tekstai.lt

Vytautas P. Bložė. Esame tuo, kas priklauso (interviu, 2008)


vytautas_bloze
vytautas_bloze
Gimęs Baisogalos vaistininko, stambiausio Lietuvos bitininko dvare, per Kauno „Rasos“ gimnaziją, Druskininkus, Palangą ir vėl į Kauną – po ilgų klajonių, didelių atradimų ir skausmingų praradimų sugrįžo poetas Vytautas P. Bložė. Susitikome Vytauto dviejų kambarių bute, kaip sako poetas, – „vienas kambarys tuščias stovi“, o kitas – knygų, paveikslų, rankraščių, gėlių ir šviesos kupinas, o geriausiai matomoje vietoje – baltas sintezatorius. Ant stalo naujausia poeto knyga „Tu palikai mane užmigusį“, skirta a. a. Nijolei Miliauskaitei.

 

Kaip Jūs dabar gyvenate, Vytautai?

 

Svarbiausia man, kad sektųsi dirbti, o darbas – tai rašymas, tada jau viskas gerai. Ir pasaulis mielas, ir tos skriaudos, buvusios praeityje, atrodo, nieko nevertos, kai žodžiai iš po plunksnos einasi. Šiuo metu perrašau seną rankraštį, kuris tarsi poetinis dienoraštis. Perskaičiau jį dar kartą ir supratau, kad galima iš jo šį tą padaryti, dabar ir dirbu prie to rankraščio.

 

Jūs sau keliate labai aukštus reikalavimus. Ne kiekvienas toli gražu gali tai atlaikyti.

 

Taip, keliu aukštus reikalavimus ir į gyvenimo aplinkybes žiūriu labai griežtai – miegu balkone, kvėpuoju lauko oru. Čia, kur aš gyvenu, aplinkui lapija, gėlynai, jazminai. Lietuvoje esu seniausias iš tų, kuris visiškai nevartoja alkoholio, jau 43 metai nė lašo – nei šampano, nei alaus. Taip pat nerūkau ir negeriu kavos. Bandymų būta įvairių, bet nutariau gyventi taip, kad būtų ir sveikatai, ir kūrybai gerai. Jei valgyčiau mėsą, seniai gulėčiau po žeme. Mane įkalbėjo daktarai, kad valgyčiau nors žuvį. Pradėjau aš ją valgyti ir kantriai valgiau maždaug keturiasdešimt dienų, bet visą tą laiką buvo temperatūra 38, kaip vėžininko, todėl atsisakiau. Kada įtemptai dirbu, pakyla spaudimas, bet tuomet būnu geros nuotaikos, ir kūryba sekasi. Jei spaudimas nukrinta, tuoj blogai jaučiuosi.

 

Jūs lyg budistinio režimo vegetaras.

 

Buvau. Bet esu transkonfesinis žmogus ir pirmenybę atiduodu savo religijai, kurią nuo vaikystės tėvai ir seneliai išpažino. Esu krikščionis, tik liberalesnis dėl mokslinių, kūrybinių reikalų. Esu parašęs knygą, kurios pagrindas yra Budos biografija. Jo dar gyvų liudininkų užrašymas. Manęs klausė: kodėl dabar tu apie tai rašai? O kodėl turėčiau nerašyti? Juk ir Šekspyras rašė ne vien apie savo tautos religiją. Tie, kurie rašo apie senovės Graikijos dievus, nepuola aiškintis, kad jie proklamuoja Graikijos dievus. Man rūpi viso pasaulio suvokimas, atsakingai stebiu krikščionių katalikų religiją ir galvoju apie tai, kad mūsų Vatikanas taps didžiųjų pasaulio religijų tam tikra sostine. Ir Nijolė atvažiavusi į Vilnių visada nueidavo į Aušros Vartus melstis Marijai.

 

Aš atlieku budistines, krišnaistines praktikas, stebiu, kaip man tai atsiliepia sveikatai ir kūrybai, bet meldžiuosi daugiausia Marijai. Kalbu mantras, savo sukurtas. Ir tada iškart mane užlieja šiluma, ir Marija mane supranta. Užėjus nelaimei, nemalonumams aš iškart kartoju tą mantrą: „Ačiū Tau, Visagali Dieve.“

 

Dėkojate už nelaimes ir nemalonumus?

 

Kartais užmirštu Dievui padėkoti, buitis mano laiką pasiglemžia, nemėgstu melstis už laimes. Įvykus nelaimei, mano vidinis balsas sako: „Dėkok, priimk kaip išbandymą, kaip egzaminą ir gausi gal šimteriopą laimę, o jei kaip Jobas piktžodžiausi, tai pačiu neteisingiausiu keliu eisi.“

 

Iš kur ateina toks suvokimas?

