beresnevicius_ant_laiko_asmenu        Gintaras Beresnevičius. Ant laiko ašmenų: esė rinkinys. Vilnius: Aidai, 2002.

 

        Jau turbūt niekam nebe paslaptis — nes vos tik pasitaikius progai aš tai vis primenu — Beresnevičių aš gerbiu, dievinu, myliu ir visaip kaip einu dėl jo iš proto. Aišku, jausmas yra platoniškas, ir, deja, vienpusis.

        Tiek ditirambų autoriui, pereinam prie ditirambų knygai. Perskaičius leidėjų anotaciją, pamenu, pagalvojau, kad rankoje laikau istorijos vadovėlį. Mažutį, tiesa, — gal todėl, kad iš jo išbraukti nepageidaujami faktai?!

        Nieko panašaus. Net jei knygoje minimi istoriniai įvykiai, į juos žiūrima visiškai kitaip, nei standartiniame mokyklos vadovėlyje. Autorius balansuoja ant rimties ir humoro ribos. Jo palyginimai šokiruoja.

        Masinė kultūra atvirai pagrįsta mėgdžiojimu. Tik jei anksčiau būdavo mėgdžiojami bent graikai, dabar mėgdžiojama visiškai neįsivaizduojama terpė — kino aktoriai, grojikai, špagų rijikai, dainininkai, dūdų pūtikai, būgnų mušikai, kamuolio spyrikai, t.y. visas viduramžių mugės personažų rinkinys. Ir tai ne ta publika, kuri grieždavo ar kurdavo popiežiams ar bent jau kunigaikščiams, ir — visomis prasmėmis — ne ta muzika. Reklama siūlo gyvenimo būdą, kurį derėtų mėgdžioti, tai irgi barbarams tinkąs žanras. Gyvenk kaip visi, nusipirk „Volvo“. Jei neišgali „Volvo“, nusipirk „Pampersų“ ir tavo užpakaliukas bus kasdien švelnus...

        Jo stilius kandus, ironiškas. Ne kartą susimąstydavau, ar jis šaiposi, ar rašo rimtai. Nesijaučiu pajėgi nuspręsti, ar visais pateiktais faktais galima aklai tikėti. Tikėtina, kad dauguma jų — tik hipotezės, kurios taip niekada ir nebus patvirtintos. Ne taip jau ir svarbu. Ne į mokslinę konferenciją susirinkom.

        Kodėl Beresnevičius lietuvius vadina barbarais, ir dar teigia, kad tuo vardu turėtume didžiuotis? Kodėl lietuviai nemėgsta jūros? Kas bendro tarp Egipto piramidžių ir mūsų gimtųjų piliakalnių? Kuo bloga lietuvių mitologija? Apie tai — pirmuose knygos skyriuose.

        Toliau — dar įdomiau. Autorius plačiai aptaria lietuvių tikėjimą. Tokį, koks jis buvo prieš amžių amžius. Bet ir tą šiandieninį, kurio net tikėjimu kartais pavadinti nebeįmanoma. Tai viso labo „išskydęs, fasadinis pseudokatališkumas“.

        Prieš dešimtmetį Eglė Laumenskaitė sociologine nedžiaga pasiremdama dėstė (iš atminties kelios smulkmenos): laiko save katalikais nekrikštyti, katalikais įsivardinančių ar ne trečdalis tiki reinkarnacija, nė kiek ne mažiau – abejoja Kristaus dieviškumu, prisikėlimu, pomirtiniu gyvenimu.

        Aš lietuvis, vadinasi — katalikas. Tą prisiskyrimą lemia anaiptol ne didžiulis Marijos žemės gyventojų pamaldumas. Mes vis dar bijome būti apšaukti ateistais.

        Ir pagaliau — nacionalinio charakterio bruožai. Koks jis, tikrasis lietuvis? Beresnevičius čia pasitelkia rūpintojėlio vaizdinį.

        Susirūpinęs Kristus rūpintojėlio pavidalu. Kitos tautos Kristų vaizduoja kenčiantį ant kryžiaus ar teisiantį, rūstaujantį (rečiausiai – prisikeliantį). Kristus įsivaizduojamas arba kaip pasyviai kenčiąs, arba aktyviai veikiantis, o mūsų rūpintojėlis — tarpinėje būklėje. Jis sėdi ir rūpinasi.

        Čia tikrai atsispindi lietuvio charakteris. Lietuvis irgi dažnai sustingsta it medituotų, tai grožinės literatūros ir svetimšalių pastebėjimas, — „mąslus“ „susimąstęs“ lietuvis. Tačiau, manyčiau, tai netikslu. Jis nei medituoja, nei mąsto. Jis rūpinasi, sėdi ir rūpinasi. (...)Tai ypatingo pasyvumo būklė. Tikrai artima meditacijai. Bet žiauriai trenkianti per aktyviąsias galias. Rūpinimasis atstoja keitimą, rūpindamasis tu neprivalai nieko kito daryti, tu juk rūpiniesi.

        Galima ginčytis, bet tiesos tame palyginime ne tiek jau ir mažai. Kitus lietuviams būdingus bruožus atrasite patys, perskaitę šią knygą iki galo.

        Dar — apie kompiuterizaciją, jaunimą, kaimynus, stojimą į ES. Galbūt kai ką ir pati pamiršau.

        Knyga dvelkianti optimizmu, autoironija, bet be būdingo lietuviams verkšlenimo. Tokie jau esame, ir turime tuo didžiuotis — tą tarp eilučių bandoma mums perteikti.

        Tiesa — mažiau išprususiems ne kartą teks griebtis tarptautinių žodžių žodyno, kartais — praleisti visiškai nesuprantamas pastraipas. Bet verta, patikėkit, verta.

 

        Rasyk.lt, 2003-11-04