sadunaite_danguole


Neleisk man būti vienai.
Išskirstyk mane į daugelį
upių—
į vandenis,
į upes išskirstyk –
į Tave vedančias.

(Danguolė Sadūnaitė)

Išeivių poetė Danguolė Sadūnaitė rašo eilėraščius anglų ir lietuvių kalbomis. Amerikoje išleido devynias poezijos knygas. Už knygą „Baltas ievos medis“ 1977 metais jai paskirta Lietuvių Rašytojų Draugijos premija. Jos kūrybiniame kraityje ne tik poezijos knygos, bet ir lietuvių klasikų kūrinių vertimai į anglų kalbą bei įvairių autorių kūrinių vertimai iš anglų į lietuvių kalbą, pluoštai straipsnių meno, literatūros temomis, išspausdintų Amerikoje bei Kanadoje leidžiamoje lietuvių spaudoje. Likimas suteikė galimybę šio straipsnio autorei asmeniškai susipažinti su menininke, pažvelgti į jos gyvenimo kelią, prisiliesti prie jos kūrybos.


D. Sadūnaitė pasaulį išvydo 1931 m. lapkričio 18 d. Kaune. Tėvas Juozas – Kauno apskrities agronomas, motina Adelė Vaitaitytė – namų šeimininkė. Ji buvo kilusi iš Biržų ir kadaise studijavo biologiją. Tėvai Amaliuose, Kauno priemiestyje, turėjo namą su įspūdingu sodu, kuriame augo tuomet dar reti egzotiški vaisiai ir daržovės. Danguolė turėjo brolį Joną ir seserį Almą, dar vienas brolis Algis mirė mažas būdamas.


Danguolės nerūpestinga vaikystė prabėgo grožio pasaulyje: vešlus sodas pavasarį dovanodavo vaiskius žiedus, o rudenį – gausų derlių; stebindavo iš po sniego išlindusios mėlynakės žibuoklės, užsidegusios kaštonų žvakės, prasprogęs alyvų krūmas ar baltumu akinantys ievos žiedai. Netoliese esantis Pažaislio vienuolynas, daug kartų lankytas, kerėjo didingumu, o jame skambantys varpai primindavo žmogaus gyvenimo trapumą. Vaikystėje patirti jausmai vėliau bus įpinti į jos kūrybą.


Danguolė buvo smalsi ir žingeidi, mėgo skaityti – namuose buvo turtinga biblioteka. Ji prisimena, kad tėvas, grįždamas iš darbo Kaune, portfelyje turėdavo ne tik skanėstų, bet ir beveik visada naują knygą. Didelį įspūdį vaikystėje jai paliko tėvo parvežta ir padovanota knyga apie Don Kichotą. Tėvai domėjosi daile, literatūra, muzika, teatru. Šiuos pomėgius stengėsi įskiepyti ir vaikams. Mama dažnai veždavosi ją traukiniu į Kauno teatrą. Aktoriai užburdavo savo vaidyba. Iš vaikystės įsiminė ir A. Čechovo pjesė „Vyšnių sodas“, kurią žiūrėjo kartu su mamos seserim.


1943 metais Danguolė baigė Petrašiūnų pradinę mokyklą. Vėliau, įstojusi į Kauno V gimnaziją, į pamokas važinėdavo traukiniu. Jaunutės mokinukės svajonė buvo baletas – prisimena, kad per Kalėdų vaidinimą turėjo šokti snaigės šokį. Tačiau scenoje buvo aukštesnių ir „drūtesnių snaigių“, tad mažai, trapiai Danguolei vietos scenoje neatsirado, vyresniųjų buvo „nupūsta už užuolaidos. „Tai buvo smūgis mano svajonei“ – besijuokdama pasakojo Danguolė. Vieną eilėraštį ji dedikuos garsiai rusų balerinai Anai Pavlovai.


