tekstai.lt

Giedrė Kazlauskaitė. Prajovaruzija, arba Seksas ir miestas (Gintaras Beresnevičius. Paruzija, 2005)


beresnevicius_paruzija
beresnevicius_paruzija
Gintaras Beresnevičius. PARUZIJA. – Vilnius: Tyto alba, 2005.

 

"Jis užsidėjo savo nuotrauką ant tos baisios knygos?" –  paklausė manęs viena graži studentė, Gintaro Beresnevičiaus gerbėja ir mokytinė. –  "Taip, –  atsakiau. –  Tą pačią, kurią deda į "Panelę", paauglių klausimų apie Dievą skyrelyje". –  "Bet čia juk ne kokia "Vilkų saulutė", –  suglumusi lemeno ji. – Kodėl?" –  "Tikiuosi, čia toks prajovas", –  atsakiau. –  "Labai gerai pasirinkta leidykla, –  konstatavo. –  Ir iš viso knyga atitinka visus euroromano standartus". –  "Taip, –  pritariau. –  Turėtų būt autoironiška, jeigu jis pats tą supranta".

 

Pastebėjau vieną šiuolaikinės lietuvių literatūros tendenciją: rašyti romanus kažkokiais gremėzdiškais pavadinimais ("Placebas", "Doriforė", "Erezija", "Paruzija"). Velniop tuos pavadinimus. Tegul bent jau patys romanai būna nesurogatiniai. Pradžią skaičiau susidomėjusi ir su viltimi –  įsipasakos, įvykdys siužetą, bus struktūriškas. Deja, greitai knyga tapo hermetiškai metaforiška lyg kokia M. Ivaškevičiaus "Istorija nuo debesies": miglota simbolika, savitikslė kalba, žaidimas negražiais paviršiais. Leidyklos pasirinkimas –  irgi autsaiderio spjūvis elitinės literatūros adeptams į veidą: sąmoningai parašiau euroromaną, išsileidau jį "Tyto alboj", pašvilpkit man. Tiek rudieji knygos viršelio tonai, tiek šriftai, tiek turinys jau kelia (galbūt tik asmenines, o gal ir dėsningas) nenoro imti į rankas asociacijas. Neimkit manęs ir neskaitykit. Eksponatų rankomis neliesti. Subtilu.

 

Seksas ir miestas R. Gavelio romanuose dar buvo maišto ir protesto tema, o G. Beresnevičiaus romane "Paruzija" šie du reiškiniai yra agrikultūrinės eros pabaigos lietuvių literatūroje pavojaus varpai. Nes kaip ir nėra apie ką daugiau rašyt, vis tiek visi mieste gyvenam, skaitom tuos pačius laikraščius, žiūrim teliką, esam valdomi. Dirbam muziejuose, saugom reliktus ir relikvijas, žaidžiam mitologiją. Pirmos dalies pabaigą ir antros pradžią skaičiau traukinyje, prisiversdama, nes reikėjo kuo nors užsiimti. Nejutau jokio smalsumo: antra dalis galėtų būti laikoma netgi intertekstualia, bet joje, kaip kokioje Goethės "Fausto" antroje dalyje, nieko esmingo nesupratau. Spalvingas eseistas parašė nuviliantį romaną, ir aš net nežinau, kaip turėčiau jį suprasti –  kaip J. Ivanauskaitės balsu kalbančio autisto groteską ar kaip vimdančią visuomenės (laikraštuomenės) panoramą. G. Beresnevičiaus rašymas, žinoma, ne toks saldus kaip J. Ivanauskaitės, bet tiek "Placebą", tiek S. Parulskio "Doriforę" kadaise skaityti buvo įdomu, jos prarytos greit ir su goduliu, o čia –  lyg darbą dirbtum. Neišplėtotas komizmas su mumija, sapnuojamos kalės bunjueliškas siurrealizmas, kalbanti šaldyta višta, satyriškas muziejininkų surengto policijos nuovados šturmo vaizdas. Visa tai nesulimpa į visumą arba sulipdoma dirbtinai. "Mirtis –  niekas kita, o išprotėjimas; taip, tik kitoks, kad niekas nematytų, drovus. Visos problemos, apie kurias rašoma romanuose, telpa į dviprasmį klausimą –  mirti ar išprotėti. O tai skonio klausimas" (p. 206). Štai jums ir atsakymas, kodėl parašytas romanas.

