Vytautas Bložė. PRIEŠ IŠSKRENDANT TAU IR MAN: poetinė apysaka. – V.: Vaga, 2004.

        Naujausia Vytauto P. Bložės knyga Prieš išskrendant tau ir man iš tiesų nėra naujausia – ji nėra naujai parašyta. Ši poetinė apysaka, kaip apibrėžia pats autorius, sukurta daugiau nei prieš dvidešimt metų – 1980-ųjų pabaigoje. Kūrinys iš tų, kurie buvo rašomi ir slepiami giliai stalčiuje (o kartais ir kur nors giliau, pvz., po žeme). V. P. Bložė turbūt yra vienas iš daugiausiai prirašiusiųjų tokių slaptų kūrinių. Dabar tuos darbus jau galima traukti iš slėptuvių ir leisti tikintis, kad atsiras ir skaitytojų. Knygų mugėje per knygos pristatymą paklaustas, kiek dar turi tokių neišleistų kūrinių, poetas atsakė esąs laimingas – neskaičiuojąs laiko ir nežinąs, kiek turįs rankraščių. Bet patikino: tikrai daugiau negu iki šiol išleista.

        Poezija paprastai neturi aiškios siužetinės linijos, siužetas yra prozos kūrinių savybė. Poetinė apysaka siužetą gali turėti arba neturėti. Ši turi. Turi istoriją, vertą romano, bet autoriaus suspaustą iki nedidelio skaidraus ir skaudaus poetinio teksto. Poetinės prozos kūrinys. Po tam tikrais poetiniais simboliais, pasikartojančiais ženklais paslėpti pasakojimai apie tris vienos šeimos kartas, apie nykstančius Lietuvos pajūrio latvius. Tačiau ne tik apie tai. Knygoje pasakojama ir menininko vidinių išgyvenimų istorija.

        Autorius tarsi perbėga akimis per svarbiausius vienos kartos gyvenimo įvykius, liudija skaudžiausius XX a. faktus (karas, genocidas, tremtys, sovietų okupacija ir jos padariniai). Tačiau apie tai pasakoja ne tiesiogiai komentuodamas istorines realijas, o atskleisdamas jų pasekmes žmogaus gyvenime. 

        Siužetas būtų toks: į tarp Šventosios ir Liepojos esantį Leiniekų kaimą, kuriame gyveno Lietuvos latviai, ieškodamas ramybės atvyksta keistas poilsiautojas. Jis bendrauja su šeimininkais – Maryte, Janiu, močiute – ir klauso jų istorijų apie praeitį, apie tėvus, apie sūnų, tarnavusį povandeniniame laivyne, anūką, gyvenantį be meilės ir šilumos, apie audras, žvejus ir kasdieninius rūpesčius („paskui ir mane ėmė klausinėti, iš viso gyvenimo / kad pasipasakočiau, ką mačiau, ką regėjau / patyriau, nepatyriau, pamiršau, apverkiau“, p. 73).

        Knyga sudaryta iš dvidešimt šešių dalių-eilėraščių. Lyrinį poetinį tekstą („ilgai vaikščiojau pajūriu ten ir atgal / kur elnių pėdsakai – nubrista tiesiai į jūrą / o jinai siautė išdidi ir stambi / akiplėšiškai blaškydama į šalis savo plaukus“, p. 8) papildo kasdieninė buitinė paprastų žmonių kalba („sykį išėjau pajūrin, žiūriu iš tolo, kad renka, einu artyn, jis užlenda / pamatęs už šalandos ir kažką slepia, prieinu, žiūriu buvus pakelta / prišalus lenta, o jis be vienos pirštinės, ‘kodėl nesakei, kad / meta?’, ‘nemeta, aš nieko neradau’, ‘o kur pirštinė?’, noriu / pakelti apšalusią lentą, o jis neleidžia, stumia mane šalin, taip ir / susistumdėme kaip reikiant“, p. 82–83). Tačiau knygos tekstai išlaiko vientisumą, be to, juos jungia siužetinė linija.

