tekstai.lt

Mykolas Sluckis. Mėnuo su Kaziu Boruta (2005)

 

boruta
boruta
Visą sausį ir beveik pusę vasario gyvenome su Kaziu Boruta. Man jo 100–osios metinės prasidėjo dar anksčiau – "Jurgio Paketurio klajonių" skaitymu. "Paketuris" – žavus, jo herojus įsūrėjęs žemės druska, šmaikštybių prigrūsta galva. Bet čia kalbėsiu ne apie jį, vainikuojantį "Palangos Juzės" pradėtą lietuviškų šelmių ir kola brenjonų estafetę.

 

Tikrasis neįkainojamų karatų Borutos kūrybos vainikas sužibo daug anksčiau negu liaudiškai sodriai mus ligi ašarų juokinantis "Paketuris". Nors galėtumėm į chronologiją numoti. Maišyti knygas kaip kortas. Kiekviena savaip reikšminga.

 

Lakiausia lietuvių prozos frazė. Turbūt visi ją prisimenam. "Dieve, tu mane sutvėrei, aš tave padariau, pardaviau ir pragėriau". Čia ne laisvamanio pašmaikštavimas. Ne priekaištas Dangui. Čia kodas. Raktas į slėpinius. Į tekstą ir potekstę. Šiam Borutos aforizmui vargu ar rastumėm lygių lietuvių literatūroj. Nesvarbu – jo nugirstas ar "sugalvotas". Iš tolo jam galbūt atliepia Gogolis Taraso Bulbos nuosprendžiu sūnui Andrejui, iš meilės gražuolei lenkaitei išdavusiam kazokus: "Aš tave pagimdžiau, aš tave užmušiu!" Kodas būdingas poetinei kalbai. Jei Boruta ir nebūtų rašęs "grynos" poezijos, vis tiek būtų buvęs poetas.

 

Vienu metu srauni poezijos gysla tarsi išseko. Liovėsi audras kėlusi, kraują kaitinusi. Suslūgo arogancija kanonui. Nebesigirdėti optimistinių salvių. Į šalį padėtas Binkio maloningai mestelėtas paveldėtojo vainikas. Nartus Borutos poezijos žirgas atsimušė į, regis, neįveikiamą kryžkelę. Sklaidosi ideologiniai miražai, o kas už jų? Poetas suabejoja, ar žmogaus kelias į išsilaisvinimą vingiuoja barikadų keteromis. Poezijos žirgas įsiręžė ir šoktelėjo. Ne iš kairės į dešinę. Į prozą.

 

Iš vienos pusės žiūrint, tai susitaikymas su savimi, nusivylusiu "aukštu stiliumi" tiek visuomeninėje veikloje, tiek jai iš dalies pajungtoje poezijoje. Iš kitos – atsigręžimas į nacionalinės kultūros versmes, senesnes ir gyvybingesnes nei atlekiantys ir pralekiantys ideologiniai škvalai.

 

Borutos posūkis ne trumpalaikis. Jis paliks mums, kaip pats vadino, apysakas, kurias šiandien be jokių ginčų vadinam romanais. Poezija persilies kaip vynas iš kekių į vynmaišius. Nerangokas iš pradžių sakinys netrukus taps filigraninis. Su dar Vaižganto pamėgtu ir ištobulintu pusdalyvio akompanimentu.

 

Borutos romanai išskirtiniai lietuvių literatūroje ne dėl apimties. Pradėję skaityti įbrendam į aukštos įtampos lauką. Kibirkščiuoja liaudies dainų ir pasakų parafrazės. Metaforos. Simboliai. Iracionalumas. Ypač juo skaitytojus vilioja "Baltaragio malūnas".

 

Poezija Boruta siekė keisti pasaulio tvarką. Sprogdinti socialinių pertvarų materiją. Jo proza smelkiasi giliau. Kur kas giliau. Leitmotyvas – žmogaus paskirties beribiškumas ir jo paties galimybių ribotumas.

 

Kalbėdamas apie romanus, turiu galvoje "Medinius stebuklus" ir "Baltaragio malūną". Iš visų jo sukurtų šiuodu geriausi ir giminingi. Gali atrodyti, kad vienas išaugo iš kito. Abiejų herojai – vienišiai, šiuolaikiškai kalbant, individualistai. Nors pradeda savo odisėjas tradiciškoje, tirštai šaknimis suaugusioje aplinkoje. Abu užprogramuoti neeiliniam likimui. Išsilaisvinimui. Bet jau ne grūmojančiu "žalio berno" kumščiu. Per kūrybinį vyksmą.

 

Pirmajame romane – menininko tragedija. Talento neišsipildymas neįveikus žemiškos traukos. Antrajame – laisvos sielos pergalė suplėšius brangiausius saitus. "Mediniai stebuklai" – žemiškesni, buitiškesni. Nevisiškai perpjauta virkštelė, rišanti su kritiniu realizmu. Fantazijos, tiesa, juose apstu, o Vinco Dovinės imtynės su velniais bei paties Belzebubo pasirodymas – unikalūs mūsų prozoje raiškos jėga.

