tekstai.lt

Aleksandra Fomina. Kosminė ramybė (Gintaras Beresnevičius. Ne apie tai mano dūzgelė, 2007)


beresnevicius_duzgele
beresnevicius_duzgele
Gintaras Beresnevičius. Ne apie tai mano dūzgelė. Eseistika ir publicistika. V.: Aidai, 2007.

 

Akivaizdžiai skubotai ir neraštingai brūkštelėtoje dalyje „Pratarmės vieton“ V. Ališauskas teigia, kad a. a. G. Beresnevičiaus tekstai „atima jėgas ir norą ką nors keisti. Visi jie skatina mąstyti“ (p. 10). Matyt, tam tikros pasaulėžiūros atstovams mąstyti ir keisti vienu metu atrodo neįmanoma. Šiuo atžvilgiu galima pastebėti, kad leidėjai į knygutę sudėjo pirmiausia „nepavojingus“ autoriaus tekstus: apie keliones, pasaulio politinius įvykius, įspūdžius užsienio šalyse ir taip toliau. Kam užteks kantrybės juos perskaityti, atsivers tas rašytojo veidas, kurio negalima vienprasmiškai palaikyti nei itin patriotišku, nei konservatyviu, kad ir kaip tokie apibūdinimai patiktų vadinamajam intelektualų sluoksniui. Nes G. Beresnevičius pirmiausia vengė patetiškų ir romantiškų žodžių, tokių kaip „intelektualas“ ir „patriotizmas“ (tai sudarytojams nesutrukdė jį vadinti patriotu), kaip nederančių mąstytojui. Beje, bandė įvesti naujadarų (pavyzdžiui, „susipusiausvyrinimas“, „nemėga“, „žiūrynės“). Be to, iš teksto stiliaus akivaizdu, kad populiari retorika buvo jam tiesiog svetima: sakiniai trumpi ir aiškūs, nors dažnai gramatiškai netaisyklingi, bet neelegantiški, neišpuoselėti, todėl suprantami ir artimi.

 

Nors autorius ir pripažino „bijąs objektyvumo“ (p. 54), subjektyvumo čia irgi ne per daugiausia. Nėra tarp eseistų madingo žodžių žaismo, narciziškumo, snobizmo ir teksto skanavimo, nes autoriui svarbiausia – samprotavimo logika, aiškumas, kad ir koks būtų šiurkštus. Politikoje jis įžvelgia religinės moralės, tautinio mentaliteto atgarsių, nuginčija nuo mokyklos suolo į galvą kalamas mąstymo klišes, kasdienybę vertina iš mitologijos pozicijų. Galima sakyti, kad stebisi nesipiktindamas, o tai tikrai nedažnas atvejis kalbant apie aktualijas svarstančius visuomenės veikėjus. Iš jo esė matyti, kad Lietuvai globalizacija kol kas negresia, kad ir kaip būtų būgštaujama, nes čia dauguma pasauliui įprastų mechanizmų tiesiog neveikia, nes „tikrosios visuomeninės sutartys atsiranda ne tekste, ne įstatymuose, o sutinkant bendrai gyventi, visiems sluoksniams jaučiant abipusę pagarbą. Tačiau (...) tos pagarbos kitam asmeniui nėra. Juolab nėra pagarbos kitam luomui – klasinė kova vyksta, abiem pusėm spjaudantis ir šiepiant didelius riebius dantis“ (p. 117). Žinoma, apie tai kalbėti – juolab rašyti, ir juolab viešai ir įtaigiai – dar nėra populiaru. Tad nereikia tikėtis, kad greitai turėsime tokį autorių kaip šis, kad įstengsime su kosmine ramybe žvelgti į save iš šalies ir nepiktai iš savęs juoktis.

 

Literatūra ir menas, 2008-03-07