tekstai.lt

Neringa Mikalauskienė. Kai laikas užmiega (Vytautas P. Bložė. Tu palikai mane užmigusį, 2008)


bloze_tu_palikai_mane
bloze_tu_palikai_mane
Vytautas P. Bložė. TU PALIKAI MANE UŽMIGUSĮ. − K.: Kitos knygos, 2007.

 

2007-ųjų pabaigoje išleistoje Vytauto P. Bložės eilėraščių knygoje „Tu palikai mane užmigusį“ tekstų sukūrimo datos kur kas ankstesnės: nuo 2001 iki 2003 metų. Laiko žyma čia svarbi. Todėl, kad nuo parašymo iki paskelbimo atsiranda septynerių−penkerių metų distancija: apsisprendimas rodyti kažkuomet parašytus tekstus liudija atsakomybę už savo ištarmes, ištikimybę anuometiniam „aš“, galiausiai − tikėjimą, jog dvasinė žmogaus egzistencija skleidžiasi belaikėje erdvėje, su laiku sukabinta tik plonytėmis nuorodų į datas gijomis. Šiuo atveju nuorodos dramatiškos: apima paskutiniuosius poeto žmonos Nijolės Miliauskaitės gyvenimo metus (pats pirmasis ir vienintelis 2001 m. data pažymėtasis „turim būt ne kuo norim, o…“, p. 5) ir dvejus metus po jos mirties kurtus tekstus. Ankstesnę Vytauto P. Bložės kūrybą jau esame linkę sieti su stambesniaisiais lyrikos žanrais: poetine apysaka, poema ar eilėraščių ciklais. Tačiau šiame rinkinyje subjekto istorija pasakojama pavieniais eilėraščiais, epiškumą nustelbia lyrinis pradas, mažiau komplikuojama kalba, bet būdinga stilistika lieka: nuo aukštų, pakylėtų lyrinių intonacijų staiga peršokama į autoironiją, buitinį kasdienės šnekos toną, kuris netikėtai vėl virsta kalbėjimu apie egzistencinius, net metafizinius dalykus, siekiant apčiuopti nuolat išsprūstančią daugiaveidžio lyrinio „aš“ (at)minties giją. Tačiau nepaisant to, kad remiamasi asmenine netekties patirtimi, ši nutrūkusio dialogo poezija pirmiausia kalba apie kūrybos ištakas:

turim būt ne kuo norim, o
kas priklauso, t. y. kaip Dievo duota
tačiau Barbutė šliurpčioja toliau:
anksčiau poetai romantikais būdavę
o aš atremiu, kad
„niekas šiame pasauly pačiu savim
nebuvo“, o ji: iš kur!
(...)
kūrybą peni ne viltys, o praradimai
 


p. 5

Žinome, kad jųdviejų dialogą nutrauks mirtis. Tačiau jis tęsiamas mintyse, pereidamas į meditacinius monologus, grimstant į dar gilesnę praeitį, prisimenant motutę, vaikystės namus ir vaiko baimes eiti į naktį („Nemiga“, p. 7, „o lietus, o tamsa, o vėjas!“, p. 14), dabartyje atpažįstant tuos pačius ženklus − „už tai dabar / va jau girdžiu šniokščia jūra sąmonėje, / pasąmonėje, širdy, vaikystėj, rugiuos prie / Beržės, rugiagėlėse, ir iš čia / iš šito šniokštimo: vėjas per popierių“ (p. 29).

Rašymo veiksmas tampa pastanga įtvirtinti ir galbūt įprasminti praeinančią/praėjusią būtį, aiškiai suvokiant, kad ir tai „tik sniego pėdsakai mašinraštyje / kalbõs ir balso klaidos“ (p. 21). Asmeninė patirtis transformuojama į visos kartos, netgi istorinę atmintį, siekiančią (antikos?.. Donelaičio?..) laikus: „giminės tąsa nusidriekia pakraščiu pakraščiu / su nespaudomais klavišais, nebeturimais ginklais, oranžerijomis, rožynais, klasių kovų / artistų timpčiojimais (...) / verkte verkiu hegzametru“ (p. 21). „Eilių plėnimis“ lemta išlikti „prosenelių / egzekucijų kartuvių kilpoms / geležinkelių linijoms / parkams“ (p. 22).

