tekstai.lt

Laura Auksutytė. Šiuolaikiniai literatūriniai žaidimai ir mistifikacijos. Gintaro Beresnevičiaus atvejis (2008)

 

gintaras beresnevicius
gintaras beresnevicius
Tyrinėdama G. Beresnevičiaus kūrybą, kaip vieną svarbiausių uždavinių mačiau jo pilnos bibliografijos sudarymą. Niekam ne paslaptis – G.Beresnevičius rašė daug ir ne tik į daugelį mokslinių, literatūrinių ar kultūrinių periodinių leidinių, bet ir moterų žurnalams, dienraščiams. Tačiau suklusti privertė iš G. Beresnevičiaus mokinio Prano Vildžiūno išgirstas faktas, kad garsusis religijotyrininkas ir eseistas yra pasirašinėjęs slapyvardžiais. Tai ne tik dar labiau apsunkino bandymus sudaryti jo periodikoje spausdintų tekstų bibliografiją, bet ir paskatino straipsnio atsiradimą.

 

Lietuvių literatūros istorijoje gausu slapyvardžiais pasirašinėjusių autorių. Didžiajai jų daliai bendra tai, jog dangstydamiesi pseudonimais daugiausiai rašė XIX a. pab. – XX a. pr. rašytojai. Toks veiksmas dažniausiai buvo susijęs su bandymu išvengti įvairių represinių struktūrų dėmesio, baimė, nenoras būti atpažintiems. Visgi Julius Būtėnas knygelėje „Pseudonimai arba slapyvardžiai“ be politinių („Nė vienas XIX a. pabaigos lietuvių rašytojas neapsiėjo be slapyvardžio. Jais prisidengti vertė ypatingos politinės sąlygos.“(1) nurodo ir daugiau priežasčių, skatinusių rašytojų nenorą būti išviešintiems: kuklumas, nenoras garsintis; noras kitataučiams parodyti, jog lietuvių tauta turinti daug mokytų žmonių – rašytojų; rašančių žmonių trūkumas redakcijose; slapyvardžiais pasirašinėdavo autoriai, kuriems literatūra – tik laikina pramoga; įvairios politinės aplinkybės;

 

Tačiau šiandien egzistuoja taip pat labai daug tekstų, pasirašytų slapyvardžiais, pseudonimais. Ir tie tekstai neretai yra itin įdomūs. Mat slapyvardžiu gali būti pasirašyti provokatyvūs tekstai (tereikia prisiminti Šiaurės Atėnuose vykdytą Kempinskio išpuolį prieš Justiną Marcinkevičių), taip pat tekstai, kurie gimsta kartais prieš paties autoriau valią ar tokie, kurių autorystę autorius būtų linkęs dėl vienų ar kitų priežasčių nuslėpti. Žinoma, nereti ir tokie atvejai, kuomet slapyvardis reikalingas nuslėpti faktui, kad vieno ar kito periodinio leidinio puse puslapių užpildė vienas ir tas pats žmogus.

 

Taigi, šio straipsnio tikslas, per keleto G. Beresnevičiaus tekstų pristatymą ir analizę, pakalbėti apie literatūrą visuomet lydėjusį reiškinį – pasirašinėjimą slapyvardžiais. Kokiomis formomis tai reiškiasi šiandien?

 

G.Beresnevičius paliko daugybę įvairių žanrų tekstų. Šiame straipsnyje orientuosiuos į grožinius (prozos) tekstus, kuriuos autorius, prisidengęs Andriaus Jaro ir Johanneso Lanzebergo vardais, 1991 – 1993 m. išspausdino „Naujajame Židinyje – Aiduose“, o Šiaurės Katino slapyvardžiu 1996-1998 m. – „Šiaurės Atėnuose“. Reikia paminėti, jog G.Beresnevičius kultūrinėje spaudoje (ypač „Naujajame Židinyje – Aiduose“) prisistatydavo ir kaip Antanas Sereda, tačiau šiuo jo slapyvardžiu pasirašyti tekstai yra ne tiek literatūrinės, kiek mokslinės pakraipos (dažniausiai įvairios knygų recenzijos), todėl šiame straipsnyje aptarti nebus.

