tekstai.lt

Liudas Giraitis. Barbaras prieš G. Beresnevičių (Gintaras Beresnevičius. Ant laiko ašmenų, 2002)

 

beresnevicius_ant_laiko_asmenu
beresnevicius_ant_laiko_asmenu
        Gintaras Beresnevičius. Ant laiko ašmenų: esė rinkinys. Vilnius: Aidai, 2002.

 

        Šiuo metu pasaulyje pasiūlyta nemažai lietuvio modelių. Melo Gibsono "aštriadantis su beisbolo lazda" ryžtingai atmestas (tai paliudijo, kad Gibsonas nelietuvis), J.Franzeno knyga "The Corrections" net neskaičius sukritikuota, spaudos ir televizijos litozauras be didesnių diskusijų auginamas toliau. Savam krašte jis savas sūnus: visgi ne amerikietis "banda", ne teletabis.

 

        Ispanijoje lietuvis tapo pigaus detektyvo herojumi. Be abejonės, Baltijos krašte popierinis kraujas ne toks įdomus, kaip trykštanti iš lietuviškos realybės show (spauda, TV, gatvė), bet knygą verta išsiversti: pirmas žvilgsnis iš šalies, įspūdis, pirma meilė dažniausiai nemeluoja.

 

        Taigi, kas per vienas tas lietuvis? Pasiklausius vietinių kalbų, be "Vilmoros" apklausų aišku: pusė genijų, pusė daunų. Be abejonės, toks visuomenės nesavikritiškas požiūris į save nebūtinai teisingas, nors jis pateikia naudingos informacijos apmąstymams ir analizei.

 

        Gintaras Beresnevičius savo pokalbį su Ramūnu Gerbutavičiumi "Lietuvos ryto" "Mūzų malūne" apie esė knygą "Ant laiko ašmenų" pradeda be užuolankų: "Esu antiglobalistas", ir iš karto pasiūlo naują lietuvio modelį: pusė rūpintojėlio, pusė barbaro. Kyla klausimas, ar šis modelis realus, kokia košmariška gija jis tas abi puses sukabina ir ar Beresnevičiaus nulipintas objektas atgyja? O jeigu pavyksta, kas per monstras, į gūdžias girias nutremtas? Pats faktas, kad pavadinime sugretinami du nesulyginami dalykai, skamba paradoksaliai, gaiviai, paveikia skaitytojo mintis. Tačiau, jei sugretinimas dirbtinis ar banalus, sąmonė dar labiau blėsta.

 

        Pavadinimas iliustruoja, kad Beresnevičius sprendžia neišsprendžiamą filosofinę problemą: kaip laiką, mintį, rūpintojėlį sujungti su barbaru, veiksmu. Ar gali lietuvis vienu metu veikti ir mąstyti, būti rūpintojėlis ir barbaras? O jeigu tai tiesa, kaip palengvinti jo dostojevskišką likimo naštą?

 

        Susidūręs praktiškai su dabartiniu lietuviu barbaru, jo mąslumo ir meditavimo sugebėjimais gali suabejoti. Ką čia save apgaudinėti, - išgirsti metro požemyje "bl...", atsisuki ir matai, kas. Lietuviškas barbaras unikalus, jo išvaizda nemeluoja. Matyt, bėgant laikui medinis rūpintojėlis supuvo, arba barbaras jį pasmaugė, juk kartais jis ryja romantiškai nusiteikusius savo vaikus. O gal tamsus mąstymas ir vadinamas meditacija, o grubus, agresyvus protas - vyriškumo simboliu? Verta patyrinėti.

 

        Šiais laikais, panašiai kaip ir bibliniais, tekstus reikia versti į savo kalbą, ypač nelengva lietuviškus. Ieškodamos "laiko ašmenų", Beresnevičius klaidžioja po istoriją, Vytauto laikų girias ir po modernų pasaulį. Sunku rasti, nes laikas - keistas daiktas, jis išskydęs į debesėlį. Jeigu žiūrėtum į laikrodžio rodyklę, pradėtum galvoti apie ciklus. Jeigu į elektroninio laikrodžio ciferblatą - matytum kaip benzino kolonėlėje bėgančius skaičius. Negailestingai sukasi, kol skaitiklis sustoja. Klapt. Kaip tuomet su laiku? Neaišku, pavadinimas "Ant laiko ašmenų" skamba žiaurokai. Geriau pakeisti meditaciniu: "Ant debesėlio". Juk žinote dainą "Debesėli, debesėli, kur skrendi?". Iš karto tiek prasmės. Lietuviškoje debesijoje ramiau: miglos, miglos, jokių aiškių kontūrų, visi kartu: gyvi, šešėliai ir protėviai. Man mieliau, kai Beresnevičius griebiasi "minties ašmenų", jam tas neblogai sekasi. Pailsėti galima ir ant debesėlio. Kažin ar verta paskirti visą knygą poilsiui, "juokams", migloms, kur kontūrai, žanrai, ekonomika ir religijos susimaišę. Atostogoms užtenka vieno mėnesio.