Tik istorija ir tegali būti perduodama „vietoje testamento“: paskiro žmogaus palaikai − „ne palikimas“, todėl ir nesvarbu, kad Barbutės kapas apleistas, kad nėra kam jo prižiūrėti („Vietoje testamento“, p. 17). Juk tai, kas atrodė svarbiausia − pastangos sulaikyti gyvybę buvo bergždžios. Ši netektis kartais išraudama ypač skaidriais tekstais, pasitelkiant tautosakos elementus, galbūt kreipiančius lyrinio subjekto mintis į trapų metempsichozės virsmą: „smilgute smilgute / vėjo auskarėli / į savo kasas įpink / juodą mano šešėlį“ (p. 19). „Po jos pasitraukimo“ sunku kalbėti „apie zylę, kielę, gervę, kuri išskrido“. Kurį laiką lieka turėti ar liesti daiktai, tačiau jie − lyg „akmenys / palaikantys laivo pusiausvyrą, žemės audrų / vandenyne: herbariumai, peteliškių kolekcijos, įvairia- / spalviai siūleliai, siuvinėjimai, adatos, antpirščiai, / virbalai kojinėms megzti, tik prisirišimai“ (p. 12). Daikto žymė plastiškai, beveik nepastebimai pereina į išreikštą jausmą, artimą ryšį („ką nešiojai ant kaklo / ant piršto / ant / širdies / tylų vakarą“), o visa tai paverčiama kūrybos aktu („...žalioj lempos šviesoj, tylios raidės / ant popieriaus: tik tiek / tik tiek, iš viso to: tik lieptelis / į tai, kas tu buvai“, p. 13). Kiekviena „dulkelė“ persmelkta Rytų kultūrų filosofijos: žmogaus nėra, tačiau „yra atminties technika / todėl jis ir išlieka, pasaulis“ (p. 13).

Vytautas P. Bložė ištikimai (ir kiekvienoje knygoje) teigia šio, tik atmintyje ir dėl „atminties technikos“ išliekančio pasaulio iliuziškumą:

... jūs man
tik iliuzija, iliuzija? taip, kaip ir visa, ką
matau, jaučiu, girdžiu, rašau − ir tik
tuštuma, tik niekas
yra viskas: man, tau, jums: atleiskit,
bet juk tai
iliuzijų pasaulis? gal ir taip: mūsų
ryšys per nieką, t. y.
perniek
 


p. 30

Tačiau jo poezijoje to „iliuzijų pasaulio“ daiktų ir įvairių gamtos reiškinių polifonija labai aiškiai apčiuopiama. Šis pasaulis visu intensyvumu išnyra prieš stebėtojo akis, tai pavasarį įsižiūrint į baltą jazminą, žydintį po trobos langu („o žiedų žiedų − / kekių kekės! / viršūnė net linksta / nuo balto svorio“, p. 6), tai rudenį, žvelgiant į „lapų konfigūracijas / su saulėlydžio kraujosrūva“ (p. 16), tai prisimenant vaikystės vasaras („žiedų žiedai, auksinė bekraštė kaitra su bityno vargonais“, p. 8). Gamtos atmintis ciklinė, priklausanti nuo metų laikų kaitos. Šėlstanti jūros stichija tampa sielos nerimų atspindžiu: „šėlk siautėk taškyk į šipulius / vasaras, vaizduotės pylimus, lėktuvų krintančius / šešėlius, varnas pajūryje, pirmą ploną / leduką akyse, byrančias kruopomis ašaras“ (p. 24). Tarp žmogaus ir jo aplinkos nėra aiškių ribų:

svarbiausia suprasti kad
subjektas, objektas ir pagavos aktas
yra viena, t. y. tas pat: stebėdamas
už lango debesis, jūrą, vėjo bloškiamą
skersvarnę, tu pats esi − vėjas
jūra, debesis, skersvarnė, t. y. esi viso to
stebimas, žinoma, tai
suvokimo spąstai


„Suvokimo spąstams“ apibrėžti ironiškai pasitelkiamos proto nukaltos, literatūros teoretikų, ypač semiotikų pamėgtos sąvokos, vartojamos skirčiai žymėti − „subjektas“, „objektas“, „pagavos aktas“. Tačiau šios sąvokos suvokėjui skamba dirbtinai, taigi ir ribos tarp jų − iliuzinės: yra tik veidrodinis perėjimas iš vienos tapatybės į kitą, iš tikrovės − į sapnus, vizijas ar į tai, ką linkstama vadinti sutrikusios sąmonės būsenomis. Tik artimo žmogaus, kaip bendrakeleivio, buvimu pasitikima, iš jo semiamasi stiprybės: „oi Barbute, prisimenu / kiek galios tavo siela man duodavo, dėl to ir / išlikau“ („Tu palikai mane užmigusį“, p. 39). Su Barbute „keistasi haliucinacijomis“, eita „pėda pėdon, linija linijon“, „iš sapno į sapną, iš tikrenybės / į atmintį“.

„Tu palikai mane užmigusį“ − byloja eilėraščio (ir viso rinkinio) pavadinimas. Miegas − mirties metafora. Tad nežinia, kuris iš tiesų miręs: išėjusysis ar iliuzijų pasaulyje paliktas žmogus-kūrėjas, meistriškai derinantis įvairius stiliaus registrus, daugiabalsiškumą, bet visada kalbantis apie tą patį niekį, tą pačią nebūtį. Sugebėjęs laiką, kuris (galbūt) turėjo būti skirtas naujiems poetiniams atradimams, užmigdyti ir pasakyti taip, kad skaitydamas kiekvieno naujai išleisto rinkinio tekstus nejučia pasiduodi iliuzijai, kad įbrendi vis į tą pačią upę... O žodis vis teka. Tobulai.

 

Literatūra ir menas, 2008-03-21