 

G.Beresnevičius 1991-1993 m. „Naujajame židiny – Aiduose“ paskelbė tris Andriaus Jaro slapyvardžiu pasirašytus kūrinius: lietuvių tautinius ir antikinius mitus sumaišantį, peržaidžiantį „ПАN MEГАΣ“ (2), mistifikuotą „Johaneso Lanzebergo „Perbėgėlių psichologiją“ (3), kafkišką, magiškojo realizmo tradicija sekantį „Trys T. mirtys“ (4). Šiuos G.Beresnevičiaus slapyvardžiais pasirašytus tekstus, bene geriausiai apibūdintų mistifikacijos sąvoka. Paulius Subačius savo knygoje „Tekstologija“, kalbėdamas apie įvairius teksto padirbinius, atskiria falsifikacijas nuo mistifikacijų teigdamas:

 

Nors teksto genezės duomenų slėpimas būdingas visiems padirbiniams, jie reikšmingai skiriasi savo paskirtimi ir sritimi kurioje jie funkcionuoja. Literatūriniai padirbiniai vadinami mistifikacijomis [gr. mystēs + lot. facio ‘žinąs paslaptį + darau’]. Jos klaidina skaitytoją, tačiau tokio klaidinimo (ar net tiesiog juokavimo) intenciją ir padarinius sunku griežtai atskirti nuo visam poetiniam diskursui būdingo santykio su tikrove – tokio prasilenkimo su faktų bei mokslinės verifikacijos plotme, kuris šių kategorijų taikymą paverčia beprasmiu. Mistifikacijas lydintys teiginiai apie autorystę, kilmę ir panašiai yra labai panašūs į pseudotvirtinimus, kurie, anot Richardo, sudaro visus literatūros veikalus ir kreipdami bei provokuodami tam tikrą suvokėjo santykį bei jausmus išreiškia poetinę tiesą.(5)

 

Mintį apie literatūrines mistifikacijas kaip žaidimą patvirtina ir tokie G.Beresnevičiaus poelgiai, kaip, pavyzdžiui, savo tekstų komentavimas. Norėdamas dar labiau suklaidinti skaitytoją, o gal atvirkščiai – įduoti jam į rankas raktą, G.Beresnevičius, pasirašęs tekstą Andriaus Jaro slapyvardžiu, išnašose pateikia tokio pobūdžio pastabą:

 

ANDRIUS JARAS (g. 1961) – istorikas ir literatas, „Naujojo židinio“ nuolatinis bendradarbis. Tyrinėja Lietuvos kultūros istoriją, dirba pedagoginį darbą. Spausdiname jo novelę, kurioje nesunku įžvelgti baltų mitologijos tyrinėtojų (Norberto Vėliaus, Gintaro Beresnevičiaus) įtaką.(6)

 

Nežinia, ar pseudorašytojui Andriui Jarui priskiriami tikri G.Beresnevičiaus biografijos faktai (tokie kaip gimimo data, tyrinėjimų kryptys, pedagoginis darbas, bendradarbiavimas su „Naujuoju židiniu“ ir pan.) gelbsti, ar tik dar labiau klaidina skaitytoją. Mat sukuriama iliuzija, kad Andrius Jaras – realiai egzistuojantis asmuo. Žaidžiama įžūliai, tačiau paminėjus G. Beresnevičiaus pavardę, savotiškai apsidraudžiama, jei skaitančiajam kartais kiltų įtarimų dėl pažįstamo rašymo stiliaus. Toks akibrokštas įtraukia skaitytoją į savotišką žaidimą – tiems, kurie yra susipažinę su G.Beresnevičiaus biografija ir kūryba, nesunku atpažinti tikrąjį teksto autorių. Tuo tarpu atpažinimo malonumas siejamas su skaitymo malonumu – ne veltui G.Beresnevičius turėjo tokią didelę ištikimų skaitytojų auditoriją.

 

Panašiai žaidžiama ir 1992 m. „Naujajame židinyje“ pasirodžiusiame tekste „Johanneso Lanzebergo „Perbėgėlių psichologija““, prie kurio nurodyta, esą „ANONIMINIS RANKRAŠTIS buvo rastas 1991 m. rugsėjį, perstatant Gaideliškių parapijos Šv. Petro bažnyčios kleboniją“, o spaudai jį parengęs Andrius Jaras (7). Šį mistifikacijos atvejį „Tekstologijoje“ yra išanalizavęs P.Subačius, kuris teigia:

 