Nerūpestingą vaikystę nutraukė artėjanti rusų okupacija. J. Sadūnas buvo įtrauktas į ištrėmimo Sibiran sąrašus, tačiau laimingo atsitiktinumo dėka susidorojimo pavyko išvengti. Artėjanti antroji rusų okupacija pastūmėjo greitesniam apsisprendimui: teko apleisti namus, palikti svajonių pasaulį ir pasitraukti į Vakarus. Sadūnų šeima su vaikais pasitraukė iš Tėvynės ne gardesnio kąsnio ieškodama, o laisvės ir išlikimo instinkto vedama.


Danguolė prisimena tą kraupų pasitraukimą: važiavo arkliais ir atrodė, kad dulkėtu keliu darda visa Lietuva; vėliau keliavo traukiniu. Kelyje sutiko geraširdį vokietį kareivį, kuris pasigailėjo šeimos su trimis vaikais, davė savo namų adresą pasiūlydamas ten apsistoti. Svetimoje žemėje tai ir buvo laikinas uostas, kur prisiglaudė Sadūnų šeimos laivas. Vėliau šeima persikėlė į pabėgėlių stovyklą, įkurtą gražiame kurortiniame miestelyje Detmolde Britų zonoje. Čia apsigyveno daug meno žmonių, rašytojų. Veikė biblioteka, buvo leidžiamos knygos, spausdinami laikraščiai, įkurtas dramos teatras „Aitvaras“. Vienas iš teatro vadovų režisierius, poetas Jurgis Blekaitis buvo pastatęs A. Rūko pjesę „Bubulis ir Dundulis“, sulaukusią didelio populiarumo. Danguolė mėgo lankytis teatre ir stebėti režisierius, aktorius, ypač patiko J. Blekaitis.


Vėliau Sadūnų šeima persikėlė į miestelį Greeven. Vokietijoje Danguolė mokėsi Detmoldo ir Greeveno lietuvių gimnazijose, buvo veikli skautų ir ateitininkų organizacijose. Atsiradus galimybei išvažiuoti iš Vokietijos į kitas šalis, J. Sadūnas užsirašė dirbti į Angliją. Įsitvirtinęs šioje šalyje, pasikvietė ir šeimą. Gyvenimas ir toliau nelepino, viską reikėjo pradėti iš naujo, sunkiausiai buvo su anglų kalba. Danguolė užsispyrusiai ir atkakliai siekė tikslo – daug mokėsi, sėkmingai baigė gimnaziją Didžiojoje Britanijoje, įstojo studijuoti į Universitetą Valijoje. Studijų objektu pasirinko vokiečių ir anglų kalbas bei literatūras. Studijos Universitete suteikė galimybę pasinerti į plačiuosius anglų, amerikiečių, vokiečių kūrėjų pasaulius. Ji pamėgo tokius autorius, kaip Wordsworth‘as, Keats‘as, Shelley, Jane Austin, George‘as Eliot‘as, Hardy. Domino ir rusų literatūra – patiko I. Turgenevas, A. Čechovas.


Gyvenimas bei studijos Anglijoje suformavo D. Sadūnaitės kūrybinę pasaulėjautą. Stiprią įtaką jai turėjo vokiečių, anglų ir amerikiečių literatūra. Neabejotinai paveikė ir XX amžiaus pradžioje klestėjusio imažinistų poetinio sąjūdžio veikla. Danguolei imponavo, kad poezijoje jie naudoja kasdienę kalbą, kuria naujus ritmus, turi visišką tematikos laisvę. Pagal imažinistus poezija turi būti „kieta ir aiški“, jos esmė – koncentracijoje. Visa tai vėliau atsispindės ir D. Sadūnaitės poezijoje.


