tekstai.lt

Elena Žukauskaitė. Konkursas, praskleidžiantis ateitį (2005)

 

lemberto_konkursas_2005
lemberto_konkursas_2005
Vytauto Didžiojo universitete jau dvyliktą kartą vyko Prano Lemberto vardo konkursas, juo moraliai ir finansiškai siekiama paremti jaunuosius poetus. Į, kaip spėjama, būsimuosius Lietuvos garsius žmones pasižiūrėti, jų pasveikinti ir eilių pasiklausyti bei padiskutuoti atvyko poeto P. Lemberto sūnaus įgaliotinis Albinas Vaičiūnas, Seimo narys Arimantas Dumčius, Vytauto Didžiojo universiteto prorektorius Liudvikas Pranevičius, Humanitarinio fakulteto dekanas Romualdas Apanavičius bei knygos apie premijos steigėją sudarytojas Valdemaras Michalauskas su žmona. A. Vaičiūnas visiems perdavė P. Lemberto giminių linkėjimus, A. Dumčius prisiminė, kad tai jo senelis mokė šį poetą, dekanas džiaugėsi, kad universitetas vėl tampa ne tik mokslo, bet ir meno šventove, o prorektorius teigė, kad poezija – aukščiausia meno forma, su baltu pavydu žvelgė į jaunuosius poetus ir linkėjo jiems sėkmės.

 

Vėliau kalbėjo komisijos nariai: Literatūros katedros vedėja doc. dr. Indrė Žakevičienė, dėstytojos Vijolė Višomirskytė ir Asta Gustaitienė bei poetams atstovavęs Viktoras Rudžianskas.

 

Šiais metais konkurse dalyvavo mažiau studentų nei įprastai, tik devyniolika. Tačiau, anot komisijos narių, tik tris iš jų lengva širdimi buvo galima atidėti į šalį. Pasak A. Gustaitienės, čia idėjos skelbtos pernelyg tiesmukai. Visi kiti tekstai turėjo panašių privalumų ir trūkumų. Eilėraščiuose aidi panašios tonacijos, skleidžiasi tos pačios vertybės, įvaizdžiai. Kone visi autoriai renkasi srautinį kalbėjimą ir vengia klasikinės formos. Kaip pastebėjo komisijos nariai, jaunųjų kūryboje itin dažna diskusija su krikščionybe, jos puolimas ar ignoravimas. Tačiau diskutuojama ne su pačiu tikėjimu, o su kunigu, dažniausiai prasižengusiu:

 

šiandien grabnyčios

būčiau reporteris –
paimčiau geriausią interviu iš kunigo
apžergusio priesakus

 

(Aušra Kaziliūnaitė, Barsukijus Penktasis)

 

Pasižiūrėkit kaip gazos ruože kraujuoja avys
O Dievo Marija turi skvotą
su paukštužėliais ir labai gražiais krūmais

 

(Vaiva Grainytė, Rumunija)

 

netiesa –
rankos laiko plokštes raižytas...

bandei dievą surast, radai tiktai akmenis...

 

(Vidmantas Gudas, Baltas Vilkas)

 

O štai ir JIS pats, ant kryžiaus –
Pasitinka svečius prie pat įėjimo,
Galėtų, pamotų ranka.

Kur žaizdos – patepta raudonais dažais
Suklaupę senos moterys bučiuoja
pusnuogio vyro kojas.

 

(Indrė Valantinaitė, Nendrė Karklaitė)

 

Taigi jaunieji poetai svarsto, pyksta, šaiposi ir neigia. Anot V. Rudžiansko, nieko čia itin naujo, nes turbūt nėra žmogaus, kurio nebūtų kankinusios abejonės. Konkurso dalyvių kūryba taip pat pasižymi skausminga vienatvės pajauta, artimo žmogaus ilgesiu ir įvaizdžių gausa (kartais pavartotų ir ne vietoj).

 

Nepaisant kuriančiųjų panašumo, dėl pirmosios vietos diskusijų nekilo. Konkurso nugalėtoja tapo Rūta Merčaitienė (Rūta Brokert). Jos eilėraščiuose mažytis kamerinis pasaulėlis pakylėjamas iki visuotinumo, tačiau išlaikant autentiškumą:

 

stipena,
tai, stipena,
strypčioja šalia
dviračio stipinų,

kojos ligi ausų,
uodo sukąstos –
kasosi,

užausiuos styro dvi kasos
strykt –

 

Autoportretas sukurtas iš atskirų, labai asmeniškų, tačiau kartu ir visiems suvokiamų detalių. Aliteracija ir trumpos eilutės padeda atskleisti žaismingą vaikystės pasaulį.

 

Skaudžiai gražus šios poetės „Grįžimo ciklas“. Namų netekimo, karo tematika įgyja naujas formas ir įvaizdžius:

 

O vakarais – – –
o vakarais veri adatą
ir siuvinėji dukterų plaukais
namus –

grįžimą.

 

Rūtos Brokert kūryba išsiskiria iš kitų žodžio subtilumu, minimalizmu, detalėmis. Tad, kaip jau minėta, komisija nė neabejojo, kad jai turi atitekti pirmoji vieta.

 

Sunkiau buvo, kai teko nuspręsti, kam skirti antrąją, trečiąją, paskatinamąsias premijas. V. Rudžiansko teigimu, čia ribos buvo labai paslankios, ir vieną vietą nuo kitos kartais skyrė tik plaukelis: formos ypatumai, gebėjimas konkursui atrinkti eilėraščius, įvaizdžių svarumas. Galiausiai komisijos nariai susitarė. Paskatinamuosius prizus laimėjo Aistė Mišinytė (PX–712UF), Indrė Valantinaitė (Nendrė Karklaitė), Julius Žėkas (bJ), Vidmantas Gudas (Baltas Vilkas). Trečioji vieta atiteko Aušrai Kaziliūnaitei (Barsukijus Penktasis), Rūtai Burbaitei (Karilė) ir Eglei Bazaraitei (Nedžiovintų eilėraščių skyrius). Antrąją pasidalijo Paulius Norvila (Raa) ir Vaiva Grainytė (Rumunija).

 

Prizų dalyboms pasibaigus, jaunieji poetai itin nenoriai skaitė savo eiles ir tyliai šaipydamiesi bei sarkastiškai kikendami klausėsi vertinimų bei pastabų (vis tiek jie patys žino geriau, juk net Dievulis iš jų prašys autografo, nors gal tik sumišimą ir jaudulį taip stengėsi paslėpti).

 

Atkreiptas dėmesys į Barsukijaus gebėjimą netikėtai sugretinti bei kalbėti apie meilę piktai, įžūliai, tačiau kartu švelniai ir švariai. Džiaugtasi šviesiais Balto Vilko vaikystės motyvais, atviru Rumunijos pasauliu. Priekaištauta jauniesiems dėl pernelyg tiršto teksto, kai skaitytojas paklaidinamas asociacijų labirintuose, formos klaidų.

 

Man skaitant konkurso dalyvių darbus šiek tiek trūko estetikos (bjaurumą norisi palikti prozai) ir naujumo. Daugelis stipriausių darbų jau skelbti ir komentuoti rasyk.lt interneto svetainėje.

 

Nemunas, 2005-10-06