Rankraštyje, anot paties veikalo pasakotojo, su komentarais anotuojama knyga – 1936 m. Karaliaučiaus universitete Johanneso Lanzebergo skaityto kurso „Perbėgėliai ir jų psichologija“ publikacija. Tai, jog tokios knygos (o todėl ir apie ją pasakojančio rankraščio), nepaisant pateikiamos bibliografinės nuorodos išnašoje, nė būti negalėjo, skaitytojui netiesiogiai duodama suprasti iškalbingu leidyklos pavadinimu: „Nev. R. Moro“ t.y. never more [angl. ‚niekada daugiau‘]. Žinoma, nėra Lietuvoje ir Gaideliškių parapijos. Veikale supinti istoriosofiniai, istoriniai ir politiniai samprotavimai apie perbėgėlius, parsidavėlius, jų vertinimą, santarvę ir Lietuvos likimą gerokai iškalbingesni iš tam tikros laiko distancijos – tai bene ir buvusi mistifikavimo paskata.

 

Tad atrodo jog šiandien dangstymasis slapyvardžiu jau yra tapęs literatūriniu, žaidybiniu, o ne gynybiniu ar savisaugos elementu. Rėksmingoje postmodernizmo epochoje greičiausiai atkrinta ir kuklumo kriterijus.

 

Kita vertus, P. Subačiaus pastebi, kad „mistifikacijos liudija kultūros lygį, istorinę savimonę, autorystės svarbos refleksiją“ (8). Rolandui Barthesui 1968 m. paskelbus apie autoriaus mirtį tekstas ne tik prarado vieną iš pagrindinių atramos taškų ir, Aušros Jurgutienės žodžiais tariant, „tapo paslankus ir kintantis su kiekvienu skaitytoju ar skaitymo strategija (kodu)“ (9). Tą pačią akimirką daug didesnę laisvę įgyja ir autorius, kuris gali nusimesti dalį atsakomybės už savo kūrinį ir dangstydamasis įvairiaspalvėmis kaukėmis imti žaisti diskursais, kurie, pasak postmodernizmo teoretikų, patys nepaliaujamai produkuoja vienas kitą komentarų, intertekstų pavidalais. 1970 m. skaitydamas inauguracinę paskaitą „Diskurso tvarka“ Michelis Foucault jau kalba ne apie autorių, bet apie autoriaus funkciją, teigdamas:

 

Komentaras ribojo diskurso atsitiktinumą tapatybės žaismu, pavidalą, kuriam, regis, suteikdavo pakartojimas ir grįžimas prie to paties. Autoriaus principas tą patį atsitiktinumą riboja tapatybės žaismu, turinčiu individualumo ir aš pavidalą. (10)

 

G.Beresnevičius, kurdamas literatūrines mistifikacijas, arba rašydamas komentarą pristatantį Andrių Jarą kaip pseudoasmenybę, įsijungia į M.Foucault minimą diskurso atsitiktinumo ribojimą įprasmindamas jį tapatybės žaismu. Kartu tai ir maištas prieš dehumanizuojančią postmodernizmo estetiką, tarsi prisiimant laikyseną – jeigu tekstas kaip save produkuojantis diskursas nužudo autorių, tai autorius gali atsisakyti savo teksto, arba bent jau padidinti distanciją, jį perleisdamas išgalvotam asmeniui.

 

Taip nutinka ir jau minėtame kūrinyje „Johanneso Lanzebergo „Perbėgėlių psichologija““, kuris yra pasirašytas slapyvardžiu, tvirtinant, kad Andrius Jaras – tiktai rasto J.Lanzebergo rankraščio rengėjas spaudai. Reikia pastebėti, kad pačiame kūrinyje yra „nužudomas“ ir pats Johannesas Lanzebergas... Tad atstumas tarp teksto ir jo autoriaus dar labiau padidėja, autorius tarsi iš tiesų išnyksta, lieka tik kūrinys. Tačiau šiuo atveju kūrinio autorių nužudo ne R.Barthesas ir ne diskursas, bet G.Beresnevičius, tarsi pasišaipydamas iš visos postmodernizmo estetikos postulatų.

