tekstai.lt

L. Miškinas. Kazys Boruta arba revoliucinis romantizmas (1953)

 

boruta
boruta
"Terrai" 1952 metais išleidus Kazio Borutos "Baltaragio malūną", po ilgesnės pertraukos šio rašytojo vardas vėl grįžo j lietuviškos spaudos puslapius. "Baltaragio malūnas" yra savotiška knyga — emigrantė, neradusi vietos savame krašte ir prasiveržusi pro geležinę uždangą į Vakarus. Prieš aptardami šį veikalą, norime mesti žvilgsnį į Kazio Borutos kūrybą ir pabrėžti laužytą liniją nuo pirmųjų eilėraščių iki paskutinės knygos.

Kazio Borutos vardas glaudžiai susijęs su revoliucinio romantizmo sąvoka literatūroje, kuri, savo ruožtu, liečiasi su tokiu pat revoliuciniu romantizmu politinėje plotmėje. Norint apibūdinti šį romantizmą, reikėtų prisiminti kapitalizmo iškilimą ekonominiame gyvenime, darbininkų masių atsiradimą didžiuosiuose pramonės centruose, pozityvizmą, marksizmą, anarchizmą ir pagaliau spalio revoliuciją. Revoliuciniu romantizmu apskritai mes vadintumėm idealistinę pastangą revoliucijos keliu išvaduoti žmoniją iš bet kakios priespaudos, arba, paties Kazio Borutos žodžiais, sukurti tokią laisvės epochą, kurioje "pasaulis būt visiems laisvi namai, dangaus skliautai — pastogė". Tačiau pamažu šis romantizmas identifikavosi su socializmu bei komunizmu, ir išvadavimo idėja kon-kretizavosi proletariato kovoje su kapitalizmu.

Į literatūrą revoliucinis romantizmas atnešė socialinę tematiką, ir šios krypties rašytojai pasidarė savotiškais  proletariato porte-parole, jo siekimų pranašais ir dainiais. Poezijoje iškilo nauja proletarinio herojaus figūra, nešanti žmonijai laisvę ir išsivadavimą. Nuo dvidešimto amžiaus pradžios revoliucinio romantizmo atstovų randame beveik visuose literatūriniuose sąjūdžiuose.

Iš pasaulinės literatūros revoliucinių romantikų pirmiausia minėtinas rusas Maksim Gorkis, arčiausiai stovėjęs prie socializmo bei komunizmo. Toliau — milžiniška proletarinio poeto Vladimiro Majakovskio figūra, prancūziškai rašęs rumunas Panait Istrati, Romain Rolland, atstovavęs abstraktųjį revoliucinį romantizmą ir religijų sintezėje jieškojęs sprendimo. Net ir Andrė Gide vienu metu buvo pasidaręs šio romantizmo adeptu. Tik jo romantizmas buvo daugiau vidinio nerimo kilmės, metafizinis, sudaręs vieną iš jo evoliucijos etapų ir vėliau sudužęs į sekant;. Andrė Gide "Les Nouvelles Nourritures Terrestres" skelbė hiperevangeliz-mą! "Jeigu rūbas, kuris dengia mano kūną, nunuogina kitą, aš eisiu nuogas."

Apskritai imant, vakarietiškoji šio romantizmo srovė buvo daugiau abstrakti ir esmėje ribojosi žmogaus reforma. Rusiškajai gi būdinga ekstazė, naikinimo instinktas ir aistra, pranašiškas pyktis ir neapykanta arba iš viso jausminis charakteris. Didžioji revoliucinių romantikų klaida buvo tai, kad jie susidėjo su politinėmis grupėmis, tuo būdu savo akinantį idealą pasmerkdami iš anksto praktikos korupcijai. Maždaug apytikris revoliucinių romantikų siekimų realizavimas buvo spalio revoliucija,  kuri praktikoje ir pakirto idealistines šio romantizmo šaknis. Revoliucionieriai idealistai pamatė, kad negalima pasitikėti vadais, kad revoliucinė draugystė tėra bendros kovos, bendros mirties draugystė ir kad negali būti bendrų laimėjimų eksploatavimo draugystės. Ir paaiškėjo, kad toks Dostojevskis "Užrašuose iš mirusių namo" yra daug didesnis revoliucionierius už Gorkį, nes jis parodo nužeminto žmogaus kančią, kuri niekad neliks be atgarsio ir kuri yra tikras revoliucijos grūdas. Gorkis gi tam tikra prasme išdavė savo idealą, nepajėgdamas tragedijoje dalyvauti iki galo. Bet gal tai buvo tik auka revoliucijai gelbėti ?

