tekstai.lt

Onė Baliukonė: „Mano dienoraščiai kuo toliau, tuo labiau tampa sapnoraščiais” (interviu, 2004)

 

Baliukone_One
Baliukone_One
Apie amžiną mūsų gyvenimą šiapus ir anapus, apie kasdienybės juodumą sapnų šviesoje, apie hobitų kopimą į kalnus ir dar daug ką Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” Gailutė Jankauskienė kalbėjosi su poete ir eseiste One Baliukone, pasirodžius naujausiai jos esė knygai “Ant sapnų tilto”.

 

Pasirodė naujausia jūsų knyga. Ir tai yra ne poezija. Tai yra esė, straipsnių rinkinys, kuris aprėpia pastaruosius dešimt metų. Ir vadinasi ši knyga “Ant sapnų tilto”. Pirmiausia man kyla klausimas - kaip ir, manau, ne vienam jūsų gerbėjui, jūsų kūrybos skaitytojui - kas paskatino atitrūkti nuo lyrikos, nuo posmo ir prabilti proza?

 

Čia yra sudėti juodieji mano darbai, kasdieniai. Žinoma, ne visi, o tik menka dalis to dešimtmečio. Aštuoniolika metų dirbau “Moksleivyje”, keletą metų - “Dialoge”, “Dienovidyje”. Ir ten privalėjau nuolatos rašyti. Kartais į vieną numerį parašydavau ir po du tris tekstus: esė, straipsnius, impresijas… Ir būtent iš tų savo kasdienių darbų atrinkau ir sudėjau į šitą knygą.

 

Man atrodo, kad ši knyga jums buvo tiesiog neišvengiama. Jūs turėjote parašyti tai, ką parašėte, ir sudėti į knygą. Tai yra tas mintis, kurias galbūt fiksavote tik sau, dienoraštyje, ir dalį jų atskleidėte spaudoje, tuos juodraštinius darbus vieną dieną jūs turėjote pateikti ir skaitytojui…

 

Jeigu aš būčiau rašiusi tik dienoraštį, tai, žinoma, iš jo vargu ar būtų atsiradusi ši knyga. Iš tikrųjų tai yra daugiau negu dienoraštis. O galbūt ir šiek tiek mažiau, kadangi dienoraštyje žmogus neišvengiamai yra dar atviresnis, dar nuogesnis, dar negailestingesnis sau ir pasauliui. Bet taip, viena iš dimensijų yra būtent tas dienoraštiškasis matmuo. Ir būtent sapnai, apie kuriuos, jaučiu, jūs neišvengiamai paklausite. Būtent tas sapnų lygmuo yra iš dienoraščio, kadangi mano dienoraščiai kuo toliau, tuo labiau tampa sapnoraščiais. Dažniausiai ten fiksuoju savo sapnus, kurie vienai dienai, valandai ar akimirkai yra kažkuo man reikšmingi, prasmingi, atveria dar vienas dureles į mano sąmonę arba pasąmonę.

 

Iš tiesų aš jūsų ir klausiu apie sapnus, nes ir knyga vadinasi “Ant sapnų tilto”. Vadinasi, mes susitinkame su jumis ant mistiško sapnų tilto, nuo kurio jau žiūrime į gyvenimo upę, kuri šiuo atveju yra jūsų upė. Ir ji man pasirodė labai srauni, labai gili, labai drumzlina gyvenimo purvo, kurį jūs tarsi norite nusiplauti. Man taip pasirodė, kadangi visą laiką virš to tilto yra šviesos bokštas, į kurį keliate akis. Taigi sapnai. Ką jie jums reiškia? Ar tai yra tiesiog poetės pasirinkta metafora, ar už jų slypi dar gilesnės, jums reikšmingesnės prasmės?

 

Tasai sapnų tiltas, sapnų lieptas yra tai, kas ir jungia, kas ir sieja tuos du krantus. Tarkime, gyvenimo ir mirties, kūno ir dvasios... Daugybę surastume šitų polių, priešpriešų, kurias tikriausiai mūsų sapnai dažniausiai ir jungia. Labai sunku būtų šitą metaforą išnarstyti. Kadangi tai iš tikrųjų pirmiausia yra metafora, bet, kita vertus, tai yra ir realybė. Juk ne veltui išminčiai sako, kad gyvenimas yra sapnas. Ir iš tikrųjų kiekvienas žmogus sapnuoja savo sapnus, ir žmonija sapnuoja taip pat savą sapną. Ir viskas priklauso nuo to, ką jinai sapnuoja - gėrį ar blogį, šviesą ar tamsą, į kurią pusę - negatyviąją ar pozityviąją - linksta šitas mūsų visuminis, visuotinis sapnas. Ir vis dėlto, aš jau kažkur savo knygoje minėjau, jeigu mes - ir kiekvienas atskirai, ir visa žmonija kartu, visas pasaulis - nepakeisime šiandieninės savo sapno paradigmos, mes turbūt vis dėlto anksčiau ar vėliau žlugsime. Kaip yra žlugusios daugelis civilizacijų. Bet tai jau galbūt per daug sudėtinga kalba arba kalba, nuo kurios aš nenorėčiau pradėti.