 

M.Foucault minimas tapatybės žaismas atsiskleidžia ir Šiaurės Katino istorijoje. Pastaraisiais metais gana paplitęs reiškinys slapyvardžiais pasirašyta kultūrinėje periodikoje spausdinama publicistika ir literatūriniai tekstai. Paprastai taip elgiamasi dėl keleto priežasčių. Kartais autoriai linkę nuslėpti savo tapatybę, nes patys imasi drąsiai, o kartais ir ne itin korektiškai ar kultūringai kritikuoti kolegas rašytojus ar kritikus. Jau tapo įprasta, kad diskusijos, kurios vyksta, kuomet bent vienas iš oponentų yra prisidengęs pseudonimu, yra kur kas karštesnės, susilaukiančios didesnio rezonanso visuomenėje, nes tokiu atveju nevengiama net ir gana drastiškų pareiškimų, kategoriškos savo pozicijos išsakymo. Kaip pavyzdį galima prisiminti 2003 m. „Šiaurės Atėnuose“ Makso Kempinskio vardu pasirašinėjusio autoriaus sukeltą diskusiją (daugelio laikytą netgi išpuoliu) apie Justino Marcinkevičiaus nuopelnus lietuvių literatūrai. Kita nemaža dalis pseudonimais pasirašytų publikacijų Lietuvos kultūriniuose periodiniuose leidiniuose atsiranda tiesiog dėl rašančiųjų stokos – tokiu būdu dangstomas faktas, kad beveik visuose numeriuose galima aptikti kartais netgi po kelis to paties autoriaus tekstus. Tai ir šiandien galiojanti, dar iš XX a. pradžios atkeliaujanti, viena iš J.Būtėno minėtų pasirašinėjimo pseudonimais priežasčių.

 

1996 m. „Šiaurės Atėnuose“ pasirodė keletas žaismingų tekstų pasirašytų Šiaurės Katino pseudonimu (11). Prano Vildžiūno teigimu, pirmasis ir tikrasis Šiaurės Katinas buvęs G.Beresnevičius (12). Rašytojo simpatijas katinams liudija ir tokie tekstai, kaip „Keli baisūs nusidavimai su katinais, gniaužiantys kvapą“ (13) arba „Nusidavimai apie katinus“ (14). Įdomu tai, kad Šiaurės Katino pasirašyti tekstai nebuvo pernelyg provokuojantys, greičiau jau žaismingi. G.Beresnevičiaus ir -gb- (visi žinojo kas po šiuo kriptonimu slepiasi) pasirašyti nusidavimai apie katinus pretendavo į literatūrinio anekdoto žanrą. Visgi šie tekstai, iš esmės nebūdami provokatyvūs sukėlė savotišką rezonansą „Šiaurės Atėnų“ skaitytojų tarpe – leidinyje ne tik atsirado puslapis pavadintas „Šiaurės katinai“, bet ir daugiau Šiaurės Katinų, rašančių panašia stilistika. 1998 m. pabaigoje buvo išspausdinta netgi Jan Marko (dar vienas G.Beresnevičiaus slapyvardis?) komparatyvistinė studija „Šiaurės ir Pietų katinai“ bei Kat‘uinnesso knyga (15).

 

Šiandien be „Šiaurės Atėnų“ redakcijos greičiausiai jau niekas nebeatsakys į klausimą, kurie iš šių tekstų yra rašyti G.Beresnevičiaus, o kurie į savotišką kultūrinį žaidimą įsijungusių kitų autorių. Tačiau šis atvejis liudija G.Beresnevičiaus gebėjimą generuoti kultūrinį vyksmą – įvesti sumaištį skaitytojų tarpe, provokuoti žaismu ir teksto rašymo malonumu, o ne agresyvia kritika grįstą diskusiją, įtraukti kitus rašančiuosius.

 

Dar vienas įdomus su G.Be­resnevičiaus literatūriniais pokštais susijęs atvejis yra 1999 – 2000 m. „Šiaurės Atėnuose“ rubrikoje „Religija“ spausdinti tekstai (16). Tai daugiausiai paties G.Beresnevičiaus vardu pasirašyti, mokslinį rašymo stilių imituojantys literatūriniai tekstai, kuriuose savotiškai peržaidžiama kai kuriais mitologijos bei religijotyros faktais. Pvz., tekstas „Švabai prie Ararato ir Mitra. Įdomus religinio sinkretizmo atvejis: Karmacharijų religijos metmenys“ (17) parašytas mokslinės studijos forma, pristatant trumpą aptariamosios „religijos“ atsiradimo istoriją, šaltinius, vėliau – dievų panteoną, pagrindinius ritualus ir šventes.