Mūsų revoliuciniai romantikai bmo artimesni rusiškajai krypčiai. Literatūroje jie reiškėsi, ne visuomet turėdami aiškiai apsvarstytą idealą. Jų revoliucionieriškumas daugiau buvo salioninis. Jų revoliuciją galima būtų pavadinti frakuota sentimentaline revoliucija. Maža kas iš jų ėjo su nužemintaisiais. Tačiau jų kūryba yra charakteringa bendrai šio romantizmo krypčiai ir sudaro ryškią srovę mūsų literatūroje.

Žymiausias revoliucinio romantizmo atstovas mūsų literatūroje kaip tik ir yra "Baltaragio malūno" autorius Kazys Boruta, kovojęs ir praktiškai, nusivylęs, bet likęs ištikimas savo idėjai pačia bendriausia prasme. Literatūrinės tradicijos požiūriu, jo pirmatakais revoliuciniais romantikais laikytini mūsų literatūros klasikas Jonas Biliūnas (1879-1907), kurio poezija ir pirmieji beletristikos bandymai (Be darbo, Pirmutinis streikas) maitinosi revoliucinėmis idėjomis, ir Balio Sruogos vienmetis Julius Janonis. Tačiau tarp jų ir Borutos yra didelis tarpas. Toks Janonis yra kietesnis, konkretesnis ir grynesnis revoliucionierius, tuo tarpu Kazio Borutos poezijoje skamba daug pašalinių motyvų ir įtakų, kaip, sakysim, Jesenino poezija, apdainavusi sūnus palaidūnus, jausmingus valkatas ir t. t.

 

Jesenino valkata nera vien socialinės sąlygos padarinys. Jį tokiu dažnai padaro nerami prigimtis, valios stoka, šioje vietoje Boruta, kaip ir dažnas revoliucinis romantikas, sumaišo plotmes ir palaidūniško gyvenimo bei silpnos prigimties kaltes suverčia socialinei nelygybei. Tai yra grynai rytietiška savybė. Ta proga prisimintinas Gogolio kurpius, rodos, Teliatnikovas, kuris, norėdamas greit pralobti ir nesąžiningai dirbdamas susibankru-tuoja ir keikia vokiečius, kad šie savo sąžiningu darbu bei kantrybe atima duoną. Taigi ir Boruta, ir daugumas kitų revoliucionierių nebuvo nuoseklūs ir, turėdami akyse patetišką revoliucijos idealą, užmiršo paties žmogaus reformą.

Visą Borutos poeziją lengvai galima suskirstyti į keturias grupes pagal dominuojančius motyvus. Šie motyvai sutinkami visose pagrindinėse jo poezijos knygose: "Dainele apie svyruojančius gluosnius", "Kryžių Lietuvoje", "Duonoj kasdieninėj" ir "Eilėse ir poemose".

