tekstai.lt

Ričardas Šileika. „Hologramos“ pėdsakais (Sigitas Birgelis. Holograma, 2004)

 

birgelis_holograma
birgelis_holograma
Sigitas Birgelis. Holograma. Eilėraščiai. – Punskas, „Aušros“ leidykla, 2004.

 

Neketindamas Sigito Birgelio poezijos lyginti su kitų poetų tekstais, tik noriu perbėgti jo naujausios, septintos, knygos "Holograma" puslapiais, norėdamas išskirti tam tikras kertines temas, stabtelėti prie mane užkabinusių vietų, apibrėžti tam tikrus sandus.

 

Mažos apokalipsės (į)vyksta kiekvieną dieną kiekviename iš mūsų, tik gana dažnai mūsų pačių deharmonizuoti seismografai jų neužfiksuoja. Bet viską į savo neregimus tinklus sugauna eilėraštis.

 

Eilėraštis, anot poeto ir vertėjo Kornelijaus Platelio, dažnai būna protingesnis už patį eilėraščio autorių. Jau patys Sigito knygos skyrių pavadinimai "Lūpose be bučinių", "Nuskausminti lašai" yra gana talpios užuominos į eilėraščių, kaip įprasta vadinti, subjekto, tai yra mąstančiojo ir išgyvenančiojo, pirmų pirmiausia vidinį pasaulį. "Lūpos be bučinių", sakysiu, yra neįmanomos įvardyti prarasties ar nepilnatvės metafora. Dažnai kiekvienas vidinis krustelėjimas būna sukeltas ar paveiktas išorinių realijų, mus skalaujančio ir aktyviai žeidžiančio sociumo.

 

Tačiau "Hologramos" tekstų, drįstu teigti, privatybė jokiu būdu nėra mizantropiška. Skyriuose "Nes viskas laikina" ir "Žmoniška tėvynė" aiškiai juntamos laiko slinkties žymės, praeities kontekstų irgi faktų (pavyzdžiui, vaikystės) reminiscencijos, apaugančios besikeičiančių jausmų ir savivokos kristalais.

 

Sigitas Geda yra pasakęs, kad geriausi Lietuvos filosofai yra poetai. Sigito Birgelio eilėraščiuose irgi yra ryškūs filosofiniai punktyrai, neordinarios įžvalgos. Autorius, mintydamas amžinas, (ne)kintančias tiesas ir bendražmogiškus dėsnius, išdrįsta į juos žvilgtelėti iš kitos, atvirkštinės, pusės, nevengia sukeisti vardiklio su skaitikliu. Tik taip ir gali švystelėti netikėtos minties ar sąvokos asteroidas.

 

svarstyklės sveria daugiau
nei gali pasverti
(p. 54)

 

Arba:

 

Šviesa neprivalo priešintis tamsai,
vienatvė _ blogiui...
(p. 96)

 

Arba:

 

labiausiai
jaučiame tai
kas neskauda
(p. 93)

 

Sigito eilėraščiuose nemažai paradoksalių junginių, kurie įveda į poetinį tekstą naujo vitališkumo, kurie skaitantįjį priverčia atidžiau suklusti.

 

Laukai rugiuose, laukuose antigrikiai
(p. 30)

 

Arba:

 

Dievas sugalvojo kompiuterį
Sugedusį televizorių
Išjungtą telefoną
(p. 59)

 

Arba:

 

Debesys išmeta gintarą
(p. 10)

 

Sigito "Hologramoje" apstūs gamtos motyvai slenka iš teksto į tekstą, atsikartodami kitais aidais, sutviskėdami naujom spalvom ir padvelkdami įvairiarūšių kvapų spektru. Lietuvių išeivijos poetas ir kritikas Alfonsas Nyka-Niliūnas savo "Dienoraščių fragmentuose" teigia, kad gamtai žmogus nereikalingas. Ir aš su tuo sutinku, tačiau tikiu, kad poeto šaknys turi kerotis ir danguj, ir žemėj. Ar būtų Donelaitis ar Baranauskas parašę savo nuostabiąsias poemas, jeigu iš jų būtų atimta gamta? Poetai gamtą neišvengiamai personifikuoja, Sigitas taip pat įpučia jai žmogišką sielą. Dažnai minimi rytai, vasaros, naktys, saulėlydžiai ir saulėtekiai yra poeto guodėjai, išgyvenimų bendrininkai.