 

Kita vertus, įdomus ir šių tekstų poveikis. Pasirodo, jog sisteminiame Kauno viešosios bibliotekos kataloge, „Religijos“ skyriuje (o ne prozos!) galima atrasti nuorodą į G.Beresnevičiaus straipsnį „Armahaukas: Tomašų religijos apmatai“ (18). Tokiu atveju kyla mintis apie sąmoningą ar nesąmoningą religijotyros mokslo mistifikaciją. Šiuo atveju kaip apgaulingas veiksnys greičiausiai suveikė pati G.Beresnevičiaus pavardė. Skaitytojas (bibliotekos personalas), susidūręs su garsaus religijotyrininko „studija“ teksto net nebekvestionuoja ir priskiria jį mokslinių publikacijų kategorijai. Mokslinės studijos įspūdį sukuria ir tekste pateikiamas „Trumpas Tomašų religinių terminų žodynėlis“. Nors ir absurdiška, tačiau tikėtina, kad toks literatūrinis, mokslinės studijos parodija dvelkiantis tekstas ateityje susilauks ne literatūrologų, bet religijotyrininkų dėmesio.

 

Tačiau yra ir tokių „religijotyrinių“ tekstų, kuriuose G.Beresnevičius sąmoningai klaidina skaitytoją. Pavyzdžiui, po 2000 m. „Šiaurės Atėnuose“ pasirodžiusiu straipsniu „Lokis“ yra teigiama, kad tekstas apie germanų dievą yra verstas iš leidinio, kuris esą išleistas jau minėtoje Never more leidykloje:

 

Versta: iš Lodur von Vorbauthy. Eventuelle Mythologie. Castalia am Rhein: E. Nevermor Verlag. P. 412 – 420. Vertė Gintaras Beresnevičius. (19)

 

Taigi G.Beresnevičius vėl imasi mistifikacijos, sukurdamas iliuziją, kad jis esąs tik teksto vertėjas, bet ne autorius. Kita vertus, jo kaip vertėjo pavardė, skaitytojui jau gali asocijuotis su religijotyros mokslu. Moksliniam tekstui artimą rašymo stilistiką palaiko ir pradžioje pateikiamas enciklopedinis dievo Lokio aprašas.

 

Panašiai bandoma apgauti (ir taip suvilioti?) skaitytoją 1999 m. 17-ame „Šiaurės Atėnų“ numeryje, kurio ketvirtasis, rubrikai „Religija“ skirtas puslapis itin gerai iliustruoja rašytojo polinkį į įvairias mistifikacijas. Kriptonimu –gb- pasirašęs G.Beresnevičius įžanginiame puslapio žodyje teigia:

 

Šįsyk ketvirtajam puslapiui, kiek paabejojęs, siūlau novelę, nes tai tikrai ne mokslinis straipsnis ir net berods ne esė. Jos autorius žanro nenurodė; „Šiaurės Atėnus“pasiekė tik vokas su žemiau pateikiamu tekstu, be jokių komentarų; atgalinio adreso irgi nėra. Pats vokas išsiųstas iš Vilniaus Centrinio pašto. Jei teksto autorius teiksis pasirodyt, mielai išmokėsime jam honorarą; ir šiaip su originalaus mąstymo žmogumi būtų įdomu pasišnekėti, kad ir „Š.A.“ puslapiuose.

O kad šiame keistokame laiške keliamos problemos yra archajiškos ir išties mitologiškai pagrįstos, paliudys tekstas apie moterų atsiradimą lietuvių ir bulgarų sakmėse.(20)

 

Iš karto po šia įžanga pateikiama Anonimo pasirašyta esė „Moterų pasaulėžiūros bruožai“ (21), vėliau patekusi tarp esė į margaspalvę įvairių rašytojo tekstų rinktinę „Pabėgęs dvaras“ (22), bei jau paties G.Beresnevičiaus vardu pasirašytas įvairių tautų sakmes apie skirtingo charakterio moterų atsiradimą pristatantis tekstas „Moters kitokumas“ (23). Taigi G.Beresnevičius viename „Šiaurės Atėnų“ puslapyje pateikia net tris skirtingai pasirašytus savo tekstus.

