birgelis_simkute_is_toli_ir_artiSigitas Birgelis. Lidija Šimkutė. Iš toli ir arti: eilėraščiai. – Punskas, Aušra, 2003.

 

Lidijos Šimkutės ir Sigito Birgelio eilėraščių knyga „Iš toli ir arti“ keistai apvirtusiu lenkišku šio pavadinimo vertimu „Z bliska i z daleka“ (gal norėta netiesiogiai nurodyti poetų gyvenamą vietą, o gal nutolti nuo panašaus žinomos J. A. Greimo knygos pavadinimo) yra sukomponuota kaip veidrodinis atspindys: abiem autoriams po lygiai puslapių, vieną knygos dalį nuo kitos diskretiškai atskiria širma - nuotraukų ir trumpų biografijų įdėklas.

„Iš toli“ ataidintys Lidijos Šimkutės taupių žodžių eilėraščiai emanuoja aukšta poetinės raiškos kokybe, virtuoziška forma, mitologiniu metaforų universalumu. Sigitas Birgelis dar ieško, grynina savo eilėraščių formą, kitaip nei Šimkutė, noriai atsiduoda kintančių istorinių realijų stebėjimui, kas jo eilėraščius dažnai klampina skausmingos, dažnai nemotyvuotos ironijos slogutyje. Lidija Šimkutė ir Sigitas Birgelis nėra lygintinos poetinės kalbėsenos poetai, tačiau pats bendros knygos atsiradimas verčia šiuos autorius lyginti.

Knygą dviem kalbomis išleido „Aušros“ leidykla Punske. Sigitas Birgelis yra šios leidyklos vadovas ir leidinio kuratorius, jis yra išspausdinęs eilėraščių rinkinius: „Tarp krantų“ (1992), „Eilėraščiai iš anapus Dievo“ (1997), „Tarp durų ir dulkių“ (1993), „Septynios dienos, septyneri metai“ (1998), „75 eilėraščiai“ (1999). Lidija Šimkutė, paredagavus ankstesniųjų savo rinkinių eilėraščius, juos čia sudėliojo be senųjų pavadinimų, pirmą eilutę paversdama ir eilėraščio pavadinimu: tai tarsi senos bižuterijos atnaujinimas, kitaip derinant detales, o kartais pasitenkinant tiktai nežymiu jų pakeitimu: vienas kitas priešdėlis, praleistas žodis, sukeista žodžių tvarka, iš dviejų eilėraščių sudurstytas vienas haiku (beveik visus knygoje sudėtus eilėraščius galima rasti autorės knygose - „Antrasis ilgesys“, 1978, „Prisiminimų inkarai“, 1982, „Vėjas ir šaknys“, 1991, „Tylos erdvės“, 1999). Knyga skiriama ne tik lenkams, bet ir lietuviams, todėl natūralu, kad kyla klausimas, kodėl autorė perkuria savo tekstus, - ar juos tobulina, ar tiesiog su jais žaidžia, nebandydama išsaugoti ankstesnių formų. Ar tai dialogas su savimi, nutolusia laike, ar tiesiog teksto tobulinimas, mėgavimasis metaforų kaitaliojimu? Bet tuomet vėl kyla dvejonės: kas autorei svarbiau - ar pasakymo grakštumas, dekoratyvus žavesys, žodžių dermių netikėtumas, savotiškas žodinis dendizmas, poetiškų grožybių kolekcija, ar tai, kas tekste turėtų likti nepakitę, - prasmės podirvis? Antai pirmasis naujojo rinkinio eilėraštis „Atsigręžusi“ yra rinkinio „Kur tylūs vandenys teka“ perdirbinys:

Mano akys šviečia toliu.
Manyje auga rugiai,
Tavo pasodinti rugiai.

Atoslūgyje
Trokštu nepaliestos duonos.
„Kur tylūs vandenys teka“

 

 

ATSIGRĘŽUSI

Ilgiuosi
Nepaliestos duonos

Manyje auga rugiai
Tavo pasodinti rugiai
 


„Iš toli ir arti“

Akivaizdi subjekto retrospekcija (atsigręžusi) į buvusią vaisingumo, pilnatvės būseną naujame eilėraščio variante, išlaikyta sakralaus vaisingo kūno ir nepaliestos duonos (komunijos?) tema. Tai vienas iš tų retų Šimkutės eilėraščių, kuriuose Aš ir Tu ryšys įgyvendinamas; dažniausiai jos poezijos kalbėtojui tenka likti vienam, savo tuščiame atgniaužtame (ištiestame pasisveikinti?) delne ieškoti atramos. Tačiau tai ne Birgelio poezijoje užsimezganti našlaičio, apleistojo vienatvė („paskutinėje eilutėje/ verkia mažas/ vienišas sūnus“) - tai mokėjimas būti su savo vienatve. Pagaliau Šimkutės poezijoje vienatvė yra būtina prielaida, kad kalbantysis atsivertų Kitam, kad Kitas pasirodytų kaip šviesos properša, nes: „Kai nugalim/ Visas kliūtis/ Ir niekas mūsų /neskiria / Nes prakaitas kaip geležinis lynas/ Susieja mūsų kūnus/ Staiga iškyla/ Neperžengiama Kinų siena/ ir ja ateina/ Antrasis ilgesys“. Tiktai ištariamas vardas, žodis įgalina susitikti Aš su Tavimi: „Kai Tu atsirėmei/ Į mano balsą jo netekau/ Tik aidas sugrąžino mano lūpas/ Į Tavo vardą“.

