tekstai.lt

Reda Baltinaitė. Pusantros valandos įžvalgų, improvizacijos, prisipažinimų (Vytauto P. Bložės skaitymai, 2007)


bloze_papildymai
bloze_papildymai
Vytautas P. Bložė. PAPILDYMAI. – Vilnius: Vaga, 2006.

 

Savitos papildymų dalybos. Galėjai prisirinkti kraitelę jų. Savoms nuojautoms, žinojimui, įkvėpimui, tikėjimui ir mokymuisi pildyti. Galėjai tarsi kelio ženklus susidėlioti nuorodas, kad neužmirštum, kurios poeto „užkabintos“ temos rūpi, į kurias privalu lįsti giliau.

 

Nedidelis, intymus būrelis poeto ir poezijos gerbėjų aną savaitę Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre tylomis klausėsi poeto Vytauto P. Bložės atsivėrimų ir tokių pat tikrų, grynų literatūrologo Marijaus Šidlausko klausimų.

 

Tarsi nukeliauta gilyn, tarsi nieko nepasakyta. Pavarčius, apžiūrėjus, perbėgus mintimis, lyg per eilėraštį, tiek klausimus, tiek atsakymus vėl gali pasidėti į dulkėjančią svarbiųjų savo atradimų lentynėlę.

 

Pokalbis kaip meditacija

 

Jauti, kad pasakyti viską, ką žino ir jaučia, poetui reikėtų dosniau laiku ir kantrybe apdovanoto klausytojo. Jauti, kad tai, kas tarp eilučių, – dar įdomiau. Jauti, kad poetas gali nusivesti su savimi į kitokius, tikrus ir traukiančius pasaulius. Ir nusiveda. Kai naujosios knygos eilėraštį „Persirengėliai“ skaito aktorius Adomas Stančikas, atrodytų, gali užuosti kvapą tos saulėtos dienos, kai Sidharta Gautama išėjo ieškoti tikrojo savo pašaukimo ir persivilko vienuolio apsiaustu. Iš pirmo žvilgsnio paprastai, lyg pasaka, pasakojama istorija sužėri dabarties žmogaus būties aktualijomis ir pasirinkimų kryžkelių sudėtingumu.

 

Naujoji poeto knyga „Papildymai“ šią savaitę turėtų pasiekti knygynus. Orientalistinėje, aštuonioliktoje poeto knygoje sudėti kūriniai rašyti 2001-2002 metais, slaugant sunkiai sergančią žmoną poetę Nijolę Miliauskaitę.

 

Papildė poetinę visatą

 

Anot M.Šidlausko, V.P. Bložė – originaliausias ir drąsiausias poetas, Lietuvos poezijos atnaujintojas, atvėręs daugybę naujų galimybių poezijai, vienas ryškiausių uostamiestyje gyvenančių kūrėjų. Literatūrologo nuomone, eilėraščių knygos pavadinimas „Papildymai“ – daugiareikšmis, bet tiksliai atspindi klasikinę budizmo tiesą - viskas pasaulyje ir gyvenime yra susiję.

 

„Papildymai“ vyksta nuolat. Kiekvienas naujas poeto eilėraštis papildo jau anksčiau jo sukurtą poetinę visatą, kiekviena knyga papildo kitų poeto knygų temas. Kiekvienas gyvenimas papildo esamus gyvenimus, esamą gyvybę. Ir turbūt dar labiau kiekviena mirtis papildo didesnę, amžinesnę visumą. Kitaip tariant, visi esame didžiulės visumos dalis, visi esame susiję,“ - interpretavo literatūrologas.

 

Devynioliktoji poeto knyga „Papildymai“, pasirodžiusi šį pavasarį, M.Šidlausko teigimu, savita, galbūt kai kam netikėta knyga. Netradicinė, nes knygos centras – Budos, kitaip tariant, Sidhartos Gautamos, istorijos ir jų interpretacijos. Tačiau pasakojimai - saviti, suasmeninti, universaliai bylojantys apie žmogaus kelionę į save ir per pasaulį.

 

„Apie Budą pasakojamos istorijos tiksliai atspindi ir kiekvieno žmogaus istoriją. Šių eilėraščių skaitymas - tarsi intelektualinės, proto pratybos ir kartu intensyvus dvasios darbas, atveriantis dvasinės laisvės horizontus ir lietuvių skaitytojui gana egzotiškas budizmo erdves“, - sakė M.Šidlauskas.

