Almantas Samalavicius KAITA IR TĘSTINUMAS: kultūros kritikos esė       Almantas Samalavičius. KAITA IR TĘSTINUMAS: kultūros kritikos esė. – V.: Kultūros barai, 2008

 

Posakis „laiku pasirodžiusi knyga“ taip dažnai vartojamas, jog, reflektuojant Almanto Samalavičiaus eseistikos rinkinį „Kaita ir tęstinumas: kultūros kritikos esė“, norėtųsi rasti kitokį apibūdinimą. Tačiau nuo pat pradžių neapleidžia mintis, kad šis tekstas alsuoja mūsų laiko dvasia. Tad gal nebus labai neteisinga sakyti, jog A. Samalavičius, kaip Lietuvos viešasis intelektualas ir akademijos narys, savo knygoje kalba šios dienos kalba ir žvelgia šios dienos akimis, jausdamas politinį ir kultūrinį Europos pulsą. Jo kalboje dominuoja kritiška nuostata, su kuria analizuojama Lietuvos ir Centrinės Europos postkomunistinė būklė. Ši nuostata, akivaizdu, kyla iš išryškėjusių fenomenų, kurie postkomunistinėje erdvėje turi savo kaitą ir tęstinumą.

 

Žinoma, autorius knygoje tematiškai aprėpia daugiau: jam rūpi ir globalėjančios kultūros dilemos, ir universitetai tarp globalumo bei lokalumo... Tačiau recenzijoje susitelksiu ties postkomunistinės erdvės fenomenų kaitos ir tęstinumo apmąstymu, kaip A. Samalavičiaus indėliu į Europos intelektualų kuriamą regiono politinę, istorinę bei kultūrinę atmintį. Ir tai nėra tik įprasta recenzinė retorika: A. Samalavičius, kaip „Kultūros barų“ redaktorius, aktyviai dalyvauja eurozine’o erdvėje, kurią sudaro maždaug šimtas kitų kultūrinių ir politinių Europos žurnalų (žr. www.eurozine.com). Turint omenyje tai, jog eurozine’o tiks­las –­ formuoti bendrą intelektualinę Europos erdvę ir kultūrinį diskursą, „Kultūros barų“ išleista A. Samalavičiaus kritikos esė knyga turėtų būti traktuojama ne kaip lokalus intelektualo kūrybos aktas, o kaip kontekstuali refleksija eurozine’o erdvėje. Bet tai natūralu – Almantas Samalavičius su „Kultūros barų“ redakcija šių metų gegužę buvo eurozine’o kongreso Vilniuje šeimininkas ir organizatorius. Kongreso atidarymas prezidentūroje ir jo uždarymas Verkių rūmuose savaime rodo renginio pakylėtumą ir europinę svarbą.

 

Tad tai, kad A. Samalavičius ironizuoja dirbtines intelektualines pozas, apsiribojančias vien lokalia reikšme, byloja apie jo brėžiamą takoskyrą tarp europinio Lietuvos intelektualo ir tik Lietuvos intelektualo su sovietinio mentaliteto atspalviu. Štai autorius ganėtinai kandžiai rašo: „Šiandienėse biografijose regime dažniausia prometėjiškus personažus, jau nuo lopšio nešusius tautai laisvės ugnį, intelektualiniuose ir literatūriniuose memuaruose iškyla majestotiškos figūros, senų seniausiai išgliaudžiusios ir perpratusios komunizmo ir totalitarizmo reiškinius, oriai ir išdidžiai laimėjusios mūšį po mūšio kovose dėl kiekvieno cenzūrių išbraukto sakinio. Inteligentijos salonai, kuriuose prie kavos puodelio ar vyno taurės buvo pakeiksnojamas sovietų valdžios idiotizmas ar žavimasi uždraustais Brazdžionio posmais, atminties perrašytojų skiltyse virsta galingais rezistencijos vulkanais; kurioziškos meno kūrėjų rietenos dėl valstybinių užsakymų transformuojamos į laisvės batalijas. Didžiumos tokio plauko memuaristikos autorių vaizdiniai dėl nekritiškos distancijos savo paties atžvilgiu ir ironijos stokos tampa komiškai oriomis ir pretenzingomis kaukėmis“ (p. 23).

 

Neatsitiktinai autorius cituoja ir rumunų filosofą ir politiką Andrei Plesu, kurio nuomone, „šalys, atsiskyrusios nuo totalitarizmo, iš esmės yra sveikstančios šalys, atsigaunančios po ligos skirtingu ritmu“. Kitaip tariant, čia kalbame apie politinį ir kultūrinį sveikimą, taigi apie kaitą. Bet jei „sveikimą“ suprasime ne kaip linijinį progresą, o kaip gijimą nuo postkomunistinio viruso, tuomet kalbėsime apie tęstinumą.