 

Jis turi ateiti iš vidinio suvokimo. Žinok, kad kiekviena nelaimė savotiškai yra LAIMĖ, ir tas bekraštis aimanavimas nieko gero neduoda. Tą aš ir pats pajutau, kai turėjau išsikelti iš Druskininkų. Tada apsigyvenau Palangoje, ten labai gerai sekėsi kūryba. Ir dėkoju Aukščiausiajam, kad man pavyko save įpareigoti būti Jo rankų instrumentu. Jis gali ir pajuokauti, ir duoti suklysti, bet aukščiausiais įkvėpimo momentais aš nustoju veikti savo valia, tada rašau jau vedamas impulso, atsiųsto iš viršaus – ir užsnūsdavau, ir laiko jausmą prarasdavau – atrodydavo, rašiau pusvalandį, o buvau rašęs tris-keturias valandas. Ir nebeprisimeni, kai skaitai kitą dieną, nustembi, kad tu rašei.

 

Tie dalykai atgyja tik po 20-30 metų. Tie dalykai, kurie įkvėpimo apdovanoti. Juk buvo įprasta manyti, kad menininkams šnibždėdavo mūzos, o aš sakau, jog tai – Šventoji Dvasia. Ji yra visur, ypač buitiniuose dalykuose, ir dabar ji stebi mus, padeda bendrauti. Kai kas burnoja, kodėl, Dieve, leidi cunamius, epidemijas. Aš aiškinu – Dievas sukūrė gamtą, ir kaip žmogui duota laisvė, taip ir gamtai. Ir jei žmogus su savo netinkama veikla – užteršimais, atominiais ginklais suardo gamtos dėsnius, Dievas nusisuka – bauskite save patys. Stebuklėliais laikau mažiausius dalykus – vidinio balso perspėjimus, kad ir priminimas, jog pasiimčiau pasą. Visada ieškau to kontakto ir visada tuoj turiu dėkoti.

 

Reikia ištisai jausti dėkingumą. Juk Komunijos priėmimas, Eucharistija, maldų esmė – dėkingumas. Man labai patinka pirma Mišių dalis, kur sakoma: „Prisipažįstu, broliai, seserys, labai nusidėjau mintimis, darbais, žodžiais...“ Anksčiau melsdavausi po aštuonias valandas, ištisai kartodavau: „Jėzau, Jėzau, mano Dieve“. Tas, kas turi gyvybingumą, mokytojų, tie ir klesti. Mes su Nijole buvome įsimylėję Joną Paulių II, jo balso tembrą išgirsti buvo didelis malonumas. Taigi ir džiaugsmas, ir kančia turi būti priimti vienodai. Čia tas pat, ką sako liaudis, o ji visada teisi, neverk pametęs, nesidžiauk radęs.

 

Jūs gana išsilavinęs, apsiskaitęs, daug kalbų mokantis žmogus. Kaip pasiekėte tas aukštumas?

 

Kalbų moku tikrai daug – vienas išmokstu, kitas užmirštu. Moku sanskrito kalbą, lotynų, taip pat nemažai europinių kalbų. Ispanų kalbą išmokau per tris mėnesius ir iškart redagavau A. Churgino išverstą „Bernardos Albos namai“. A. Churginas klausė manęs: „Tai kaip tu redaguosi, jei kalbos nemoki?“ O aš pasakiau, kad trys mėnesiai man duoti išmokimui ir du redagavimui. Jis nustebo, kad taip gerai suredagavau. G. Lorkos „Gėlių kalba“ taip pat redagavau, ir T. Venclova buvo labai patenkintas. Jei randu etinę, stilistinę ar prasminę klaidą, visada pasakau, gal ne visada išreikalauju, be pasakyti pasakau. Ir duodu pasvarstyti, pats netaisau. Kaip dabar daroma su mano darbais.

 

Ką reiškia būti poetu?

 

Tai pačių kūrinių reikalingumas tam tikru metu. Aš tapau poetu labai lengvai. Niekas taip ir nesužinojo, kada aš išmokau skaityti. Kai skaitydavau svečiams knygutes, tai motina šypsodamasi sakydavo: „Jis mintinai moka, jis nuduoda, kad skaito.“ Turėjau nepaprastą atmintį. Užtekdavo kartą perskaityti, ir mokėdavau jau mintinai. Mano sesuo Rožė, šešeriais metais vyresnė, tada ji buvo devynerių, kaldavo eilėraštį – skaito, skaito, tada įdėjusi skirtuką užverčia knygą ir pradeda sakyti mintinai ir užmiršta, o aš šalia sėdėdamas prie židinio jai diktuoju, o ji baisiausiai supykdavo: „Tas šėtoniukas baisiausių gabumų turi, jis mintinai moka.“

 

Labai mėgau enciklopedijas, kiauras dienas jas vartydavau, studijuodavau. Labai daug skaičiau, vaikiškų beveik neteko skaityti. Tėvai žinojo, ko man reikia. Pirmąjį savo eilėraštį parašiau aštuonerių metų būdamas. Pasakė tėvai – parašyk eilėraštį – sėdau ir parašiau. Lankėsi mūsų namuose garbingų svečių, pulkininkas Šarauskis, karininkų. Kai jie manęs klausdavo, kuo norėtum būti, sakydavau – užsienio reikalų ministru.