Nors abu poetai gieda dieviškai pasaulio prigimčiai, bet jų poetinė kalbėsena visiškai skirtinga. Šimkutė vengia tiesioginio kreipinio į dievybę, ji paslepia ją neišsakytame eilėraščio branduolyje - elipsėje, eilėraščio tyloje arba kreipiasi į ją kaip į Tu. Jos poezijos kalbantysis kreipiasi į Kitą, ieško to Kito vardo, jo būties apibrėžčių, bet visa, ką gali apie Jį pasakyti, tai konstatuoti paslaptį: „Tavo vardas/ neturi vardo“. Vien tik pats bandymas pagauti paslaptį pavadinimu, ją įkalinti žodyje lieka eilėraščio, judančio prasmės link, trajektorijoje - neįgyvendinamas siekis sulaikyti išsprūstančią Kito apibrėžtį. Gal todėl itin dažnas išsiskyrimo, išlaikant efemerišką ryšį - meilės priklausomybę, motyvas Šimkutės poezijoje įgauna paradokso atspalvių: „Tu išeini/ Bet manęs nepaleidi/ Palikdamas raktus/ Išsineši duris“. Dievybės prisilietimo neatlaikytų jos trapus kalbantysis: „Jei prisiliestų/ Prie manęs debesys/ Sutrupėčiau“, ir nors lietuvių kalba leidžia pasislėpti kalbančiajam subjektui už moteriškumo ar vyriškumo nenusakančios formos „sutrupėčiau“, galima numanyti, kad tas ieškantis ir bijantis pažvelgti į Dievo veidą veikia kaip moteris, dar daugiau - kaip patarnaujanti ir garbinanti moteris arba mokinys: „Debesiu/ Nuploviau veidą/ Besileidžiančia saule/ Nušluosčiau rankas“.

Birgelis tarsi tęsia lietuviams itin būdingą kunigo monologą, kalbėjimą su savimi apie dievybę. Tiktai tuomet, kai nustoja kalbėti apie sacrum tiesiogiai, kai išsivaduoja iš kiek moralizuojančio pozos (tęsiama vis dar dualistinė kaimo ir miesto, kaip gėrio ir blogio, tema), o ima kalbėti strazdiškomis intonacijomis, anot paties poeto, „mediniais žodžiais“, tuomet jo patiriama ekstazė nusikrato nereikalingų žodžių, triukšmaujančių ir dažnai prasilenkiančių prasmių balasto: „tuščiuose dirvonuose/ susirenka žodžiai/ vėl garbina/ Kūrėją“ („Tu mane liesk - Žodi“). Tik tuomet šis kalbėtojas „grįžta“ iš piligriminių kelionių, kuriose savo akimis patikrina, pats „palyti“ iškastus biblinius miestus ir jau kelintą kartą literatūros istorijoje pasėdi prie Babilono upių ir paverkia...nes jau tokie kančios ir sudvasinto skausmo aukštintojai iki šiol lietuviai jautėsi paties likimo įpareigoti būti („Jobo skundai“). Tik tuomet pagaliau susitaiko su Juo, apie kurį skaito ir iš kurio taip nuolankiai ir kantriai mokosi, o vis dėlto lieka išduotas... „Dievas pasirinko jau/ Kitą ganytoją/ ir kitas aveles/ nebandau prieštarauti/ bandau juoktis“ („už bevardžio vitražo“). Na, ir pakerštauja Birgelio „našlaitis“ švelniai, lietuviškai, bando Dievo Sūnų „išleisti“ (iškeisti, parduoti?) „už garstyčių grūdelį“, bet už tai melsdamas išmokyti „melstis širdimis nuolankiųjų“. Kur jau čia tas nuolankumas, kai eilėraščiai tiesiog spengia nuo tramdomos keturvėjininkų dvasios: „šitam eilėraščiui naradau žodžių/ jie visi išbėgo būti poetais/ atsistojo į eilę/ prie Nobelio premijos“.