 

        Išeities taškai ir požiūriai geri. Beresnevičius šioje srityje padarė neblogą pradžią. Bet negi mes taip lengvai sutiksime su jo modeliu, susitapatinsime su pirmu pasiūlytu pažiūriu, įpulsime ir prapulsime? Ar turėsime jėgų išlipti iš duobės, kurią Beresnevičiaus barbaras iškasė, ar rasime įsikabinti naujų atsparos taškų? Duobė pakankamai gili, jaunuolis plikagalvis jau tapo lietuvišku etalonu, agresyvus, savimi pasitikintis, veržiasi į Europą. Ar jis ten medituos, ar lietuviška "obelelė" sunokins Ispanijoje apelsinus? Nemanau.

 

        Ir kur Beresnevičius padėjo moterį? Gal moters tiesiog nepastebėjo? Tuomet teorijos paklaida labai didelė, galima smarkiai apsirikti. Matyt, įvyko universalus pasidalinimas. Lietuvoje moterys liko pagonės, jos susirūpinusios, jos rūpintojėliai (paskaitykite senas lietuvių dainas), o vyrai - patys tikriausi barbarai, jiems sunku juokauti, geriau vytis. Tuomet stebiesi, ir ko tie barbarai į girias sulindo, jeigu jie mėgsta stepes, erdves (Beresnevičius rašo: "Vidutinis medžių aukštis buvo trisdešimt metrų"). Matyt, tas įlindimas ir trenkė į nervus, ir užplūdo melancholija, polinkis į samanę. Juk barbarui tapti sėsliam - siaubinga "išdavystė". Ir dabar graužia vienas kitą, lupa, daužo, duria, keikia, suka, apgaudinėja. Kur jūs matėte kitus tokius barbarus, kurie patys save naikintų? Tikrų barbarų priešai "išorėje", jie vieningi, o lietuviai - priešai patys sau.

 

        Paskaičius straipsnį, pasidarė įdomu, koks medžių aukštis buvo Lenkijoje, Žalgirio girioje, ir kodėl tik tokioje mažoje salelėje gamta, girios ir klajoklystė sukūrė tipišką lietuvio fenomeną. Ar tikrai, kaip rašo Beresnevičius, "ilgisi lietuvis dangaus", nors jis ir kariauja, barbaruoja, sukčiauja ir, kartais atrodo, visiškai nesiorientuoja mūšyje, žiauriai apsirinka, paverčia priešais savus, tuomet pavargęs ilsisi prie samanės ir medituoja. Antroji jo pusė, moterys, turėdamos tokį vyrą, ilgisi dangaus dar ir kaip. Globaliu mastu Beresnevičiaus teorija teisinga, tačiau konkrečiu, vyro ar moters atveju, ji beviltiškai netinkama. Beresnevičius, kurdamas teoriją, yra globalistas, o aš, rašydamas šį tekstą, esu anarchistas, antiglobalistas barbaras, trokštantis laisvės ir protestuojantis prieš lietuvišką intelektualinę prievartą, varžančią žmogaus asmenį ir mintis.