 

Maža to, galima pastebėti tendenciją, kad didžioji mistifikacijos dalis sukraunama komentatoriui, šiuo atveju – -gb- : jis komentuoja iš kur „Šiaurės Atėnų“ puslapius pasiekė Anonimo tekstas, netgi siūlo jam prisistatyti, atsiimti honorarą, bendrauti. Anonimui, kaip, beje, ir kitais atvejai, kada yra dangstomasi pseudonimais, priskiriamas pats literatūriškiausias („siūlau novelę, nes tai tikrai ne mokslinis straipsnis ir net berods ne esė.“) tekstas. Tuo tarpu tikruoju, G.Beresnevičiaus, vardu pasirašoma mokslinė sakmių analizė, kurios faktų autentiškumu vertėtų ir suabejoti, ypač prisiminus kitas „religijotyrinių“ tekstų mistifikacijas.

 

Taigi galima teigti, jog rašytojas G.Beresnevičius imituoja religijotyrinko G.Beresnevičiaus rašymo stilistiką ir tokiais savo tekstais įsilieja į postmoderniajai kultūrai būdingą pastišinį rašymą. Pastišas, pasak J. A. Cuddon‘o „Literatūros terminų ir literatūros teorijos žodyno“ – tai:

 

žodžių, sakinių ar ištisų fragmentų iš įvairių autorių ar autoriaus rinkinys. Taigi tai imitacijos (žr.) rūšis ir, kada tai daroma iš anksto apgalvotai, gali būti viena iš parodijos (žr.) formų. Sudėtinga pastišo forma yra ištisas kūrinys (sakykime romanas) parašytas daugiausiai ar ištisai kito rašytojo stiliumi ar maniera. Geras modernus pavyzdys yra Peter‘io Ackroyd‘o talentingai parašytas kūrinys Paskutinės Oscaro Wilde‘o dienos (1983), kuris yra dienoraštis.(24)

 

Postmodernizmo teoretikas Fredricas Jamesonas pastišą apibūdina kaip bejausmę, be gilesnio parodijos akstino ironiją, priskirdamas jį būtent postmoderniajam diskursui:

 

pastišas, kaip ir parodija, mėgdžioja ypatingą ir savitą stilių, stilistines kaukes, kalbėjimą negyva kalba, bet tai neutralus mėgdžiojimas, be gilesnio parodijos akstino, be satyrinės gaidos, be juoko, be vis dar glūdinčios nuovokos, kad esama normos, palyginti su kuria, tai kas mėgdžiojama, yra gana juokinga.(25)

 

Taigi tokius, „religijotyrinius“ G.Beresnevičiaus tekstus, daugiausiai rašytus „Šiaurės Atėnų“ rubrikai „Religija“ reiktų vertinti įtariau ir suprasti kaip literatūrinį postmodernistinį rašymą – pastišą, paremtą mokslinį rašymą imituojančiu stilizavimu ir mistifikuotomis bibliografinėmis nuorodomis. Tai pasakytina ir apie tokius G.Beresnevičiaus tekstus‚ kaip „Dievo charakterio bruožai“ (26) arba apie mažoje rubrikėlėje „Mitų kertelė“ spausdintus rašytojo tekstukus – esą įvairių šalių „mitus“ (28). Kurdamas mistifikaciją, pastišą, G.Beresnevičius neretai imituoja pats save, žaismingos ironijos dėka tarsi iš tiesų sukurdamas atstumą tarp keleto savo tapatybių (mokslininko, rašytojo), o kartu šiems skirtingiems diskursams būdingą rašymo stilių tarsi suliedamas į vieną – G.Beresnevičiaus – kalbėjimą.

 

________________________

 