 

Vienas linksmiausių (arba liūdniausių; irgi skonio klausimas) skaitalo aspektų yra alkoholiko potyriai ir haliucinacijos. R. Šerelytė šias bohemai privalomas ledynmečio žvaigždžių jusles išgyveno kažkaip laiku –  jaunystėje. G. Beresnevičius, H. Kunčius, dar keli "amžinai jaunieji rašytojai", regis, didžiuojasi, kad tebėra "jauni", ir tiek apie seksą, tiek apie alkoholį rašo kaip apie kokį jaunystės eliksyrą –  kaip profesionaliai mes tą darome. Net S. Parulskis šiame kontekste atrodo beveik subtilus, t. y. nesigiria taip be saiko savo alkoholinėmis ir seksualinėmis pergalėmis. "Paruzijos" stilius netolydus, kai kur panašu į girtuoklių susivienijimo manifestą, kai kur –  į dėstytojo užrašus ar Bridžitos dienoraštį: "Išeiti į tuštumą vienam yra baugu, ir, jei negebi gerti rašydamas ar rašydamas gerti, tu gadini savo psichiką; gyvenimas –  tai išprotėjimo menas, vieniems tai pavyksta geriau, kitiems prasčiau, bet tu vis vien paklaiksti tik savitu būdu ir savo laiku. Taip kalbėjo Zaratustra, prisigėręs haomos, taip Rigvedos dainiai giedodavo himnus, gerdami somą; išėjimas į viešą erdvę reikalingas palydos, alkoholio; norint giedoti dievams reikia drąsos, jei tik tiki, kad dievai tave mato, tu negali blaivas šnekėti jiems, tai bus vien nuoga kvailio ir bailio laikysena, o man ji pernelyg prabangi" (p. 252). "Panelėj" autorius galėtų atsakinėti ne tik į paauglių klausimus apie Dievą (skaičiau; beje, tyro kultūringumo ir stebėtinos tolerancijos kupini atsakymai, lyg rašytų koks pacifistiškai nusiteikęs kunigas arba –  lyg rašytų savo vaikui; bet kai paskaitai "Paruziją", tai ironišką laikyseną pradedi matyt ir tuose nekaltuose atsakymuose), bet ir apie alkoholį bei lytinius santykius –  nusimanoma ne vien apie mitologiją. Vėl apie alkoholikus, cituoju: "Galiausiai jis nutarė, kad nors tie žmonės artėjo prie žmogiadievių klasės (jis tokius juokais vadindavo "gilgamešais"), jų vykdyto projekto nesėkmės priežastis, be to, kad juos jiems patiems nesuvokiant ištraukė kažkokia beviltiška pelkių būtybė, buvo dar ir tai, kad jie pernelyg gėrė, pernelyg pagiriojo ir ištikti pagirių priepuolių imdavo mąstyti, ką daro; ir mąstė neteisingai. Sąžinės graužimo priepuolio ištiktas, tu privalai užmušti kitą, nes kitaip, apsėstas savigraužos ar savižudybės priepuolio, užmuši pats save. Tačiau jiems trims išeidavo visiškai atvirkščiai; graužiami sąžinės, jie mėgindavo ką nors keisti pasaulyje iš pačių pagrindų. Tai alkoholikams būdinga" (p. 178). Graudžios ir nuoširdžios tiesos yra. Įžvalgų auksas žiba ir "Tyto albos" produkcijoje. Žinoma, verčiau jau skaityti žiniasklaidą gromuliuojantį G. Beresnevičių negu posūkyje vos neišlekiančią žurnalistę, kuri didžiuojasi, kad rašo trumpais sakiniais; tačiau daugelis "Paruzijos" įžvalgų tėra rafinuotas politikavimas, kuris niekad nebus kilstelėtas iki Tolstojaus "Karo ir taikos" lygmens; tai reiškia –  kiek vienadienis. Visur, kur prasiveržia metaforos, prasiveržia ir bulvarizuojanti socialinė (ar politinė?) visuomenės analizė, pvz.: "Ar tu žinai vieną paslaptį, kad mes –  sala. Nemunas, Prieglius, Dauguva sudaro tokią žavią sistemą, kad mes, po teisybei, esame salose. [...] Ir mes –  salų valstybė, kaip kokia Airija. Iš visų pusių vandenys ir vandenys, kiek beužmatai. Tiesa, vandenys gan siauri. Ir todėl labai daug kam norėjosi per tuos vandenis statyti tiltus –  medinius ar pontoninius. O salos dažniausiai vėjuotos ar skersvėjuotos" (p. 122– 123). Vėl –  tai debesys, tai Madagaskaras, tai emigracija. Girdėta kažkur. Yra gabaliukų, kuriuose autorius pataiko visai netoli Prousto: "Tačiau bankas jau dirbo; pačiame miestelio centre įsikūrusi žinomo banko iškaba švietė tose Skiauteriškių ryto tamsybėse. Ar nuobodulyje. Pakibusiame ir įsišaknijusiame. Gal kelis šimtmečius. Laikas su nuoboduliu –  artimi draugai, žinoma, kartais" (p. 139). Kartais pataiko.

 

Pabaiga man patiko. Apokaliptinė. Bet jeigu ką –  J. Ivanauskaitės "Placebas" patinka labiau. Kad būtų dar labiau fun, knygą rekomenduojama skaityti, prieš tai išklausius akademinį G. Beresnevičiaus kursą "Religijų istorija I". Koks romano požanris? Mokslinė fantastika. Arba prajovas.

 

Šiaurės Atėnai, 2005-11-12