tekstai.lt

Gediminas Kajėnas. Žaidimai aplenkiant dvarą (Gintaras Beresnevičius. Pabėgęs dvaras, 2005)


beresnevicius_pabeges_dvaras
beresnevicius_pabeges_dvaras
Gintaras Beresnevičius. Pabėgęs dvaras: esė romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

 

Dar kaip reikiant nė neatsivertus šios knygos, vos pažvelgus į spalvingai grakštų jos viršelį, kaipmat parūpsta, o kas gi tas „Pabėgęs dvaras“, beje, šriftu gerokai nusileidžiantis autoriaus pavardės dydžiui, ir kodėl jis „pabėgęs“, o ne „nuskendęs“, „prasmegęs“ ar „sudegęs“, kaip įprasta tam tikroje gerai žinomoje lektūroje.

Kaip viename interviu sakė pats rašytojas, gal žinomesnis kaip religijotyrininkas, Gintaras Beresnevičius - „Pabėgęs dvaras“ tai – nuvažiavusio stogo mandagesnė forma. Dvaras paprastai būna prie monarcho ir nebėga. O jeigu dvaras bėga, tai reiškia, kad kažkas atsitiko – iširo tvarka“ (matyt, todėl ir toks šriftas – monarchas (Beresnevičius) didelis didelis, o jo dvaras jau taip toli, kad vos matyti, tuomet ir belieka malūnas vėjams gaudyti, o tai šis monarchas moka puikiai daryti ir ne tik gaudyti, bet ir pagauti).

O štai tos iširusios tvarkos, žinoma, toli ieškoti nereikia – jos pilna mūsų istorija, o ir ta pati kasdienybė. „Kasdienybė, - kaip sako G. B., - žvėriškai nuobodi, todėl aš stengiuosi bent jau įžiūrėti joje komiškų aspektų. Kitaip ją kęsti yra daug sunkiau. Jeigu sugebi iš kasdienybės juoktis, lieka daug mažiau šansų išprotėti“. Todėl, matyt, ir neatsitiktinai, pasak rašytojo, humoras yra žmogaus reakcija į pasaulio netvarką (kad neišprotėtum paties dvarui ūmai pabėgus...).

Dar čia pridėčiau ir Jose Ortega y Gasseto žodžius apie tą patį, tik šiek tiek kitaip: „Tokiai būtybei kaip žmogus, sąlygotai užduoties, pastangos, rimties, atsakomybės, nuovargio ir sunkumo, būtinas poilsis. Poilsis nuo ko? Ak, žinoma! Nuo to, kuo turi būti? Nuo gyvenimo arba, o tai yra visiškai tas pat, nuo „buvimo realybėje“, paskendimo joje“.

Būtent šią galimybę „pabėgti pačiam“ prieš tai, kai dar nepabėgęs tavo dvaras, o tai reiškia, kad pabėgdamas pirmas dar turi galimybę sugrįžti į ten, iš kur bėgai ir viską grįžus rasti „po senovei“ - tvarkoje, ispanų filosofas atranda žaidime: „Gyvenimas – Žmogus – visada prie realybės užduotos veiklos pridėdavo keisčiausią ir nuostabiausią veiklą: darbą, kai nedaroma nieko rimta. Ši veikla, šis darbas, išlaisvinantis mus iš viso kito, yra... žaidimas“.

Šią galimybę „pabėgti pačiam“ G. Beresnevičius perteikia su humoru, trumpais, juokingais teksteliais, persmelktais grotesko ir paradokso. Pasak autoriaus, poezija stengiasi skaitytoją įvaryti į katarsį, juodasis humoras siekia ne tiktai prajuokinti, bet ir parodyti šiek tiek kitą egzistencijos matmenį. Matyt, drąsiai būtų galima pasakyti, kad G. B. tekstai šioje knygoje yra ne kas kita, o žaidimas, siekiantis išlaisvinti žmogų (pirmiausia, žinoma, patį rašytoją-monarchą) iš bukos ir nepakenčiamos realybės gniaužtų, kad bent tą kartą „dvaras nepabėgtų“...

Tokia štai ir ši G. B. knyga – pilna keistų atsitikimų-nesusipratimų, nesąmonių ir kliedesių, persunkta grotesko ir subtilaus juoko. Knygoje - trys dalys, bet tose dalyse dar knibždėte knibžda kitų dalių. Kiekvienos dalies stilių įvairovė čia kinta: trumpos miniatiūros-anekdotai („Istorijos tikrasis veidas“, I dalis), romanas („Karalius plaukia“, II dalis), esė („Vyrai, moterys ir slaptosios tarnybos“, III dalis), tačiau ir vienoje dalyje viskas susimaišo, susijaukia ir susidaro toks knygų knygoje įspūdis. Štai kad ir pačioje pirmojoje dalyje „Istorijos tikrasis veidas“ yra net trys dalys, kurios tarpusavy susijusios tekstų trumpumu bei juose anekdotiškai, charmsiškai traktuojama „tikroji istorija“, tačiau pasakojimų turinys kinta – nuo Lietuvos istorijos trumpo kurso, anekdotų apie Lietuvos rašytojus iki „Slaptosios pasaulio istorijos“. Beje, smagiausi šioje dalyje yra rašytojų nuotykiai, o „Slaptoji pasaulio istorija“ veik visai nejuokinga (gal dėl to, kad ji „slaptoji“).