 

Šia prasme kaitą ir tęstinumą itin gerai atskleidžia politinė ir ekonominė Centrinės Europos terminologija. A. Samalavičius akcentuoja, kad tokie terminai kaip „demokratija“, „pilietinė visuomenė“, „laisvoji rinka“, ‚,ekonomikos plėtra“ turinio prasme nieko nesako. Klanų ir interesų grupių į postkomunistinį regioną importuota liberalių Vakarų terminologija prasilenkia su vietine realybe – ji greičiau padeda manipuliuoti reikalingu provakarietišku diskursu. Užsimindamas apie pilietinę visuomenę, autorius netgi klausia: „Ar įmanoma, kad pusę šimtmečio prievartauta, užguita, sovietizuota „liaudis“ per keliolika metų taptų sąmoninga visuomene?“ (p. 49).

 

Kitaip tariant, mentalinis užguitumas tęsiasi geopolitiškai kintančiame regione. Lietuvos ir Centrinės Europos spektaklio visuomenė, virstanti postkomunistiniu politikos teatru, iš esmės dekonstruoja anksčiau minėtą politinės liberalių Vakarų kultūros tradiciją. Kaip autorius taikliai pastebi, verčiau reikėtų kalbėti apie anarchliberalizmą. Nors knyga parengta iki Prisikėlimo partijos viešojo spektaklio, paminančio paskutines Lietuvos rinkėjų viltis dvasiškai prisikelti iš mentalinio sufinansėjimo, autoriui politinio teatrališkumo metaforai sukurti pakako ir kitos ciniškos postkomunistinės politinės kultūros medžiagos...

 

Tai nereiškia, jog Vakarų Europos ir JAV politinėse arenose nerastume teatrališkumo bei cinizmo. Melas dėl Sadamo Huseino disponuojamo masinio naikinimo ginklo liudija apie įžūlią, Guinesso rekordų knygos vertą demokratinio elito diskreditaciją. Ne tik trumparegis George’as Bushas jaunesnysis, bet ir politikos eruditas Tony’s Blairas skelbė „gerąją naujieną“ apie Irako išvadavimą. Jei pradėtume vardyti skandalus ir lobistinės korupcijos atvejus, susidarytų ilgas sąrašas teatrališkos ir ciniškos politinės kultūros atvejų pačiuose demokratijos plaučiuose. Šio sąrašo ilgis neatsilieka nuo postkomunistinio regiono. Šia prasme lieka neaišku, ar galima kalbėti vien tik apie postkomunistinio regiono nuosmukį ir demokratijos spektaklį. Vien Gerhardo Schröderio sandėris su Vladimiru Putinu už penkių milijonų asmeninį atlygį dėl „vamzdžio“ Baltijos dugnu liudija apie siaubingą politinį farsą. Šia prasme pilietinės visuomenės neregėti ir „Vakaruose“, jei tokia iš viso yra... Tam tikrais atvejais matome, jog pilietinė visuomenė tokia pat akla „ten“, kaip ir „šiapus“. Postkomunistinių fenomenų randame ir ten, kur sovietizacijos nebūta.

 

Tačiau Centrinės ir Rytų Europos postkomunistinėse šalyse politinis teatrališkumas rėžia akį dėl kontrasto: intelektualai devintajame dešimtmetyje vaidino lemiamą vaidmenį, kovojant už nepriklausomybę. Lietuvoje tai akivaizdu: užtenka prisiminti Sąjūdžio lyderį profesorių Vytautą Landsbergį, filosofus Arvydą Juozaitį ar Romualdą Ozolą... A. Samalavičius kaip tik ir atkreipia dėmesį, kad intelektualinis elitas postkomunistinėje erdvėje išstumtas. Paradoksalu tai, jog politiškai prispaustas intelektualinis elitas sovietmečiu patraukė mases didžiajai 1989-ųjų revoliucijai ir nepriklausomybės deklaracijai 1990-aisiais, o demokratinėmis sąlygomis, iškovojus laisvę ir ją turint kišenėje, intelektualų nebesigirdi. Jei girdisi, tai lyg tyruose šaukiančiojo balsas... Tačiau knygos autorius tikisi, jog situacija pasikeis: „Rytų Europoje nuo pat nacionalinio atgimimo laikotarpio intelektualiniai elitai darė didelę įtaką, tad reikia tikėtis, kad plėtojantis demokratijai jie vėl sustiprės ir spartins pilietinės visuomenės kūrimosi procesą, atlaikydami nuožmų interesų klanų spaudimą“ (p. 42).