Revoliucinės kovos ir draugystės motyvas užima vieną iš pagrindinių vietų Borutos poezijoje, nes draugystę revoliucinėje kovoje poetas iškelia aukščiausiai. Šia tema parašytieji eilėraščiai yra vieni iš geriausių. Tai ypatinga draugystė. Kruvinos koves, himning, plakatinė draugyste, deginanti ir nepanaikinama. Šios draugystės ideologija ir humanistinis grožis geriausiai atsiskleidžia eilėraštyje "Draugams", kuriame poetas apdainuoja revoliucinės kovos draugus, krintančiu;, kaip žvaigždės rugpjūčio naktį, kad laisvė nepasiliktų tik iliuzija. Toliau eina jeseniniški motyvai,

apimantys ne tais keliais nuėjimo, tėviškes praradimo, žalios jaunystės netekimo ir negalėjimo sugrįžti kaiman temas, šio motyvo požiūriu, Boruta įsijungia į nepriklausomybe epochos lietuvių poezijos nuotaikas, šio motyvo eilėraščiuose poetas pasakoja, kaip grįžus iš kažkur "Pavieškelėje gluosniai nepažino — ir nusigrįžo tartum svetimi — Ar ne todėl man kojas surakino — ir duobės vieškelio sustojo kertėmis" —. Niekas jo nebepažįsta. Ir pats jis nebepažįsta. Jis aiškinasi pats sau, bet vistiek neaišku. Priežastys susimaišo. Ir pačiam Borutai realybėje, turbūt, buvo neaišku, ar šis kraštas jam svetimas dėl to, kad "kalėjime vaitoja", ar dėl to, kad laikas nuo jo atplėšė. Eilėraštyje "Nepažįstamoji" aiškiausiai išreikštas dramatinis jo santykis su gimtuoju kraštu ir vidinė kova tarp įgimto ir tarp teoriškai apspręsto ryšio su lietuviška žeme:

Išdeginai, kaip dykumas, man širdį
Ir gyslas ilgesio aitria ugnim.
Tai tavo sielvartas mane nugirdė,
Kad aš prisiekiau mirti ,su Tavim.

Iš sielvarto sužiedėję dirvonai,
bet Tu nepražydėjai širdyje.
Kur dingsiu širdyje su tuo lavonu,
nepražydėjus mano lelija ?

Vilkolakiu ant kryžkelių gal staugsiu,
naktibalda trankysiuos per naktis.
Tavęs atgyjančios, žinau, nebesulauksiu,
lavono Tavo nepakels širdis.

Visur skamba jausmingas, jeseniniškas sielvartas, hiperbolės, atmieštos tradiciniais revoliucinės poezijos atributais: kalėjimais, kartuvėmis, pančiais, grotomis, budeliais, muilinančiais virvę, ir rūsčia dalia. Jeseniniški motyvai stipriausiai išreikšti "Svetimo Dangaus" eilėraštyje, kuris, šalia "Rūsčiojo paveikslo", "Draugams", yra gal geriausias poeto kūrinys.

Trečias savo reikšme yra viesulos ir mylimos motyvas. Moterys Borutos poezijoje užima labai daug vietos ir yra tarytum revoliucinės kovos įprasminimo simbolis. Negali kaikur atskirti, apie kokią draugystę poetas kalba. Borutos meilė romantiška, sentimentali, papuošta vėtrų aureole. Mėgstamiausias Borutos vaizdas — vyras ir moteris, "dviese tarp milijonų", revoliucinės kovos gretose žygiuojantys į ateitį. Dėl to jo meilė yra plakatinė, kaip Frans Mazerel medžio raižiniuose, maršo taktų nuslopinta ir subanalinta. Ketvirtas motyvas yra tiesioginė agitacija, šio motyvo eilėraščiuose poetas kalba nebe vaizdais, bet formuluoja šūkius, nieko bendro su poezija neturinčius ir labai artimus komunistams.

Formos požiūriu Borutos poezija silpnoka. Viskas tik apmatai, eskizai, žalios emocijos. "Antruosiuose Vainikuose" Boruta prisipažįsta neturėjęs kada ilgiau sustoti ties savo poezija, ir viską rašęs priebėgomis. Būdama emociškai stipri, nors ir nekaip įforminta, Borutos poezija turėjo nemažos reikšmės lietuvių poezijos raidoje. Jos įtakoje susiformavo vadinamas kairysis lietuvių naujosios poezijos sparnas: Kazys Jakubėnas, Antanas Rūkas, Juozas Kruminas ir t. t. ..

