malonus ir jūsų, mielieji, recenzentei. Mat galiu paliudyti, kad A.Baltakis nė kruopelytės nemeluoja teigdamas, jog jo eilėraščiai, virtę dainomis, populiarūs. Pasirodo, jo eiles kaip dainas dainuoja ir mano kartos jaunimas savo gimtajame krašte. Dažnas net neįtardamas, kieno ir kam skirtas eiles dainavo, tiesiog dėl to, kad tai skambu, gražu ir „už dūšios griebia"... Formos atžvilgiu šiems eilėraščiams taip pat būdinga gan griežta struktūra, tačiau ji kyla labiau iš fonetinės garsų sąveikos, nei iš autoriaus „uzurpatoriško" jų „išguldymo". Justi, kad esminis orientacijos taškas čia ir yra paklusimas muzikiniam ritmui. Su dideliais įprasminimais turbūt nepažaisi, kai kalbama apie skirtingų menų sintezę: dalį savo giluminių pajautų poezija aukoja čia dėl muzikos, o pastaroji – dėl poezijos. Kita vertus, galime pasvajoti apie tokią prabangą, kai, į knygą įtraukdami panašaus pobūdžio eilėraščius-dainas, prie jos turėsime ir atitinkamą kompaktinę plokštelę, tad kiekvienas skaitytojas galės minėtą sintezę tinkamai ir adekvačiai įvertinti, nebespėliodamas, kaip vienas ar kitas poetinis akcentas galėtų būti perteiktas daina.

Visos knygos kontekste itin įdomus yra skyrius „Izetai, broli mano". Jis naudingas ir vertimų, ir sykiu autentiškų literatūros istorijos liudijimų atžvilgiu. Laiškai, rankraščių faksimilės, kūrybos aplinkybių paaiškinimai sudaro didžiąją šio skyriaus vertės dalį, todėl A.Baltakio knyga pretenduoja jau ne tik į poezijos rinkinio išliekamosios vertės vaidmenį, bet kartu ir į literatūros istorijos šaltinį. Kalbant skambiau – į tarpkultūrinių ryšių liudijimą. Kadangi kalbama apie dviejų poetų ryšį, padariusį įtaką jų kūrybinių nuostatų sklaidai, juolab kad vienas iš jų yra iš Lietuvos, kitas iš Bosnijos, o cituojami laiškai atskleidžia tikrąjį XX a. pokyčių rezultatą individualybių gyvenime. Toks atvejis poezijos knygose nėra dažnas, dažniau susiduriame su atskirais epistoliniams literatūros šaltiniams skirtais veikalais. Taigi ši praktika reta ir vertintina. Galimas daiktas, vėliau kaip tik dėl to aptariama knyga sulauks didesnio tyrinėtojų dėmesio.

Pažymėtinas ir ne itin dažnai pasitaikąs autorių siekis identifikuoti save kaip konkrečios geografinės ar urbanistinės plotmės atstovą. Turiu omenyje knygos dalį „Vėjo aimanos Antakalnyje". Temų gausa čia nepažeidžia bendro kalbėjimo tono, kai kuriais momentais įsiskverbiama itin giliai, vertinant mūsų kultūros sanklodą. Bene nuo pagonių laikų vadiname velnius pinčiukais ar nelabaisiais, idant anieji nenugirstų esą per dažnai minimi; literatūrinė šių kultūros sanklodų transformacija iškyla eilėraštyje „Gal praeis..." (p.94). Kaip tik dėl netikėtoje vietoje aptikto mūsų senosios lietuvystės atšvaito norėtųsi pacituoti – aiškumo dėlei: „Kuo ji arčiau,/ tuo rečiau/ tariu jos vardą./ Tikiuos,/ gal negirdėdama/savo vardo,/ ji ir šiuokart/ praeis pro šalį?" Tai sava ir labai gražu. Turbūt, mielieji, galima kiek nori skelbtis, kad esi „kosmopolitas" (nepamirštant, kad pirminė šio termino reikšmė yra gan negatyvi: „žmogus be tėvynės"...), tačiau poreikis prisijaukinti kurią nors pasaulio vietą labiau nei kitas, tebūnie tai Antakalnis, Lietuva ar dar kas nors, mumyse glūdi nuo amžių amžinųjų. Duokdie, kad ir išliktų šiais sumaiščių laikais. Poetas, išdrįsęs išsakyti, ką jam reiškia tokio jaukinimo procesas ir jo išskirtinumas, vertas pagyrimo. Dėsninga, kad ir knygos pavadinimą suponavęs eilėraštis „Žvirblių žiemavietė" atsidūrė šiame skyriuje. Kadaise tokius kūrinius vadindavo „programiniais", išreiškiančiais pagrindinius autoriaus ar autorių sambūrio siekius. O mes tiesiog pacituokime: „O žvirbliai neišskrenda niekur./ Jie lieka žiemot su manim./ Ir varna, ponia sumani, / Suranda ką lest ir ant sniego./ Ir tu nepražūsi, žmogau./ Esi juk prie šalčio pripratęs./ Duok, Dieve, vilties ir sveikatos./ Ir nieko neprašom daugiau"... (p.99).

Paskutiniojo skyriaus pavadinimas „Debesų pokštai" bene bus parinktas neatsitiktinai. Kažkas yra pasakęs, kad daugiausia dėmesio kreipiama į pirmąjį ir į paskutinįjį knygos skyrių, kadangi pirmasis esti skaitytojo dėmesį patraukianti įžanga, o paskutinysis – akcentas, paliekantis skaitytojo atmintyje šviežiausią knygos įspūdį. Skyrius nėra vientisas, jis įvairuoja tiek forma, tiek ir turiniu: asmenims skirti eilėraščiai, autoironiškos gaidelės prisodrinti apmąstymai, abstraktoki gyvenimo patirties apibendrinimai... Antai eilėraštyje „Esminis instinktas", p.139: „Žinoma,/ jau nebe taip,/ jau nebe tiek./ Bet – vis tiek./ Rūpi./ Nors tu ką..." Tai tolygu tai pačiai išlaikytai knygos gaidai. Kiek stebina itin skirtingo tono ir įvairiopos semantikos eilėraščių sugrupavimas į tą patį skyrių: eilėraščiai „Nudistų pliaže rudeniop", „Dainelė apie žvirblį", „Siaubų dainelė" ir kiti. Norėtųsi rasti tokio autoriaus pasirinkimo motyvą. Galbūt šis skyrius – kūrybinių eksperimentų, skirtingos poetinės kalbėsenos išmėginimo rezultatas? Tuo atveju būtų galima tikėtis šių itin spalvingų eksperimentų tąsos bei sėkmingo plėtojimo kitose knygose. Skaitytojui leidus, dera pasakyti: jeigu rašantys dažniau išryškintų išliekamųjų vertybių, harmoningo bendrabūvio, gyvenimo džiaugsmo temas, tai išeitų tik į naudą lietuvių literatūrai. Greičiausiai ir mums visiems taptų kiek šilčiau ir smagiau gyventi pasaulyje. Ko, mielieji, bene labiausiai ir stokojame? Kalbant apie bendrabūvį: rudeniop žvirbliai vėl dairosi žiemaviečių. Pamatysit savo sode, nevykite lauk. Staiga ims ir užklius už jų kieno nors akis... iki eilėraščio. Ar tiesiog paprastos atgaivos. Nes gyventi galima mokytis ir iš žvirblio.

 

Literatūra ir menas, 2005-09-23