        Pirmoji knygos dalis vadinasi „Paspringęs pirmu sausu žodžiu“. Tai lyg ir Marytės tėvo gimimo istorija, tačiau skaitytojas ją gali suprasti ir kaip pasakotojo bei jo mylimos moters atsiminimus, o su pajūrio kronika susieti tik vėliau, perskaitęs tam tikras užuominas (Marytė: „o motina taip ir neištekėjo, kai tėvas, dar jaunuolis, prigėrė“, p. 34). Tokio prasminio daugialypiškumo autorius turbūt ir siekia – polifoninis kalbėjimas būdingas visai V. P. Bložės kūrybai. Knygos pradžia nukelia į pirmykštį laiką, į žmogaus sukūrimo momentą, atsiradimą tarsi savaime („tada ji atėjo, senutė, sako kada tu spėjai pagimdyti?“, p. 6). Laikas dar nėra linijinis, priešiškas, sutrūkinėjęs, jis viską apimantis, nesibaigiantis. Laikas ir yra būtis. Tame laike žmogus dar yra vientisas; tokia būtis neturinti atskiriančių ribų – mergaitė, berniukas, motina ir pasakotojas yra tarsi vienas asmuo, kalbantis vienu balsu („kaip žvilgsniu sulaikyti jūroj tolstantį laivą? – klausiau, mažas kaimo / berniukas, augantis labai lėtai“, „aš mažytė kaimo mergaitė, pajūrio vėjo dukra / man rūpėjo kiti vaidinimai, kitos gėlės kiti paveikslai“, „paskui per mažai nužindau savo krūtis / ir daviau kūdikiui su visu išgąsčiu“, „aš tada buvau parvestas burtininku iš kitos pasvietės į čia“, „nustojau klykti ir kriokti, verkiau tyliai tyliai, ašaromis / išsiduodamas kas esu, buvau ir būsiu // netikęs užkalbėtojas, paspringęs pirmu sausu žodžiu“, p. 5–7).

        Mitinis pasaulis, kuriame tikima burtininkėmis, negera akimi ir užkalbėjimais („ir tada atėjo burtininkė, iš rūko išniro plati jos ranka / su žiedais ant pirštų, darželio radastom, nebeprinokstančiom uogom“, p. 5), kur gyvieji gyvena kartu su mirusiaisiais („ką tada daryti, klausiau senolių pirkioje kurie ant aukšto / sijojo miltus, kaitė puodus, pynė ir degino skujas“, p. 6).

        Antroji dalis „Skenduolis pačiam savy“ tarsi perkelia iš archetipinio amžinojo ciklinio laiko į linijinį, baigtinį laiką, kur atsiranda jūra – „nepasotinama rijikė“, jungianti savy mirtį ir gyvybę („šaltų kaip šermenų giesmė aukštam pajūrio piliakalny laidojant kunigaikštį / [...] o kažkada ji mane išmetė vos klykiantį kūdikį“, p. 9), pasirodo sąvokos „dabar“ ir „buvo“. Vanduo yra gelmė, kurioje slypi jau praėjęs laikas, pasaulio vienovės galimybė. Vanduo yra tarsi niekada nesibaigianti viso pasaulio istorija, todėl stebėdamas vandenį žmogus gali save atpažinti kaip esantį visose kultūrose („o kažkada ji mane išmetė vos klykiantį kūdikį su grakščiom panelėm / demonstruot liesą figūrą, su finikiečiais žaist kauliukais“, p. 9) ir kaip galintį savyje vienyti visas kultūras („bet aš neišprovokuojamas, skenduolis pačiam savy / vaikštau kaip Nyčė, miegu kaip Rembo, dainuoju kaip Rilkė“, p. 9). Kultūrų simbolius savyje atpažįsta prie jūros atvykęs poilsiautojas, senyvas žmogus, kūrėjas, leidžiantis kitų gyvenimams tekėti per save.

        Trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse laikas konkretinamas, o penktojoje jis jau atpažįstamas iš  tam tikrų istorinių realijų (Vokietija, kareiviai, trėmimai). Sukonkretintas laikas žeidžia ir aktyvina skaitytojo sąmonę – poetiniame tekste atskleista istorija įtraukia skaitytoją į pasakotojo išgyvenimus. Su kiekvienu tekstu laikas vis labiau prarandamas, ir ne tik dėl to, kad žmogui keliaujant per gyvenimą laikas trumpėja ir veda link baigties. Pats gyvenimas praranda etines ir etnines vertybes, darosi nebeprasmingas amžinybės atžvilgiu, todėl jo nebegalima pratęsti. V. P. Bložės kūrinyje atskleidžiami istorijos skauduliai (vokiečių okupacija ir žydų genocidas, pokaris ir partizanai), socialistinio gyvenimo grimasos (vagystės, alkoholizmas, trūkinėjantys ryšiai tarp artimų žmonių), į kurias dar ir šiandien negalime žvelgti visiškai objektyviai, nes trūksta pakankamos distancijos. Kaip tik dėl to, kad parašyta socialistiniais laikais, knyga yra labai autentiška ir dabar turėtų būti ypač vertinama.

        Šis kūrinys – tarsi polifoninis kalbėjimas: veikėjai pertaria vienas kitą, pataiso, patikslina; nežinia, kuris iš jų pasakoja vieną ar kitą nutikimą. Už kiekvienos istorijos slypi ir klausytojo - perpasakotojo, kenčiančio ir ieškančio kūrėjo balsas. Žmogus, ieškantis savo tapatybės, bando jau nugyvento ir prarasto laiko akivaizdoje atrasti gyvenimo prasmę, užpildyti tuštumą: „kuo dabar užpildysiu visatą, nejučiom nutolusią ir prarastą / valgant antis, keptas ir virtas, triušius, aštriais prieskoniais įdarytas sriubas, / rūpinantis langais ir durimis“ (p. 81). Kas šiame pasakojime yra „aš“? Ir naratorius, ir pasakojamos istorijos dalyvis, ir kartu tas, kuris gilinasi į savo dvasinį pasaulį. „Aš“ – ir „skenduolis pačiam savy“, ieškantis ramybės pajūryje, ir „netikęs užkalbėtojas, paspringęs pirmu sausu žodžiu“, pagaliau žmogus, einantis į mirtį, atpažįstantis savo lemtį nykstančio kaimo, jo rakandų ir žmonių istorijose. „Mano“ vertingas laikas baigiasi: „Itakė sugriauta, manęs paties, šventoji vieta išniekinta / pamerkiu kojas į dubenį šalto vandens ir įsiklausau / kaip ūžia jūra many, po manim ir viršum manęs // šaltą žiemą sutiksiu ligi pavasario / išdaužytais langais, išplėštom durim, niekam nieko neradus ir neišnešus // kas yra aš? Tuštuma? Jūroj tolstantis laivas / nėra ko prarast praradus viską“ (p. 81). Pasakodamas apie kitus pasakotojas brenda ir per savo vidinę jūrą, pats atsiveria kitų istorijomis ir  istorijose.

        Dvidešimt penktojoje dalyje suradęs ramybę, savo ligą suvokęs kaip turimą atlikti darbą, kaip prasmę, supratęs, kad jo tapatybė ir yra tos tapatybės ieškojimas kituose, pasakotojas lyg ir atranda gyvenimo vertę: „kodėl aš / lieku jūsų įrankis, įkaitas, sergantis / jūsų ligom, jūsų artėjimu / prie žemės, jūsų / kūdikių viltimi, kaip sunkių ligonių / tikėjimu / gyventi“ (p. 96).