Anglijoje ji sutiko artimos sielos žmogų Raphael Sealey. Senųjų amžių istorijos profesorius dėstęs graikų ir romėnų istoriją tame pačiame universitete, kuriame studijavo Danguolė, susižavi lietuvių kalba. Padedamas gabios studentės Raphael Sealey išmoko jos gimtąją kalbą ir pradėjo versti lietuvių autorių kūrybą. Jaunuolius siejo artima draugystė, sielų bendrumas: abu vienijo meilė literatūrai, menui, vertėjavimo darbai. 1957 metais jie susituokia Anglijoje. Kartu bendradarbiauja įvairioje spaudoje, abu redagavo žurnalą „Budėkime“. Danguolė prisimena, kad pirmas jų bendras sumanymas buvo išversti Stepo Zobarsko „Brolius ieškotojus“. Vėliau jau pats S. Zobarskas, įkūręs „Manyland“ spaustuvę, ieškojo vertėjų. Danguolė kartu su vyru įsitraukė į šios spaustuvės darbus. Jie vertė A. Vaičiulaičio, J. Tumo-Vaižganto, V. Krėvės-Mickevičiaus, J. Jankaus ir kitų autorių kūrinius.

 

Tačiau Danguolės kūrybinio kelio pradžią ženklina ne vertimai, bet poezija. Ji prisimena, kad, būdama 19 metų, sunkiai susirgo gripu ir privalėjo gulėti lovoje - buvo liūdna ir nuobodu. Sudomino į rankas patekęs žurnalas „Ateitis“, perskaitė jame išspausdintus eilėraščius ir nusprendė pati parašyti, nusiųsti žurnalui. Pirmas „suplasnojimas sparnais“ buvo sėkmingas: eilėraščius atspausdino. Taip prasidėjo bendradarbiavimas „Ateityje“, „Europos Lietuvyje“, „Budėkime“, „Lietuvių dienose“, „Aiduose“. Danguolė įsitraukė ir į lietuvių kultūrinį gyvenimą Anglijoje: Londone dalyvaudavo literatūros vakaruose, kartu su Vladu Šlaitu, Kazimieru Barėnu, Fabijonu Neveravičiumi skaitydavo savo eilėraščius.


1961 metais Danguolė kartu su vyru persikelia gyventi į Ameriką. R. Sealey gauna darbą Vašingtono valstijos Universitete Sietle, o vėliau – Los Andželo universitete. Čia Danguolė atsidėjo kūrybai, vertimams. Sėkmingai leido knygą po knygos. Laimė, lydėjusi kūrybiniame pasaulyje, apleido šeimoje, išsprūdo už namų sienų. Po bendro, daugiau nei dešimtį metų trūkusio gyvenimo jųdviejų keliai išsiskyrė. Danguolė, būdama kuklaus ir uždaro būdo, dar labiau užsisklendė savyje. Ji nutarė ieškoti naujos šeimos. Atvykusi į Putnamą, į Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vienuolyną, atrado ne tik namus; bet ir jaukią šeimą, su kuria nesiskiria nuo 1972 metų.


Mažas Putnamo miestelis, esantis šiaurinėje Konektikuto dalyje, išsiskyrė iš kitų Amerikoje esančių lietuvių telkinių. Čia prieglobstį rado daugelis lietuvių inteligentų, atvykusių į Ameriką XX amžiaus pradžioje. Netoliese esančiame Marianapolio miestelyje buvo įkurta palaiminto Jurgio Matulaičio Marijonų gimnazija, kurioje nuo 1940 metų dirbo ir gyveno rašytojas Antanas Vaičiulaitis, vėliau iš Prancūzijos atvyko Jonas Aistis.


Putname 1948 metais buvo įrengtoje spaustuvėje buvo spausdinami lietuviški leidiniai – žurnalai, knygos. Čia pirmuosius savo darbus Amerikoje, „Eglutės“ žurnale, pradėjo Stepas Zobarskas ir Bernardas Brazdžionis, vėliau redagavimą perėmė seselė Onutė Mikailaitė. Netoliese, Peace Dale miestelyje gyveno kunigas ir poetas Mykolas Vaitkus, o vienuolyno kapelionu buvo rašytojas, kunigas Stasys Yla. Vienuolyno žemėje prelatas Juras įkūrė Amerikos Lietuvių Kultūros Archyvą (biblioteką, muziejų), kuris veikia ir dabar.