1 Būtėnas J. Pseudonimai arba slapyvardžiai. Vilnius, Vaga, 1981. P. 5.
2 Jaras A. ПАN MEГАΣ // Naujasis židinys – Aidai, 1991, rugpjūtis, Nr. 8, p. 27-32.
3 Jaras A. Johaneso Lanzebergo „Perbėgėlių psichologiją“// Naujasis židinys – Aidai, 1992, birželis, Nr. 6, p. 36-43.
4 Jaras A. Trys T. mirtys // Naujasis židinys –Aidai, 1993, spalis, Nr. 10, p. 29-35.
5 Subačius P. Tekstologija: teorijos ir praktikos gairės. Vilnius, Aidai, 2001. P. 246.
6 Jaras A. ПАN MEГАΣ // Naujasis židinys – Aidai, 1991, rugpjūtis, Nr. 8, p. 27.
7 Jaras A. Johaneso Lanzebergo „Perbėgėlių psichologiją“// Naujasis židinys – Aidai, 1992, birželis, Nr. 6, p. 43.
8 Subačius P. Tekstologija: teorijos ir praktikos gairės. Vilnius, Aidai, 2001. P. 250.
9 Subačius P. Tekstologija: teorijos ir praktikos gairės. Vilnius, Aidai, 2001. P. 255.
10 Jurgutienė A. Dekonstruksija. Vilnius, Vilniaus pedagoginis universitetas, 2003. P. 4.
11 Foucault M. Diskurso tvarka. Vilnius, Baltos lankos, 1998. P. 20.
12 Pvz.: MX, šiaurės katinas. Radijo šuo (RŠ) kaip naujo dainuojančios revoliucijos etapo veidrodis // Šiaurės Atėnai, 1996 02 03, Nr. 5 (299), p. 2.
13 Šią informaciją 2007m. gegužės mėn. asmeninio pokalbio metu pateikė G. Beresnevičiaus mokinys Pranas Vildžiūnas.
14 Beresnevičius G. Keli baisūs nusidavimai su katinais, gniaužiantys kvapą. // Šiaurės Atėnai, 1998 05 23, Nr. 20 (414), p. 12.
15 Beresnevičius G. Nusidavimai apie katinus // Šiaurės Atėnai, 1999 08 28, Nr. 33 (474), p. 12.
16 Jan Marko. Komparatyvystinė studija „Šiaurės ir Pietų katinai; Kat‘uinnesso knyga // Šiaurės Atėnai, 1998 12 24, Nr. 47 (441), p. 12.
17 Pavyzdžiui: Anonimas. Moterų pasaulėžiūros bruožai // Šiaurės Atėnai, 1999 05 01, Nr. 17 (458), p. 4; Beresnevičius. G. Armahaukas: Tomašų religijos apmatai // Šiaurės Atėnai, 2000 01 15, Nr. 2 (492), p. 4; Beresnevičius G. Dievo charakterio bruožai // Šiaurės Atėnai, 1999 02 06, Nr. 5 (446), p. 4; Beresnevičius G. Lokis // Šiaurės Atėnai, 2000 04 01, Nr. 13 (503), p. 4; Beresnevičius G. Moters kitokumas // Šiaurės Atėnai, 1995 05 01, Nr. 17 (458), p. 4; Beresnevičius G. Švabai prie Ararato ir Mitra. Įdomus religinio sinkretizmo atvejis// Šiaurės Atėnai, 2000 12 16, Nr. 47 (537), p. 4.
18 Beresnevičius G. Švabai prie Ararato ir Mitra. Įdomus religinio sinkretizmo atvejis// Šiaurės Atėnai, 2000 12 16, Nr. 47 (537), p. 4.
19 Šią informaciją 2007m. gegužės mėn. asmeninio pokalbio metu pateikė G. Beresnevičiaus mokinys Pranas Vildžiūnas.
20 Beresnevičius G. Lokis // Šiaurės Atėnai, 2000 04 01, Nr. 13 (503), p. 4.
21 Anonimas. Moterų pasaulėžiūros bruožai // Šiaurės Atėnai, 1999 05 01, Nr. 17 (458), p. 4.
22 Ten pat.
23 Beresnevičius G. Pabėgęs dvaras. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
24 Beresnevičius G. Moters kitokumas // Šiaurės Atėnai, 1995 05 01, Nr. 17 (458), p. 4.
25 Cuddon J. A. The Penguin Dictionary of Literary terms and literary theory. London, Penguin Books, 1991.
26 Jameson F. Kultūros posūkis: rinktiniai darbai apie postmodernizmą (1983-1998). Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. P. 19.
27 Beresnevičius G. Dievo charakterio bruožai // Šiaurės Atėnai, 1999 02 06, Nr. 5 (446), p. 4
28 Pavyzdžiui: Beresnevičius G. (-gb-). Mitu kertelė: Apie ugnies atsiradimą; Apie milžino nugalėjimą // Šiaurės Atėnai, 1998 05 02, Nr. 17, p. 4; Beresnevičius G. Mitu kertelė: Du vyrai mėgina pakilti į dangų; Saulė ir mėnuo // Šiaurės Atėnai, 1998 06 06, Nr. 22, p. 4; Beresnevičius G. Mitu kertelė // Šiaurės Atėnai, 1998 08 15, Nr. 31, p. 4.

 

„Akiračiai“, 2008 m. rugsėjis, Nr.8