 

Nors knygos skaitymo „kodai“ gali būti įvairūs, priklausantys nuo skaitytojo patirties ir žinių, M.Šidlausko nuomone, vienas iš svarbiausių knygos skaitymo „kodų“ yra užrašytas eilėraštyje „Grožio sutra“. Eilėraštyje teigiama, kad tikrasis žmogaus grožis yra širdis - laisva ir atjaučianti. „Širdies grožis, gėrio tema pakankamai aktualiai skamba nebudistiniame pasaulyje, kuriame valdo ne išmintis, o turtai, valdžia, materija - visa tai, kas mus klaidina ir iš ko budizmas ragina išsivaduoti, - tikino literatūrologas.

 

Neapriboja rodyklėmis

 

Publikai prabilęs poetas V.P. Bložė šypsojosi nustebintas M.Šidlausko interpretacijų. „Iš autoriaus paprastai tikimasi daug ką paaiškinti savo knygoje. Deja, klausydamasis pirmųjų knygos vertinimų, nustembu, kur mielas Marius ir kiti randa tiek daug įžvalgų, tiek tiesų knygoje. Aš jų tiek net neturiu, - šypsojosi jis. - Keistas dalykas - rašydamas bręsti kaip asmenybė, labai rūpi vienas ar kitas klausimas, o paties rašymo metu, sakyčiau, bent aš, nesuprantu, ką rašau. Man yra vienaip gražiau, kitaip – bjauriau, o pagal intuiciją renkuosi, kaip gražiau. O ką tai reiškia, tiesą sakant, per daug netgi nesuku galvos“, - tikino poetas.

 

V.P. Bložė prisipažino, kad rašydamas stengiasi neapriboti savęs siaurais, aiškiais, tiksliais ir tiesiais šūviais, kryptimis ar rodyklėmis į tam tikrą mintį, eilėraščio koncepciją ar idėją. Geriau, kai lieka vietos kuo įvairiausioms interpretacijoms.

 

„Ką gi reiškia tie „Papildymai“? Ką esu padaręs, ką parašęs, tai čia tarsi paskutinieji papildymai toms temoms, mažiau pretenduojantys į naujų žemių atradimą. Pridurmui pridurta ir tiek. O gal ir pasikuklinimo elementas čia matyti, - svarstė V.P. Bložė. - Tačiau galima įžvelgti ir kai ką kitą. Eilėraščiai rašyti Nijolei Miliauskaitei, mano gyvenimo draugei, sergant, pasitraukiant iš šio pasaulio. Galbūt būtent ji paradoksaliai ir tampa tikruoju mūsų tautos sąmonės, literatūros papildymu, kurį norėjau užfiksuoti. Vertingo žmogaus pasitraukimas iš pasaulio ir gali padaryti tikrąjį papildymą. Kol žmogus gyvas, gal ir neetiška galvot, kad žmogus papildo šį pasaulį“.

 

Poetas prisipažino, kad jį nustebino ir „Literatūroje ir mene“ apie knygą išspausdinta anotacija. Knygos „Papildymai“ redaktorė Janina Riškutė pažymėjo, kad poetas vysto atsisveikinimo su artimu žmogumi temą, bet ją išsako netiesiogiai, rytietiškais motyvais. J.Riškutės manymu, knyga parašyta paprastu stilium, šiltai pasakojant istorijas, sutras apie Sidhartą Gautamą, alegorijas apie pasišventimą, atjautą, dvasingumą, o N.Miliauskaitė knygoje pavaizduota kaip Patačaros antrininkė.

 

„Aš pats būčiau nedrįsęs taip tiesiai įvardyti. Aišku, aš jaučiau indų senovės poetės Patačaros paralelę su Nijole, kuri tuo metu gulėjo mirties patale. Matyt, intuityviai paruošiau galimybę tokiai interpretacijai atsirasti“, - prisipažino V.P. Bložė.

 

Knyga – didelis dalykas

 

Be patoso ir pagyrų įsibėgėjęs ir nepastebimai ištirpęs vakaras iškilmėmis nekvepėjo. Greičiau priminė jaukų draugų pokalbį virtuvėje. Teko poeto klausti, ar naujos jo knygos pasirodymas – šventė.

 

„O taip, nauja knyga, žinot, man didelis daiktas, svarbus. Net keista, kad švieži eilėraščiai taip greitai, po penkerių metų išspausdinti. Paprastai mano rankraščiai bent dešimtmetį stalčiuje guli“, - prisipažino poetas.

 

Patirtas įspūdis vis dėlto nepakito. Dvi valandos monologų, dialogų ir eilėraščių – šventė ne tiek rašytojui, kiek jo skaitytojams ir klausytojams. Neatrodė, kad poetas pats sau šią šventę sureikšmino. Išdalijo po kraitelę papildymų kiekvienam, o atsisveikindamas dėkojo: „Miela, kad atėjote“.

 

Gintaro lašai, 2007-03-28