 

"Baltaragio malūne" neišvengiama buitis fantastiškai skaidrinama ir drumsčiama. Nerealumas lygus realumui. Nerealūs vaizdiniai dažniau triumfuoja. Čia arkliai – ne arkliai, malūnas – ne malūnas, nors mala tikrus grūdus ir, metaforiškai kalbant, žmonių likimus. Kasdienybė, įprasti, tradiciniai žmonių santykiai (pvz., kaimiečių ir čigonų, taip pat piršlybų apeigos), regis, lekia ir pralekia obuolmušių pasagų nuspirti. Sąmonės aiškumą čia stelbia dvasios sumaištis. Romano erdvėje karaliauja tai, ko Girdvainis negali suprasti, tik galbūt nujaučia. Galėjo nutikti taip, galėjo kitaip. O gal viskas – išmonė dėl intrigos? Su tokia painiava susiduria ir skaitytojas, bloškiamas iš realistinės į siurrealistinę situaciją.

 

Vincas Dovinė ilgisi meilės kaip neturėtų namų, kaip pastovumo. Dar pats nežino, kad trokšta jos kaip rankų (ir sielos) išlaisvinimo kūrybai. Jo, galima sakyti, tradicinę meilę įmanoma perkelti į kitokį, mažiau poetišką ir ne tautosakinį romaną. Tačiau čia šis neįsikūnijęs jausmas sugriauna tai, ką pradėjęs kurti. Anot V. Kubiliaus, Dovinė "palūžta jos (Elenos) netekęs". Taigi kitame kontekste tai būtų neįmanoma.

 

"Baltaragio" Girdvainiui meilė – stebuklas. Jos įveliamas į mitinį sūkurį, lemtingą kovą su velniu, kurią laimės ne pergale – tuo, kad nepasiduos net viltingai prasidėjusios meilės vardan. Obuolmušiai jam darosi svarbesni nei Jurga, kuri yra šalia – tereikia numoti į pavogtus arklius, užsikimšti vašku ausis, kaip senojoje mitologijoje, ir nesiklausyti kraupaus žvengimo. To padaryti jis negali – nebebūtų Girdvainis, kurio vizija aprėpia didžiulį, tegul pasąmoninį, žmogaus svajų, užmojų, troškimų – laisvės ir dar nežinia ko – gal tobulybės? – spektrą.

 

Prieštaringų impulsų uždegta toji Borutos romanų meilė. Lyriškai išgiedota, dramatiškai įsodrinta ir tragiškai išsprendžiama. Lietuvių literatūroje ji naujai įprasmino jausmą, darantį žmogų žmogumi. Teisingiau, gerokai praplėtė jo suvokimą, susiedama su egzistencine filosofija.

 

"Mediniai stebuklai" ir "Baltaragio malūnas" – romanai–baladės. Stiliaus melodija tarsi plaukte plaukia iš senovės, išliūliuota padavimų. Savo garsaus romano "Gesta Berlingas" pabaigoje Selma Lagerlöf sako: "Čia dabar apie mus skraidė milžiniškos fantazijos bitės". Beveik tą patį galėtumėm pasakyti apie Borutos romanus, ypač apie "Baltaragio malūną", pavartodami kitokią metaforiką. Pvz.: "Čia dabar apie mus daužėsi velniai ir krūpčiojo žemė nuo skraidančių obuolmušių kanopų".

 

Pasaulis nustėro, skaitydamas Márquezą, išties didelį menininką. Tačiau, įtvirtinant kaip naują literatūros pakopą "magiškąjį realizmą", pamiršta magija žėrinti skandinavų literatūra, toji pati Selma Lagerlöf. Ir, suprantama, nepasigesta Borutos, kurio fantastika, baltiška ir lietuviška, pasauliui mažai žinoma. Dėl to nusiminti neverta. Panašaus kazuso liudininku teko būti Vengrijoje, kur Nacionalinėje galerijoje grožėjausi impresionistinėmis drobėmis. Jos kur kas senesnės nei prancūzų impresionistų, tačiau atradimo šlovė be ginčų atiteko prancūzams. Meno istorijos niekas neperrašys. Vis dėlto šitai žinotina mums patiems.

 

Literatūrinė atmintis permaininga. Tai lyg sūpuoklės. Kiekvienas reikšmingesnis laikotarpis iš naujo matuojasi palikimą. Siekiamas sąskambis ne visad sutampa su meniniu lygiu.

 

Borutos atveju abu komponentai – aktualumas ir meniškumas – tolygūs. Jo atidengtos versmės nedžiūsta, tik yra kiek primirštos, jau kelioms rašytojų kartoms godžiai smelkiantis į įvairiausias pasaulines patirtis.

 

Patsai Boruta sėmėsi jų iš Rytų ir Vakarų klasikos. Iš rusų ir vokiečių avangardo. Iš impresionistų ir ekspresionistų. Taigi šiuo vardu negalėtumėm remti uždarumo tendencijos teisinantis naujovių agresyvumu. Mūsų dabartinėje situacijoje Borutos patirtis – savos versmės ir tolimos žaltvykslės! – galėtų talkinti švelninant literatūrinio proceso dalyvių nesusikalbėjimą. Patį kūrybos aktą po senovei lemia talentas. Ne chemiko – alchemiko darbas.

 

Viliuosi, kad mėnuo su Boruta tęsis.

 

Šiaurės Atėnai, 2005-02-12