Romane „Karalius plaukia“ žaidimas „knyga knygoje“ išvis įsišėlsta – karaliaus dvare surengiamas literatūrinis turnyras, ir kiekvienas dalyvis parašo po knygą, kuri yra garsiai skaitoma, o paskui lygiai taip pat garsiai aptariama. Kiekvienas „rašytojas“ čia rašo savu stiliumi ir net žanru – Ceremonmeisterio miniatiūros patarimų bei pamokymų stiliumi, markizo Alkofribaso „nusidavimai“, kitaip, matyt, nuotykiai kažin kokie, Karalienės išvis nežinia kas bei menestrelių ir trubadūrų pjesės-performansai FLUXUS dvasia.

Trečioji knygos „Vyrai, moterys ir slaptosios tarnybos“ dalis bene nuosekliausia žanro požiūriu, tačiau vienareikšmiškai ištarti, kad tai „grynoji esė“ irgi būtų juokinga, nes veik tik pamanai, jog jau skaitai kokią pasiklydusią esė iš „Vilkų saulutės“, kaipmat apstulbsti, kad štai jau prieš tave skyrius „Šnipo pagavimas pagal zen metodą“ iš japonų imperatoriškosios kontržvalgybos vadovėlio ar praktiški patarimai, kaip pereiti gatvę, švęsti Šventą Valentiną, kokiomis dovanomis apipilti artimuosius ir gimines per Kalėdas ar net „erotinio romano užuomazgos trim taktais“ „Karalaitės gundymas“, kuri labai jau primena impresionistinę esė iš paties G. B. pamokymų („Vilkų saulutė“, „Kaip rašyti esė“, p. 300).

Bet tiek jau to apie tuos žanrų susiliejimus ir persiliejimus. Smagiausia šioje knygoje yra juokas, kuris apima tave beskaitinėjant, jog vietomis, kaip ir autorius, virsti iš koto, krenti nuo kėdės ir kad kratai kojas, kratai...

Štai jau pačios pirmosios dalies pavadinimas „Istorijos tikrasis veidas“ sukelia juoką, nes supranti, kad vartai čia ne istorinę knygą ir apie jokią „istorinę tiesą“ ar „istorijos objektyvumą“ čia negali būti nė kalbos. O tas „tikrasis veidas“ yra štai koks – lietuviai bendrauja su egiptiečiais, turi veik tiesioginių santykių su graikais ir tam tikru atžvilgiu yra prisidėję prie anų mitologijos sukūrimo, lietuviai moko adrofagus meno kepti bei virti ir visokio etiketo bei visoje Europoje sėja darną ir dorą. Ne kas kitas, o būtent lietuviai išrado kišenę, mat jiems reikėjo kažkur savo snarglėtas nosines dėti, taip pat ne kas kitas, o būtent jie sukūrė mafiją ir kultūrą (jau vien šis sugretinimas yra taikliai sukurptas). G. B. nė nesivaržydamas viską knygoje suplaka į krūvą ir nuo to tik dar smagiau darosi. Čia išvien karalienė Bona ir Landsbergis, Žygimantas ir Fidelis Kastro, Bona ir Čiurlionis, renesansas ir postmodernizmas, sovietmečio alkoholizmas ir Žygimantas Augustas, o po Vytauto dvarą slampinėja ne tik lamaistai iš už Baikalo, bet ir šamanai kastanedininkai, kurie Birutės darželyje musmires sodina ir t.t. Arba štai toks nuotykis-anekdotas pavadinimu „Globalizacija“:

1498 m. Lietuvoje pirmą kartą pradėjo siautėti nežinoma venerinė liga, naujas atkrytis, nuo kurio nežinota jokių vaistų, ypač prislėgęs prastuomenę; tai buvo sifilis, kurį Kolumbo jūreiviai parsigabeno iš Amerikos salų – pagalvojus, gana greitai.

O šiaip tai buvo Dievo korinė už Amerikos atradimą. Būtų sėdėję ten sau su savo Holivudais, mormonais, saksofonais ir bombonešiais, mums jų masinės kultūros visai nereikėjo. Šlamštas vien.

Ir svarbiausia gi „Titanikas“ nebūtų paskendęs!

O Darius su Girėnu!?


Knygoje pilna keistų, nesuprantamų būtybių, lyg iš pasakų išlindusių, kurių net nėra tarptautinių žodžių žodyne, o kai kurios iš jų net pačios nežino, yra jos ar jų nėra, todėl turinčios problemų dėl saviidentifikacijos (fifaičiai, lėliukai, babaušiai, Kelkuma, Obzlmauskas, Tatai ir kt.)

Neretai rašytojo kuriamas pasaulis primena siurrealistinius kliedesius, (ypač tai pasakytina apie romano „Karalius plaukia“ pirmąją dalį) tačiau čia ir slypi paradoksali tiesa ar bent jau kitoks supratimas apie pasaulio (ne)tvarką.

 

Bernardinai, 2005-09-13