 

Nežiūrint į tai, ar pasikeis šiandieninė situacija, jau yra unikalu tai, kad intelektualai Lietuvoje, Centrinėje ir Rytų Europoje suvaidino lemiamą vaidmenį griaunant Sovietų Sąjungą. Tai –­ šio Europos regiono specifika ir fenomenas. Fenomenalu ir tai, jog intelektualus balsas šio regiono politikoje užgniaužtas taip pat fenomenalių interesų grupių. Jos juk –­ išverstakailiškumo padarinys. Ir vis dėlto prisitaikėliai, grupėje būdami valdžioje, stipresni už atvirą, nekonformistinį intelektualą. Konformistai sukūrė postkomunistinę tradiciją perkurti savas biografijas taip, kad jos chameleoniškai prisiderintų prie naujos politinės situacijos ir atvertų karjeros kelius, o tikrieji intelektualai, tapę disidentais, be politinės karjeros neįgijo ir galios. A. Samalavičius diagnozuoja:

 

„Antai nemažai ano meto ateistų šiandien uoliai demonstruoja ištikimybę Katalikų Bažnyčiai; buvę nomenklatūros atstovai, kultūros ir meno veikėjai rungiasi dėl teisės gauti aukštus valstybės apdovanojimus, Lietuvos Respublikos ordinai keičia palyginti neseniai nusisegtus sovietinius garbės ženklus tarsi patvirtindami, kad gyvena ne tik prasmingai, bet ir teisingai. Tokia situacija nėra nei komiška, karikatūriška, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai ne vien viešas spektaklis, bet ir visai arba pusiau sąmoninga (tam tikrais atvejais gal net nesąmoninga) asmeninės biografijos perrašymo programa. Vaikų, vaikaičių, giminių ir artimųjų, bendradarbių ir kaimynų atmintyje norime išlikti kitokie: ne kolaborantai, ne skundikai, ne prisitaikėliai ar bailiai, bet orios, taurios, atsakingos, Lietuvai pasitarnavusios asmenybės“ (p.71).

 

Toks ideologinis ir sykiu pragmatinis savojo biografinio naratyvo perkonstravimas iš tiesų fenomenalus. Jis studijuotinas kaip besikeičiančios ir besitęsiančios postkomunistinės erdvės fenomenas: prisitaikėlis keičiasi, keičiantis santvarkai, bet dėl to prisitaikėliškumas neišnyksta, netgi atvirkščiai – jis tęsiasi. Čia ir glūdi A. Samalavičiaus nuopelnas – jis apie tai kalba atvirai ir nepriklausomai, taip pats tęsdamas Lietuvos intelektualinio elito tradiciją kritikuoti sovietizacijos reiškinius ir rūpintis nepriklausoma politine dvasia.

 

Knyga „Kaita ir tęstinumas: kultūros kritikos esė“, knygynus aplankiusi pernai, suteikė skaitytojui naują postkomunistinio laikotarpio refleksiją. Tematikos prasme tokių refleksijų šiandien netrūksta, tačiau šios knygos išskirtinumas tas, kad jos autorius A. Samalavičius tautinį mentalitetą, kultūrą ir politinę situaciją analizuoja dinamiškai ir tarpdiscipliniškai. Teksto dinamiškumą padeda išgauti tiek eseistiškai gyva intelektuali kalba, išvengianti akademinio stiliaus, tiek Lietuvos sociopolitinės situacijos lyginimas su kitomis Centrinės postkomunistinės Europos šalimis, kuris visuomet šioje knygoje vaisingas. Tai parodo, jog Lietuvos problemos, viltys ir nusivylimai kone identiški visame Centrinės Europos regione. Autoriaus tarpdiscipliniškumas, sujungiantis, o ne atskiriantis sociologines įžvalgas, politines diagnozes ir kultūrologines problematikas, kaip tik ir sukuria tą sofistikuotą prieigą, be kurios būtų neįmanoma kelių dimensijų postkomunistinės situacijos savirefleksija.

 

Kaip tik to ir laukia eurozine’o viešoji intelektualinė erdvė. Šį kartą tai nuskamba iš po „Kultūros barų“ redaktoriaus, „Vilniaus 2009 Eurozine’o“ kongreso šeimininko plunksnos.

 

Literatūra ir menas

2009-07-17