Danguolė pateko tarp šių kilnių žmonių, ją supo artima dvasiai aplinka. Ji dirbo spaustuvėje stebėdama, kaip gimsta ir gula į lentynas kvepiančios ir alsuojančios dažais knygos. Buvo leidžiami žurnalai „Eglutė“, „Laiškai lietuviams“. Danguolė bendradarbiavo juose, rašė kūrinėlius vaikams, atliko administracinį darbą „Eglutėje“, tvarkė Vienuolyno knygynėlį (globoja ir dabar).


Išeiviai inteligentai, atvykę į Ameriką po Antrojo Pasaulinio karo, stengėsi suaktyvinti kultūrinį gyvenimą, rengė kūrybos vakarus, į kuriuos įtraukė ir D. Sadūnaitę. Ji dalyvavo vakaruose, vykusiuose Bostone, Niujorke, Toronte, Los Angeles Šv. Kazimiero parapijoje, Čikagoje. Putname ir kitoje Amerikos pakrantėje – Los Angeles – buvo surengti keli moterų kūrėjų vakarai, kuriuose dalyvavo Danguolė Sadūnaitė, Liūnė Sutema, Julija Švabaitė-Gylienė, Nijolė Jankutė-Užubalienė, Danutė Lipčiūtė-Augienė, Onutė Mikailaitė ir kitos.


1989 metais D. Sadūnaitė buvo išrinkta į LRD valdybą. Švelni rami D. Sadūnaitė labiau mėgo meditavimo vienatvę, nei buvimą minioje. Neatsitiktinai ji pasirinko savo namais ramų Putnamo miestelį, kuris priminė vaikystėje išvaikščiotą Pažaislio vienuolyną. Čia viešpatavo tyla ir susikaupimas. Ji daug skaitė, ypač žavėjo poetės Emily Dickinson poezija ir uždaras gyvenimas. Mėgo skaityti Roberto Frosto kūrybą.


Nors D. Sadūnaitė pradėjo kurti būdama 19 metų, tačiau su pirmąją knyga debiutavo tik po gero dešimtmečio. 1961 metais, draugų ir artimųjų raginama, išleido poezijos knygą „Vasaros medžiuose“. Sulaukusi sėkmingo pirmosios knygos įvertinimo ji uoliai atsidėjo kūrybai, išleisdama knygą po knygos anglų ir lietuvių kalbomis. Antroji knyga „Kai Tu arti manęs“ išeina Los Angeles 1965 m.; trečioji – „Tu esi mano žemė“ Bostone 1968 m.; ketvirtoji – „To Regions Of No Admittance“ New York 1968 m.; penktoji – „Laiškai Dievui“ Brooklyne 1970 m.; šeštoji – „Recollections of a Childhood“ 1971 m.; septintoji – „Pakeliui į Emmaus“ Putname 1974 m.; aštuntoji – „Baltas ievos medis“ Southfielde 1977 m.; devintoji – „And there was the moon throwing stones at birds“ Putname 1978 m.


D. Sadūnaitės poezija buvo palankiai vertinama tokių reiklių išeivių literatūros kritikų, kaip Antanas Vaičiulaitis, Ilona Gražytė-Maziliauskienė, Viktorija Skrupskelytė, Kazys Bradūnas, Pranas Visvydas ir kt. Vladas Kulbokas teigė, kad „D. Sadūnaitė atstato žmonių iškreiptą pirminį santykį su gamta – ne jos pavergimas, o jos kontempliavimas ir per ją susitikimas su visatos Leidėju – Didžiuoju Sodininku. D. Sadūnaitė – iškili moderniosios religinės poezijos atstovė susitelkimo bei kontempliacijos keliu eidama laisvu eiliavimu reiškia gilų žvilgsnį į visatą bei jos Kūrėją.“ (Lietuvių religinė poezija. Putnamas, 1982 m.)


