tekstai.lt

Rimantas Kmita: Tuštumos ornamentai (Vytautas P. Bložė. Prieš išskrendant man ir tau, 2004)

 

bloze_pries_isskrendant
bloze_pries_isskrendant
Vytautas Bložė. PRIEŠ IŠSKRENDANT TAU IR MAN: poetinė apysaka. – V.: Vaga, 2004.

 

Didžioji Vytauto P. Bložės kūrybos dalis – stambūs ciklai, poemos, poetiniai romanai (net ir atskiri eilėraščių rinkiniai atrodo gana vientisi; A. Bernotas rinkinį „Iš tylinčios žemės“ yra pavadinęs keturių dalių opera). Naujausia poeto knyga poetinė apysaka „Prieš išskrendant tau ir man“ (anksčiau, rodos, žadėta pavadinti „Neišskridę paukščiai“) – paskutinė trilogijos dalis, kurią sudaro eilėraščių poemos „Ruduo“ (1996) ir „Tuštuma“ (2001), parašytos 1980-ųjų rudenį.

 

Polifonine vadinama V. P. Bložės poezija leidžiama irgi panašiu daugiabalsiškumo principu – šiandien galime skaityti kūrinius, rašytus prieš dvidešimt ir daugiau metų, šiek tiek taisytus, kalbančius apie dar ankstesnius įvykius. Vienu metu kelios paralelės, susikertančios ir išsiskiriančios. Jau, matyt, reikėtų kalbėti ne tik apie polifoninę poeziją, bet ir apie polifoninę biografiją ar polifoninį savo gyvenimo vaizdo kūrimą. Kūrinio leidimas, praeities aktualizavimas tarsi patvirtina chrestomatines eilutes: „medis nukirstas lieka stovėti / paukštis nušautas tebeskrenda <...>“.

 

Polifoniškai skamba ir V. P. Bložės kūrybos visuma. Kai kurie „Rudens“, „Tuštumos“ ir „Prieš išskrendant tau ir man“ knygų eilėraščiai intertekstiniais ryšiais susiję ir su ankstesne kūryba, ir tarpusavyje. Pastaroji knyga pradedama eilutėmis iš „Rudens“: „kaip žvilgsniu sulaikyt /jūroje tolstantį laivą“ (p. 24); „Rudenyje“ matome aliuzijas į ankstesnę kūrybą („račiai, pakorę ant ąžuolo širdis“, p. 26; plg. žinomą eilėraštį „Trys račiai“), taip pat ir į šios knygos pavadinimą („rytoj tu išskrendi su paukščiais“, p. 26), o knygoje „Prieš išskrendant tau ir man“ - į „būsimą“ rinkinį „Visai ne apie tai“: „bastydavaus <...> visai ne apie tai rašydamas“ („Prieš išskrendant...“, p. 54).

 

Šioje apysakoje įdomiai pinasi trys temos – tuštumos, sugrįžimo ir savo tapatybės ieškojimas („kas yra aš? tuštuma? jūroj tolstantis laivas? / nėra ko prarast praradus viską“, p. 81). Tai nėra nauja V. P. Bložės kūryboje, tačiau iš naujo „pergrojama“, iš naujo varijuojama, kitaip dėliojami akcentai. Lyginant su ankstesnėmis dviem knygomis šioje kiek ryškesnis istorijos fonas. Istorijos vienkartiškumas, unikalumas atrodo tragiškai žavus, sustiprina netekties, praradimo atmosferą, kuria persunkta visa V. P. Bložės kūryba. Karas, žmonių žudymas, trėmimas, gyvenimų išardymas susipina su gaisrais ir jūros potvyniais, siaubiančiais pajūrio kaimelį, kuris vėliau irgi išnyksta. Tuštuma, nykimas įgauna istorinį aspektą, ne tik metafizinį.