Komunizmo praktika Kazys Boruta nusivylė gana anksti. Proletariato valstybė, išauginusi valstybinį kapitalizme ir paneigusi revoliucinį idealizmą, jau nepriklausomybės metais Borutai atrodė esanti milžiniškas kalėjimas, bet šį kartą jau patiems revoliucionieriams. Tatai jis yra pareiškęs Panait Istrati "Kyra Kyrolina" vertimo įžangoje. Ir dabar, kaip iš Lietuvos pasiekę mus žinios pasakoja, ir patį Borutą palietęs anas dviašmenis kalavijas, prie kurio nukalimo ar šiaip ar taip jis yra prisidėjęs.

Pirmas didesnis Kazio Borutos prozos darbas buvo romanas "Mediniai Stebuklai", kuriuose vaizduojamas dievadirbio Vinco Dovinės gyvenimas ir darbai. Šiame romane Boruta dar nesuranda tinkamos intonacijos savo beletristikai. Jis ten dar tebesvyruoja tarp objektyvinio vaizdavimo ir tendencijų, kylančių iš jo pasaulėžiūros, apibūdintos pirmoje šio rašinio dalyje. Jis čia dar negali atsisakyti tam tikro utilitarizmo ir aiškiai apibrėžtų (ne literatūrinių) tikslų. "Medinius Stebuklus" Kazys Boruta parašė, praplėsdamas savo trumpesnę apysaką, spausdintą "Trečiam Fronte". Pirmojoje versijoje ši apysaka gana aštriai lietė religinio kulto formas ir stengėsi ne vien meniškai, bet ir utilitariškai ir tam tikros ideologijos šviesoje "nuplėšti kaukę religiniams prietarams". Platesnėje versijoje, t. y. romane "Mediniai stebuklai", ypač pirmojoje dalyje, Boruta yra daug laisvesnis nuo minėtų utilitaristinių tendencijų, ir čia jau matosi visos prozininko savybės, kurios plačiau išsiskleidžia "Baitaragio malūne". Palinkimas į legendinį tikrovės traktavimą, artimas liaudies epui, lyriniai įtarpai, gyvas pasakojimas, įtemptas veiksmas ir pagaliau dažni nuslydimai į groteską, sutinkami ir "Baitaragio malūne", yra jau seni pažįstami.

Baitaragio malūnas" (Kazys Boruta, Baltaragio malūnas, arba kas dėjosi anuo metu Paudruvės krašte. Iliustravo medžio raižiniais J. Kuzminskis. Antrasis leidimas. Išleido Terra, 1952) yra labiau subrendęs ir meniškai atbaigtesnis veikalas. Visas pastatas paremtas liaudies epologika, kur natūralistiniai epizodai eina pakaitomis su legenda ir turi tam tikrą simbolinę prasmę. Veikalo siužetui paimta legenda apie malūnininką Baltrų Baltaragį, jo dukterį Jurgą ir velnią Pinčuką, greičiausiai nėra autentiška, t. y. ne iš lietuviškos tautosakos, nes lietuviškai tautosakai tos milžiniškos aistros, užmušimai, pasikorimai mažai teeharakte-ringi; ten mažiau realizmo ir daugiau simbolikos; mažiau temperamento, daugiau melancholijos ir rezignacijos. Borutos legendos personažų temperamentas stumia ir laužo kaip vėjas. Temperamento prasme ji daugiau primena, sakysim, ukrainietiškas legendas, Gogolio panaudotas "Mirgorode"ir"Vakaruose vienkiemyje prie Dikankos". Boruta taip pasakoja, lyg visų tų spalvingų nuotykių autorius būsų pats Udruvės krašto peizažas: ežeras ir ant stataus kranto stūksantis akmuo, apsuptas legendomis. Jis turi slaptą, simbolinę prasmę autoriaus pasaulyje.