 

        Galima entuziastingai pritarti Beresnevičiaus ekonominei strategijai: permetus į Afriką "akcijų ir valiutinių operacijų milijonus", būtų išgelbėta pora milijonų. Panašiai galima būtų padaryti ir su vandeniu: užtektų perkelti Nemuną į Sacharą, sužaliuotų klevai, pradėtų augti girios, ir afrikiečiai sau linksmi kirstų su pjautuvais rugius. O dar paprasčiau su idėjomis ir mintimis: būtų galima jas permesti iš Europos ir Azijos į Lietuvą, pačios geriausios juk nieko nekainuoja, atiduodamos dykai, o jeigu Lietuvoje jų perteklius, - eksportuoti į Europą, pagerinti sugedusius Vakarus (nors išminčiai sakė, kad pasaulį gerinti reikia pradėti nuo savęs, nuo savo šeimos, gatvės, šalies, Lietuvos). Labai įdomu sužinoti, kokia dabar Lietuvoje įsivyravusi ideologija? Kodėl Lietuva savo viduje labiau globalizuota nei visas likęs pasaulis, kodėl turtas, valdžia, "tiesa" ir kultūra sukaupta keliose privačiose rankose? Ne mažiau skauda širdį dėl Lietuvos "globalizavimo" negu Beresnevičiui dėl viso pasaulio. Tačiau sužinoti sunku. Niekas nepasakys, nes intelektualas barbaras negalvoja, o duoda nepatikusiai ideologijai į dantis, "taiso" pasaulį. Vis geriau nei užkaušęs: tas išvis nepasižiūri kam, atsistoja ir duoda.

 

        Vakaruose antiglobalistai - populiarūs. Beresnevičius, kirsdamas iš peties į ekonomikos ir politikos sritis, be abejo, maištininkas. Tačiau yra teorinių problemų. Ką daryti pastebėjus, jog barbarystė ir meditacija viena kitą anihiliuoja? Jeigu pasiryžai eiti vitrinų daužyti, jeigu kūnas reikalauja adrenalino, nemedituosi. Vakariečiai toleruoja barbarus, nes jų ten mažai, lietuviai barbaro išlaisvinimo srityje daugiau pažengę. Čia daužymo ir dūrimo, kiek tik nori, žmonės stiprių nervų, laikraščiai laidotuvių nuotraukas spausdina. Todėl lietuviams vietoj antiglobalizmo reikėtų griebtis rūpintojėlio. Aišku, tas ne taip efektinga ir įdomu.

 

        Vienu klausimu su G.Beresnevičiumi visiškai sutinku: lietuviai mėgsta nušvilpti. Prisimenu, kaip 1990-aisiais per kelias vasaros naktis jie slapta išmontavo bendram visuomenės labui skirtą šaligatvį. Beresnevičius sako, kad ir "graikai buvo nusišvilpę iš Egipto architektūrą, meną ir filosofiją", bet neskubėkime padaryti klaidingos išvados, kad graikai - vagys; kai barbaras kalba apie kitus, jam atrodo, kad visi "švilpia". Beresnevičius norėtų reabilituoti barbarybę, bet kam? Ji seniai reabilituota, "nušvilpimas", kova su priešais, palinkimas prie naminukės būdingi vyriškai pusei. Reikėtų reabilituoti Lietuvos rūpintojėlį - moterį. Tačiau kaip tai padaryti, jei vyras - barbaras?

 

        Man patinka Beresnevičiaus esė, bet nesuprantu jo juokų. Priežastis labai paprasta: galite įsivaizduoti, kaip juokauja paleistas į laisvę barbaras? Kaip koks liūtas, pasigavęs "rūpintojėlį", pensininką ar Donelaitį, - išsišiepia iki ausų. Visai nejuokingas tas lietuviškas groteskas ir absurdo kalba. Sutinku su Beresnevičiumi, kad barbarą sudominti gali tik stovėdamas ant galvos, kitas būdas - nusimauti kelnes, trečias - krapštytis (eseistikoje) mintis iš galvos (kaip vaikas nosį). Drąsu, barbariška, bet negaliu į tai žiūrėti, pykina. Ir niekas nekaltas, - tokia kūno reakcija, biologija, taip sutvertas. Kai kiti vaikšto ant galvos, originalu stovėti ant kojų.

 

        Pabaigoje pasakysime, kad į Beresnevičiaus provokacijas reikėtų žiūrėti ramiai. Būdamas ant "minties ašmenų", jis rašo gerus tekstus, kai pavargsta, "ant debesėlio" jis rašo romanus ir juokus, - nieko bloga. Tuomet jo meditacijos šokinėja kaip vėjavaikiški balti kamuoliukai per kalnus, miškus, užsuka į visas sritis, kol pagaliau atklysta iki mūsų kaip lietus. Tokia debesėlių mirtis, lietus naudingas žemei. Bet tai, ką jis rašo, įdomu, prie jo tekstų galima medituoti.

 

        Literatūra ir menas, 2002-11-01