Skiriasi ir šių poetų eilėraščiuose gana ryški eroso tema: ir vieno, ir kito pamėgta jūros, siejamos su kūno, gal net vien tiktai moters kūno, intymumu, simbolika įgauna visiškai skirtingą prasmę. Šimkutės poezijoje tai - slėpinys, kuriame užsimezga pradžia, tai dievybė, gimdanti visa ko pradžią, nepailstanti bangos skleidėja: „Mano paslaptingose vietose/ Ošia banga/ / Toje Jūros bangoj/ Plaukia pradžia“. Toks minimalistinis vaizdas, kuriame lieka tik garsas, laukinis ošimas, pavadinta paslaptis ir Jūros bangos plukdoma pradžia. Čia ne radauskiškos Veneros gimimas, o tai, kas atsiranda tuštumoje nesukultūrinto pirmapradžio pasaulio sutvėrimo akimirką. Žmogus L. Šimkutės poezijoje tampa toks pat galingas kaip jūra, jo minties galios neapriboja net horizontas - žmogus čia suvokiamas kaip visatos atspindys, kad ir būdamas laikinas, jis įsiamžina neišnykstančiu pėdsaku: „Mano vaizduotė paliečia saulę// Ir horizontas nebeužkerta/ Kelio mano mintim// Nebe jūra bet aš banguoju/ Nebe saulė bet aš kaitri (...)“. Kelionė iš jūros žemėn jam yra ritualinis sugrįžimas iš gyvenimo mirtin; žemė, kaip visi svarbieji elementai, iš kurių Šimkutė audžia simbolių slinktis, yra susitaikymo, susitapatinimo vieta: „Atmetė mane// Naktis ir jūra/ Vėjas ir dangus/ Saulė ir debesys// Tik žemė nepaleidžia rankos/ Traukia į save“. Tačiau tik tiek „poetinės geografijos“ skaitytojui ir tenka pažinti jos eilėraščiuose, pradiniai visatos elementai ir peizažo fragmentai, dažnai ir uždara interjero erdvė neturi charakterizuojančių konkretybių. Ji neįsileidžia grynai iliustratyvių, savo piligriminių kelionių, savo dvasinės priklausomybės ženklų, nebent iš ankstesniųjų rinkinių moto galime nujausti, kokiai tradicijai yra artima jos poezijos intonacija - ją įkvepia Jelaluddinas Rumis, sufijų svaigulys.

Birgelis eilėraščiuose deklaruoja norą priartėti prie dievybės, o ne veda skaitytoją į „anapus poetinės formos atsiveriančią realybę“, - tai jo kalbėjimo apie dievybę, jūrą-moterį išeities taškas („gyva/ mirusi /jūra“, „gimdyvės lūpose/ gimsta/ ilgiausias gyvenimas/ m i r t i s“). Poezijoje dažnai justi romantikų vienatvė, jų gailėjimasis degraduojančio pasaulio, neretai nuskamba ir kūrybinio išsekimo tema:

poezijos lyg ir nėra ant stalo
nuo vakar dar pagiriojasi poetas
dėvėti eilėraščiai, byrantys dantys
nakties nukraujuotos dantenos

„Sėdėdamas gintaro viešbutyje“

Ši būsena itin išryškėja tuomet, kai poetas bando apibrėžti savo tapatybę jau ne per aš ir Dievo santykį, o per susitapatinimą su vieta: vienas paskui kitą išdėstyti eilėraščiai „Vilniuje“ ir „Varšuvoje“ akumuliuoja negatyvų poeto santykį tiek su viena, tiek ir su kita tapatumo vieta. Kalbantysis neranda sau priimtinos vietos, su kuria susitapatintų be vidinio konflikto - jis tarsi įkliūva į niekieno žemę kaip į spąstus. Vilnius jam yra prisodrintas neigiamų asociacijų, šio miesto įvaizdis, jo jausena priklauso negyvenimo zonai: „Vilniuje -/ nėra Vilniaus, o už gyvenimo ribų/ statomas miestas, kuriame kiekvieną pavasarį/ susirenka poetų sielos ir mirusios eilės“. Varšuvą poetas apibūdina pozityviau, nors ir tuo galima suabejoti, kai didmiesčio vaizdas ironizuojamas: „ant saulės sustingusio disko/ kultūros ir mokslo pamatai/ hipermarketai atidarys duris į dangų// naktis dar Varšuvoje/ naktis -/ Varšuva dar miega amžinybėje“.

Knygoje „Iš toli ir arti“ atsiskleidžia du skirtingi priartėjimai prie Lietuvos ir nuotoliai nuo jos, du skirtingi bandymai suvokti savastį, įsitvirtinti savos ir „svetimos“ kultūros tradicijoje. Atrodo, kad „moteriškoji“ knygos pusė skaitytoją veda į kur kas universalesnes žmogaus dvasines patirtis, palaiko tikėjimą jo kūrybinėmis galiomis, gebėjimu susitikti palankią žmogui dievybę. „Vyriškoji“ šio poezijos tomelio pusė dėl itin skausmingo ir kritiško santykio su pasauliu šiek tiek krypsta į splinišką dabarties neigimą ir romantinį nesugrąžinamos praeities aukštinimą.

 

Literatūra ir menas, 2003-08-06