 

Bet kai grojote fortepijonu literatūrinio vakaro metu, kaip Jums plojo.

 

Iš tėvo išmokau groti. Klausydavau muzikos per radiją, labai gražiai skambėdavo mandolinos, o tada jos buvo madingos. Mokiausi Kauno „Aušros“ gimnazijoje, ir tada jau grojau pianinu scenoje. Dar neaišku, ar nepadariau klaidos. Ir muzika man sekėsi puikiai. Buvau estradinio orkestrėlio vadovu, kur grojo labai talentingi žmonės, grojau radijuje, mat buvau toks talentingas vyrukas. Sukūriau vyrų kvartetą. Turėjome nepaprastą pasisekimą, versdavau itališkas dainas, varydavom austriškas-vengriškas melodijas, maršiukus, grodavau valsus.

 

O jau pasisekimą turėjote tarp merginų...

 

Buvau labai liūdnas, nusiminęs, mokiau vaikus ir neturėjau laiko merginoms. Buvau labai rimtas, iki vedybų nebuvau bučiavęs nė vienos merginos.

 

Tai jau taip buvote įnikęs tik į muziką ir mokslus?

 

Ne, mokiausi nedaug, man labai gerai sekėsi. Aš gimnazijoje visada buvau pirmas mokinys. Egzaminus po metų pertraukos išlaikiau penketais, nes metus turėjau slapstytis. Juk mane nuolat sekė. Kai išlaikiau penketais, mokytojai sako: „Blogai, tau priklauso aukso medalis, bet aukso medalininkams reikalinga charakteristika iš gyvenamosios vietos, o tada ir sužinos apie tave, ir baigsis blogai. Pasirinkau ketvertą už lietuvių kalbą, nes dviejų ketvertų nenorėjau. Ir negavau medalio. Atvažiavau į Vilnių, atsirado gerų žmonių, kurie pajuto įpareigojimą man padėti. Stodamas į Pedagoginį institutą vėl išlaikiau egzaminus penketais. Lygtis išrasdavau pats ir jas įrodydavau. Už matematiką mokykloje niekas negaudavo penketo, nes mokytojas visiems rašydavo aukščiausią įvertinimą ketvertą. Ir vieną kartą išvedžiau jam lygybę, paklausė dar keletą klausimų ir įrašė man penketą. Tada prisipažinau mokytojui, kad namie neturėdamas ką veikti sprendžiau tolesnius uždavinius, todėl ir įrodžiau.

 

Paskutinė Jūsų poezijos knyga „Tu palikai mane užmigusį“ skirta Jūsų gyvenimo draugei, kurią V. V. Landsbergis pavadino „šventąja“, Nijolei Miliauskaitei, ar įamžinote tai, kas buvo Jums brangiausia?

 

Su Nijole išgyvenome 27 metus ir nė karto nesame susipykę. Net nesiginčydavome. Be jos man buvo taip sunku, kad norėjau ir aš išeiti ten, kur ji. Praradimas buvo egoistiškas, pajutau, kad žemė iš po kojų išmušta. Tada draugai mane nuvežė prie jūros, ten aš apsigyvenau ir po truputėlį pradėjau atsigauti. Ir savaime kaip dienoraštį rašiau eilėraščius. Mes buvome per daug sutapę, todėl negalėjau likti Druskininkuose. Mes matydavome daug ką vienodai. Kartą kapinėse, prie gražaus kalnelio, ji sako: „Vytautai, ar matai tai, ką matau aš – virš kryžiaus angelą.“ Abu tą patį matėme.

 

Dideliam žmogui – didelė laimė ir didelis skausmas, – pagalvojau baigiant pokalbį, o Vytautas dar man pasakė: „Mano valia – jokio kapo, pelenai lai būna išberti į Šventosios upę, prie dvaro malūno.“

 

Tai kur poezijos mėgėjai neš gėlių?

 

Gėlių nereikia, užteks maldų.

 

Kalbino Audronė Lapienienė

Bernardinai.lt, 2008-09-11