 

Grįžimo, tuštumos ir tapatybės pyne baigiama ir visa knyga: „užsisakiau pokalbį su dangaus kanceliarija/ir pasakiau: grįžtu, manęs nėr, yra tik matoma, girdima, liečiama, valgoma, nešama“ (p. 101). Šioje vietoje galima suabejoti, ar kartais ne per daug jau minėto citavimo (si), dėl jo apysakos pabaiga ne tokia efektinga, kokia galėtų (turėtų?) būti, kiek pakartojant! „Tuštumos“ eilutes: „stengiuosi visiškai panaikinti nykstantį savo aš / kai matau, sakau, kad yra matoma, skaitau, yra skaitoma, verkiu, yra verkiama / myliu, yra mylima“ („Tuštuma", p. 9).

 

Tuštumos, tapatybės ir sugrįžimo temos susisieja įvairiuose poetinio kūrinio lygmenyse: laiko ir erdvės, pasakotojo, įvaizdžių, leitmotyvų, siužetinių fragmentų. Iš istorijos, iš „aš“ grįžtama į „dangaus kanceliariją“, kuri gali būti ir nirvana (išėjimas), nuskaidrėjimas ir grįžimas į vaikystę. Knyga kaip tik ir pradedama stipriais vaikystės, vaiko išgyvenimais, kertinėmis patirtimis, kurios ar che tipiškai kartojasi visą gyvenimą. Veiksmas vyksta pajūryje, kur grįžti nuolatos ragina švyturys (p. 10), o jūra, niokodama žmonių gyvenimus, sykiu tarsi moko neprisirišti prie nieko, yra pirmapradiškumo ir amžinybės archetipas.

 

Poetinė V. P. Bložės apysaka, žinoma, neturi nei nuoseklaus siužeto, nei aiškių veikėjų, juolab kad ir pasakotojas nuolat kaitaliojasi kalbėdamas įvairiais balsais — mergaitės, berniuko, moters, motinos, vyro, paukštės arba daugiskaita - mes Lietuvos latviai (p. 31), mes kuršiai (p. 19). Berniukas paverčiamas burtininku, netikusiu užkalbėtoju, mergaitė, su tėvu gaudanti žiurkę, virsta žiurke (o eilėraščio pradžioje kalbama iš paukštės skrydžio). Tokia tapatybės kaita, nepastovumas sukuria įspūdį, kad žmogus vienu metu gyvena keliuose pasauliuose - konkrečiame kasdieniškame, istoriniame, bet sykiu turi galios pažvelgti ir iš amžinybės perspektyvos. Paukščio, žiurkės (pelės) kaip ir „Rudenyje“ bitės motyvai turi mitologinę semantiką, susiejančią gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Dar labiau V. P Bložės kuriamą pasaulį „išgaubia“ baladiškumas, įvardytas knygos nugarėlėje, būdingas ir visai poeto kūrybai. Realybė pereina į baladę, baladė į realybę, atsiveria iracionali, nepaaiškinama pasaulio pusė („sakmiškos“ istorijos apie vaiduoklius, numirėlius, netikėtas, keistas mirtis). Tokios transformacijos susiliejimo motyvacija - istorinė: karas viršija žmogaus fantaziją, žmogus leidžia sau daugiau negu įprastame, kasdieniame gyvenime („jam pasimaišė protas / nuo to žiaurumo“, p. 38). Metafizinis klausimas „Kas aš esu?" sprendžiamas labai konkrečioje, kasdienėje aplinkoje, panašiai kaip ir garsiajame eilėraštyje „Dievo ieškojimas“. Eilėraštis taip ir pavadintas „Kas aš esu?“, kuriame bandoma pagauti iš spąstų pasprukusią žiurkę:

 

ir išgirdau: siuvamoj mašinoj (ją tada

buvau persitempusi į virtuvę),

priėjau, žiūriu, uodegos galas kyšo iš ten

kur adata paprastai dygsniuoja

prisiūdama mus prie žemės paviršiaus,

kas aš esu? sušukau

nubėgau į kapines, prikėliau tėvą? jisai

atėjo su plokščiom replėm

suėmė žiurkę už uodegos (jinai toliau

nebeturėjo kur lįsti)

ir — kas esu? — norėjo jau ištraukti ir

nebepaleisti, bet šikšna numuko nuo uodegos

 

(p. 12)

 

Gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis, pasakos logika čia susipina su pokario realijomis, metafizinė tapatybės problema įgauna konkrečią, dokumentinę išraišką: „išduokite kokias spravkes, kad žinotume, kas mes tokie“ (p. 46). Karo žiaurumo, trėmimo, mirties fone egzistencinės savęs pažinimo pastangos dar labiau suintensyvėja: „tik laidotuvėse išsiaiškinam, susipažįstam“ (p. 53).

 

Pasakotojų kaitą atitinka ir besikeičiantis pasakojimo stilius, tonas. Moteris pasakoja gyvenimiškas istorijas, be jokių metaforų, tai savotiški bobelės nušnekėjimai „kaip buvo“, kaip kam atsitiko („paskui ir sakau jai: matai, neišsaugojai, o jūroje dar gal būtų gyvas“, p. 91).. Vyriškas balsas labiau linkęs abstrahuoti. Kalbantis, rašantis, naikinantis savo ego, susitapatina su kitais, su savo personažais („kodėl aš / lieku jūsų įrankis, įkaitas, sergantis /jūsų ligom, jūsų artėjimu / prie žemės“, p. 96). Ir per knygos pristatymą poetas kalbėjo, kad naratorius ir jo mylimoji gyvena ne tiek savo, kiek kitų žmonių nelaimėmis ir džiaugsmais, yra savotiškos akys ir ausys, viską stebi ir patiria per kitus ir užrašo.

 

Nuolatinė tuštumos, tuštėjimo, nykimo kontempliacija, suteikianti istorijai ir kasdienybei „amžinybės skonį“ (tariant N. Miliauskaitės žodžiais), buvusi ir ankstesnės kūrybos centras (vien knygų pavadinimai daug pasako: „Iš tylinčios žemės“, „Žemės gėlės“, „Sena laužavietė“, „Miko Kėdainiškio laiškai sau pačiam ir kiti nežinomi rankraščiai, rasti senų griūvančių namų pastogėje“, „Sename dvarelyj“, „Ruduo“, „Tuštuma“), kontrapunktu kartojasi ir šioje apysakoje, nuolatos klausiant, kas yra tuštuma, brėžiant bendrą visų judėjimo kryptį:

 

visi pamažu stumiamės į tą pusę

kur tuščia tuščia: jokių

minčių, nelaimių, kryžkelių, vardan

susikaupimo

 

(p. 53)

 

Nuolatinis nykimo ir mirties liudijimas, tačiau V. P. Bložės poezijoje mirtis sutapatinama su tuštuma, su rudenišku nuskaidrėjimu. Šitas ornamentas, išaustas iš žmonių likimo linijų, perteikia paradoksą: ištuštėjimas kaip pilnatvė. Taigi ne per drąsu būtų pasakyti, kad šia istorija poetas siekia sukurti savotišką pasaulio modelį, kuriam išskleisti patogi stambesnė poetinė forma. Knygą galima perskaityti ir kaip budizmo nuskaidrėjimo, išsivadavimo iš kančių kelią. Atmetama viskas, kas tėra iliuzija ir laikina. Istorijos ir metafizikos poliai vienas kitam neprieštarauja, tačiau papildo.

 

V. P. Bložės „Prieš išskrendant tau ir man" įdomi keliais aspektais - šiandien retu poetinės apysakos, poemos žanru (kažkada buvęs gana populiarus), supintu su baladės elementais, pasakojimo meistriškumu, galiausiai iš naujo gyvai „sugrojama" tuštumos, ištuštėjimo, artėjimo prie mirties melodija.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2004 m. Nr. 10