Nuo pirmosios knygos „Vasaros medžiuose“ iki paskutinės „Baltas ievos medis“. D. Sadūnaitė nenutolsta nuo pasirinktos tematikos, eilėraščio stilistikos, jai vienai būdingos formos. Atradusi savąjį kūrybinį „aš“, lieka jam ištikima. Eilėraščiai - dažniausiai miniatiūros; jose jausmai perteikiami žodžiais, daugtaškiais, punktyrais. Kūrėja teigia, kad jai „patinka eilėraščiai, kuriuose mažai žodžių, glaustas minčių išreiškimas. Aš nelinkusi skaityti perkrautus eilėraščius. Man atrodo, kad eilėraštis su maža žodžių gali daugiau ką pasakyti.“ Kurdama Danguolė įkvėpimo semiasi iš dailės, gamtos. Jos sielai artimi anglų tapytojai, prancūzų impresionistai Monet, Renour’as, Dega’s. „Mėgstu meną ir galėčiau dailės galerijas lankyti kasdien. Mano eilėraščiuose vyrauja vaizdingumas – tapybiškumas. Neesu linkusi į muziką. Išraiškingesnė man spalva ir jausmas,“ – sako poetė. Ji nutolsta nuo klasikinio ritmo ir rašo laisva forma, koncentruodama dėmesį į vaizdų ryškumą, jausmo gyvumą. Svarbią vietą jos poezijoje užima įvairūs spalvų ir šviesos/tamsos deriniai, tokie kaip „palšas dangus“, „juodas vario paukštis“, „auksinė gėlė“, „purpuro šventykla“, „auksažvynė“, „mėlynas šauksmas“, „perlinės rasos“, „dangus pajuodavusiu veidu“, „džiaugsmas žalčio žalumo“, „vėjas raudonas“ ir t. t.


D. Sadūnaitės poezijoje tematinė skalė įvairi ir plati: per asmeninį gyvenimą bando įspėti žmogiškąją būtį, surasti prasmę absurdiškame pasaulyje, pažinti save, atskleisti žmogaus sielos paslaptis. Teminis ir stilistinis originalumas, laisvai vartojamos, ritmo ir rimo nesuvaržytos formos išryškėjo antrajame rinkinėlyje „Kai Tu arti manęs“ (1965). Poezijoje dominuoja draugystės motyvai, sugrįžimas į vaikystę, jaunystės praradimas, klaidūs gyvenimo keliai, mylimojo netektis, žmogaus ryšys su žeme bei Visata.
Ypač glaudus kūrėjos ir jos kūrinių vidinis ryšys pastebimas trečiame rinkinyje „Tu esi mano žemė“ (1968). Iš eilėraščių dvelkia ramybė, vienuoliškas nusižeminimas, gyvenimo prasmės paieškos. Tačiau justi silpnumas ir bejėgiškumas prieš gyvenimo absurdą. Trumpose eilutėse skausmingai atsiveria pilka kasdienybė. Ieškodama atsakymų gamtoje, autorė gamtos grožį sieja su religiniais jausmais. Poetė jautriai reaguoja į beveik nepastebimus mažmožius, kurie jai sukelia įkvėpimą, dovanoja viziją. Pamėgtas jos simbolis – medis: apdainuojami gluosnis, liepa, ąžuolas, ieva, alyvos.