 

Sigitui ne mažiau už dvasinę kaitą ir insinuacijas svarbi kūniškoji mūsų ir mūsų pasaulio pusė. "Hologramos" eilėraščiuose kūnas nedeklaruojamas kaip laikinas apvalkalas sielai ar kokia antrinė žaliava. Dualizmo šalininkai, aišku, raukytųsi ir koneveiktų 21-ame puslapyje esančio eilėraščio eilutes "Žmogaus sieloje/Indeksuotas kūnas". 29-ame puslapyje seka paantrinimas: "tu esi mano sieloje kūnas". Man tai suteikė vilties ir sustiprinimo. Esu linkęs manyti, kad žmogus yra ambivalentiška vienovė. Kalbėdamas apie kūniškumą, pirmiausia turiu omenyje moterį (visiškai neketindamas veltis į Arvydo Šliogerio drastišką iššūkį, kad moteris neturi sielos). Sigito poezijos moterys _ nekaltai kvepiančios naktim (p. 17), "glamonėm išderintos", "valandom vienišos" (p. 19). Tačiau poeto refleksijų akiplotin papuola ir kitokio kūniškumo suvoktis, tai yra kūno baigties akivaizdybė (p. 87). Mirties neregimi įdagai yra kiekvienoje gyvybėje, todėl ir Sigito eilėraščiuose ši tiesa mintijama podraug su amžinybės ir laikinumo asonansu.

 

Literatūrinis tekstas, kaip ir visi kiti menai, negali apsieiti be simbolių, bendrakultūrinių irgi bendražmogiškų klodų, jų ženklų. Poetas niekada nepamiršta, kad esąs ir pilietis. "Hologramos" poezijoje taip pat esama istorinių aliuzijų (eilėraštis "Suvalkų sutartis" (p. 89), minimi vietovardžiai Medininkai, Paneriai (p. 49), paliečiama skaudi valstybių kaimynių tarpusavio santykių problema (p. 76), esama ir mitologinių bei religinių sąsajų. Čia ir vėl prisiminiau bene to paties Sigito Gedos pasakymą, kad visa gera poezija yra religinė.

 

Dar viena svarbi Sigito "Hologramos" eilėraščių spektro spalva yra žodis. Poetas bando susekti nenuoramos žodžio migraciją, lizdo sukimą, tonacijas keičiančią solinę-polifoninę giesmę (p. 46). Žodžių gyvastingumą lemia jį tariančiojo, užrašančiojo, skaitančiojo liežuvis, pirštai, akys ir balsas. Tik poetas yra arčiausiai žodžio, sėdi jo sosto dešinėje. Vienu metu ir tarnauja jam, ir jį išnaudoja. Sigitas suranda teksto, kaip pulsuojančio organizmo, tiksliausią sugretinimą su prisikėlimu, reiškia su viltimi ir tikėjimu.

 

ant popieriaus lapo
gyvenimas
po mirties
(p. 93)

 

Arba:

 

kitoje eilutėje
be žodžio
nulūžęs pieštukas
(p. 45)

 

Tad jeigu kam nors kiltų galbūt nepagrįstas klausimas, ar Sigitas Birgelis _ poetas tradicionalistas, ar modernistas, aš šio klausimo neįveikčiau. Sigitas į savo pastangomis (į)dirbtą kultūros derlingą dirvožemį nebijo (pa)sodinti ir įprastai akiai netikėtų poezijos augalėlių. Nemažai originalių metaforų pristabdo skaitančių akių pagreitį, tuo suteikdamos šansą dar kartą ir dar kartą sugrįžti prie autoriaus minties variacijų daugiaplaniškumo. Manding, poezija inicijuoja erdvesnį mąstymą, pasiūlo kitą rakursą, regis, iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingų dimensijų jungtį.

 

Sigitas rašo:

 

nebūtina
rašyti eilių
sodinti bulvių
žiūrėti pro langą
(p. 41)

 

Bet skaityti Sigito Birgelio "Hologramą" aš siūlau.

 

„Aušra“, 2004 m. rugsėjis