Knygos personažų charakteristikos yra grynai legendarinės. Jų reikšme ir prasme pirmiausia yra simbo-inė. Ir Baltaragis ir jo duktė, ir Girdvainis ir velnias Pinčukas tėra aktoriai, kurie atlieka amžinai gyvos legendos giežtai apibrėžtų personažų roles. Arkliavagio Raupio ir bajoro šešelgos figūros turi kiek daugiau realistinio kolorito, bet jie yra paimti iš XIX amžiaus pabaigos pakelių kar-čiaminės romantikos. Tik klebonas Bonifacas Bobinas ir davatka Uršulė yra gyvi žmonės. Visi keturi paskutinieji autoriaus yra gerokai sušaržuoti, nors ir prisilaikant liaudies stiliaus. Jie savotiškai iškrinta iš viso pasakojimo, nes jų kvapas yra an'i-legendinis ir jų spalvos nesiderina bendrame peizaže.

Stipriausiu knygos epizodu laikytumėm Girdvainio ir jo obuolmušių žirgų istoriją. Joje Boruta pasiekia ne tik augšto dramatizmo, bet ir meniškai stipriausiai įformina savo nuotaikas. Girdvainio personažu įkūnydamas legendarinę neramios ir Išdidžios dvasios tragediją kovoje su likimu, Boruta lyg ir norėtų atskleisti kraštelį savo paties likimo, nes knygos pabaigoje jis sako: "O ir man pačiam kartais atrodo, tarytum aš pats, o ne Girdvainis būčiau turėjęs tuos obuolmušius žirgus ir važinėjęs kaip su vėjo sparnais pas Baltaragio dukrą piršlyboms, o paskui praradęs savo eikliuosius žirgus ir klaidžiojęs jų jieškodamas, keliais ir kryžkeliais". (Baltaragio malūnas, 251 p.)

"Baltaragio malūnas" mūsų kritikos buvo pripažintas meistrišku kūriniu, nors niekas ir nesileido į smulkesnę jo analizę. Tiesa, kad "Baltaragio malūnas" visumoje yra ryški, temperamentinga ir tvirtos konstrukcijos knyga, skaitoma, kaip gerai parašytas nuotykių romanas arba pasaka, bet visgi jis nepasiekia kitų mūsų prozos šio žanro kūrinių, kaip, pavyzdžiui, Vinco Krėvės legendos "Perkūnas, Vaiva ir Straublys", ar "Dainavos šalies senų žmonių padavimų" lygio. Boruta nevisur išlaiko meninę rimtį ir, kaip sakėme, nuslysta į groteską ir grubų Bauern»chwanck humorą, kuris smarkiai griauna kūrinio vienumą ir naikina jo poeziją. Daug kas žavėjosi šios knyajos stiliumi, statydami ją šalia geriausių šia prasme pavyzdžių mūsų literatūroje, šiai nuomonei irgi būtų sunkoka pritarti. Borutos stilius yra grubus, lakoniškas, be puošmenų ir gana sklandus, bet jo autentiškumą smarkiai numuša liaudinio stiliaus maniera, kurios Bcruta nepajėgia suvirškinti ir pakelti iki individualinio stiliaus lygio.

Lieka paskutinis klausimas: ar prozoje Boruta pasiekė savo poezijos lygį? Mūsų nuomonė, kad ne. Nors jo poezija knibždėte knibžda formalinėmis ydomis, bet joje yra vienas autentiškas ir nepakartojamas boru-tiškas bruožas, kuris iki šiol ištvėrė prieš visus laiko smūgius. Borutos prozai šio bruožo kaip tik ir trūksta. Faktiškai ji laikosi tik jo lyrikos atošvaistomis, kurių vargu pakaks išžiūrėti prieš laiką.

 

Aidai, 1953 m. Nr. 1