Knygoje „Laiškai Dievui“ (1970) paprastai, asketiškai bendrauja su Dievu. Čia išryškėja svarbiausia teminė jos poezijos ašis. Per daiktus, per gamtą, ne tiesiogiai, o užuominomis, akimirkos įspūdžiais, atsigręžiama į Viešpatį. Daiktuose, gamtoje, nuotaikoje visur juntamas Dievo buvimas. Šioje knygoje poetė kalba ir apie tragišką išeivio dalią svetimoje žemėje, atskleisdama žmogiškos būties trapumą, tikrovės nerealumo įspūdį. Tokios pat nuotaikos vyrauja knygoje „Pakeliui į Emmaus“ (1974). Apsigobusi paslaptingumo skraiste, poetė kalba pasitelkdama slaptus simbolius. Ji meldžia:


Viešpatie,
Kuris siuntei mums šią dieną –
Leisk, kad mūsų mintys
Būtų tiesios kaip strėlės –
Ir skaidrios kaip vaikų balsai,
Atsklindą pro langą.

Žvelgdama į pasaulį naivaus ir nekalto kūdikio akimis, ji mato daug stebuklingų dalykų: pasakiškus saulės patekėjimais, užburiantį paukščio plasnojimą virš jūros, atsimerkusias žibuoklių akis, procesijoje einančius medžiais. Ji perteikia daug keistų, mistiškų vaizdų, kurie atveria gyvenimo grožį. Poetė sujungia tylą ir spalvas, kurie atspindi Visatos grožį ir tvarką, perteikia tobulą visumą. Paguodą ir nusiraminimą ji įžvelgia tikėjime:


Aš – šis bespalvis stiklas,
Viešpatie!
Ir truks man visą gyvenimą –
(ilgą ir sunkų gyvenimą, truks)
Surinkti į save Tavo šviesą.

Kiekvienas D. Sadūnaitės eilėraštis priverčia stabtelti ir susimąstyti. V. Skrupskelytė, aptardama D.Sadūnaitės kūrybą, rašė: „ poetė kartais gyvena vaikystės reminiscencijomis, bet taip pat savo žodynu, vaizdu parinkimu, nuotaika ir išskirtinai gamtos pajutimu. Nors Sadūnaitė subrendo svetur, ji savo vidinį gamtovaizdį pavadina lietuviškais vardais, nejausdama konflikto tarp savo pergyvenimo ir lietuvių poezijos lyrinių tradicijų“ (Lietuvių poezija, III, t. Čikaga, 1970 m.).


D. Sadūnaitė taip pat kūrė ir anglų kalba, išleido tris angliškai parašytų eilėraščių rinkinius. Paklausta, kaip gimė šie eilėraščiai, atsakė, kad „paprasčiausia kai kurios mintys man atrodė geriau išeina išreikštos anglų kalboje. Tą dariau ne tiek daug, bet buvo iššūkis išreikšti mintis anglų kalboje. Norėjau sau įrodyti ir kitiems parodyti, kad galiu... Ateidavo vaizdas, kai kurios mintys, ir jos išsakytos anglų kalba, turėjo ypatingą žodžio ekspresiją. Atėjęs vaizdas gražiau įsikūnydavo anglų kalba.“


D. Sadūnaitės knyga „Baltas ievos medis“ (1977), pelnė Lietuvių Rašytojų Draugijos premiją. Šioje knygoje poetė dar subtiliau užsisklendžia nuo ją supančio triukšmingo pasaulio ir pasineria į vaikystės prisiminimus, ji vėl išgirsta Velykų varpus, skambančius Pažaislio vienuolyne. Eilėraščiuose ieškoma Dievo globos. Poetė nuolankiai ir su tyru džiugesiu priima siunčiamus išbandymus – į ją metamas akmuo jos rankose pavirsta čiulbančiu paukščiu. Šiame kaip ir kituose rinkiniuose ji aprašo asmeninius išgyvenimus, sugrįžta į vaikystę, perteikia gamtos grožio ir religinio jausmo sąsajas.


Vienumoje atsiveria mano gyvenimas.
Liepžiedžių tyloje siela atgimsta,
Beldžiasi į žalesį, kaitriąją žemę
Ir kaip lakštingala kad pragysta
Rytmečio rasoje,
Ir pilnas rasos yra josios
Lakštavimas –
Ji prakalba tyloje.

 

Kretingos pranciškonai, 2002