        V. P. Bložė rašo apie ėjimą į mirtį, išnykimą, apie praeinantį ir viską pasiglemžiantį laiką. Istorinis laikas šioje knygoje paliekamas be jokios ateities perspektyvos – paskutinis pajūrio latvių giminės palikuonis auga internate ir negali tęsti tradicijos („o tu, Vyteli, tada kas? / jūsų sūnus, dėde Jonai: niekas / taip ir nesupratęs / kas“, p. 101). Knyga baigiama liūdna gaida, koks ir yra mūsų gyvenimas.

        Nemažai šioje knygoje mistikos, artimos mitams, sakmėms. Istorijos apie paskenduolius, apie švytinčias moteris į pasakojimą įsiterpia taip natūraliai, kaip jos skambėtų ir seno kaimo žmogaus, kuriam visa tai artima, sava ir tikra, lūpose. Atrodo, kad autorius jas užrašė taip, kaip girdėjo – panašių pasakojimų galima aptikti ir N. Vėliaus surinktoje tautosakoje.
       
        Poetinės apysakos stilius labai „bložiškas“. Tai ir kūrinio polifoniškumas, ir vietomis sunkus, o vietomis nuskaidrėjantis bei sukrečiantis sakinys, savotiški palyginimai, metaforos, neįprastai kuriamas pasaulio vaizdas („o moteris stovėjo kaip ant lėkštės / ir švietė tamsoje ir mėnulis / lyg batareika žybtelėjo baisiai / šviesiai ir užgeso, ir tada jinai pasišalino“, p. 57). Kūrinyje pinasi poetinis kalbėjimas apie nepoetiškus dalykus ir visiškai paprastas pasakojimas apie dvasinius išgyvenimus. Nesilaikoma vientiso stiliaus, todėl viena kitą be jokių perėjimų keičiančios istorijos, kartu aprašomi realūs istoriniai dalykai ir kūrėjo vidiniai išgyvenimai atrodo visiškai natūraliai, netrikdo skaitytojo – tai stiprioji V. P. Bložės knygos pusė. Beje, pats poetas sakosi knygą parašęs nieko netaisydamas, nekeisdamas ir nebraukydamas, tad toks spontaniškas jos vientisumas atrodo natūralus. Tekstas labai autentiškas (autorius ir neslepia jo autobiografiškumo), realus – minimi tikri vietovardžiai (Šventoji, Klaipėda, Liepoja, Ginteliškė), vartojami latviški žodžiai (istaba), vardai (Austra).

        V. P. Bložės knyga negalėjo būti nepaslėpta stalčiuje – labai jau atvirai ir tiesiai atskleidžiamos tiesos apie dar visai neseniai praėjusį laiką. Tie, kurie pyko ant M. Ivaškevičiaus Žalių už nepatriotiškumą ir nedidvyriškumą, turėtų supykti ir ant V. P. Bložės, kuris atpasakoja gyvenimą nieko neidealizuodamas ir neslėpdamas – lietuvis, šaudantis žydus, paneigia bet kokią melo ar istorijos pagražinimo galimybę šiame kūrinyje. O socialistinės santvarkos - yrančios ir negalinčios teikti gyvybės, netekusios vertybių - kritika kūrinys artimas R. Granausko Gyvenimui po klevu. Tai tarsi kronika, kurią perskaitęs pasidarai savo išvadas. Gali įžiūrėti priežastinį santykį ar atsitiktinumo svarbą. Tarsi bandymas parodyti kelią, kuriuo mes vienaip ar kitaip einame išnykimo, netekties, mirties link. Kūrinyje šiuo keliu eina ne tik vienas pasakotojas, bet ir nykstantis pajūrio žvejų kaimelis, Lietuvos paribio latviai, apskritai sovietmečio žmonės.

        Vargu ar daug skaitytojų, išskyrus žinančius ir mėgstančius V. P. Bložės kūrybą, nusipirks ir perskaitys šį kūrinį. Vargu ar daug praras jo neperskaitę. Bet jį skaitant galima labai daug ką atrasti.

        Literatūra, 2004-06-24