 

Iš tiesų tos ribinės, apokaliptinės nuojautos labai ryškios jūsų mąstyme. Jūs rašote, kad tas buvimas šiame pasaulyje, toji kasdienė būtis čia vos ištveriama. “Pilkuma, tamsuma, purvas, atmatos, ekskrementai… Ir nuolatiniai - žūtbūtiniai - bandymai pakilt, išsiveržt, išsivaduot…” Ir tas sapnas - tarsi jau išsivaduota būtybė. Ar taip supratau?

 

Sapnas turi daugybę paradigmų. Žiūrint, kur tuo metu tu pakliūsi. Tarkime, yra sapnas didžiąja raide. Yra tie likiminiai, labai reikšmingi žmogui sapnai arba vizijos, arba vidiniai regėjimai, kurių jis niekada neužmirš. Kadangi jie iš tikrųjų žmogų veda į kažkokias visiškai naujas, aukštesnes, šviesesnes, subtilesnes erdves. Bet visa tai nėra labai lengva išdėlioti į tam tikras lentynėles, suskirstyti. Kadangi viskas yra susiję arba, kaip aš nuolatos kartoju, “dabar visa yra viena” arba “viena yra visa”. Žodžiu, tas žmogaus klaidžiojimas tarp dviejų polių, tas jo vidinės švytuoklės svyravimas yra tiesiog nesustabdomas, kol jis gyvena šiame pasaulyje. Tiktai žiūrint, į kurią pusę traukia jo siela, jo širdis, ką jis renkasi. Iš tikrųjų viskas mūsų gyvenime arba be galo daug priklauso nuo mūsų pačių pasirinkimo, sąmoningo pasirinkimo. Bet tam reikia, žinoma, gyventi sąmoningai, gyventi tą tikrąjį žmogiškąjį gyvenimą. Galbūt šiek tiek daugiau negu žmogaus, nes mes, šiaip ar taip, anksčiau ar vėliau neišvengiamai tapsime kažkuo kitu negu žmonės...

 

Taigi ir sapnai, ir pabudimai, ir knygos, ir muzika, ir dailė, ir apskritai visi žmogaus sielos raiškos būdai kalba mums tą patį: kilk, šviesėk, tieskis, auk, o jeigu gali, kartu pakelk, paaugink ir dar kažką šalia savęs esantį. Na, tai, žinoma, toli nuo to, ko jūs klausėte. Nes tie klausimai yra beveik neatsakomi. Šita knyga tam ir buvo rašoma arba rašyta po trupinėlį, po trupinėlį rinkta, nešta į vieną krūvą tam, kad aš bent pati sau galėčiau šiek tiek atsakyti arba bent priartėti prie šitų klausimų įminimų, atsakymų.

 

O šiaip man labai sunku komentuoti. Iš tikrųjų knygoje yra tokių dalykų, prie kurių man labai sunku būtų iš naujo, dar vieną kartą grįžti. Bet jie yra parašyti, jie yra tokie, kokie yra, ir aš manau, kad jautrus, subtilus skaitytojas tikriausiai turės pastebėti tuos dalykus. Ir gal pats pradės mąstyti, klausti savęs ir bandyti sau atsakyti. Aš nieko daugiau ir nenorėjau.

 

Turbūt kalbate apie paskutinį knygos skyrių, kuris yra parašytas labai netikėta forma. Tai yra dialogas tarsi su savimi, su savo “alter ego”. Iš tiesų nedažnai mūsų literatūroje sutinkame būtent tokį dialogą, kuris yra labai aštrus, labai nuogas, labai atviras. Tie du pašnekovai vienas kitą provokuoja iki ribos, iki maksimumo. Turbūt prie šio skyriaus dialogo vėl sunku sugrįžti?

 

Taip. Kadangi jis arčiausiai manęs. Jis vėliausiai parašytas, tai, be abejo, jis yra aktualiausias. Šis paskutinis knygos skyrius gimęs tikrai iš tokios keistos, nepaprastos, niekaip kitaip neišreiškiamos vidinės būtinybės. Ir tai, kad radosi du pašnekovai, arba, pasak Martino Buberio, tas dialogo principas atsiskleidė čia man taip aktualiai, tai nieko nauja. Mano dienoraščiai jau senokai yra rašomi tokia forma ir aš tiesiog kalbuosi. Bet tai nereiškia, kad aš kalbuosi tik pati su savimi. Man regis, kad aš kalbuosi ir su savimi, ir kartu truputį su kažkuo kitu arba kitais. Bet greičiau kitu vis dėlto, kadangi tai yra vienas balsas. Tai balsas, kuris yra, be abejo, aukštesnis už mane, išmintingesnis, galbūt šiek tiek autoironiškesnis, netgi vietomis pasišaipantis. Bet aš nė kiek nepykstu. Man tai patinka. Kadangi aš pati to autoironijos užtaiso turiu nedaug, tai man labai patiktų, kad kas nors mane išprovokuotų. Ir, be abejo, taip, čia yra provokacijos matmuo. Vien todėl, kad kaip niekur kitur čia apsinuoginu ir galbūt maksimaliai tampu labai pažeidžiama. Viskas priklausys nuo to, kas skaitys. Gali iš manęs šaipytis, gali juoktis, gali net užmušti tuo savo juoku. Bet ką padarysi, žmogus yra užmušamas ir drauge ne užmušamas, jis visada gyvas. Ką gi, aš tada privalėsiu kažkokią kitą formą įgauti, ir vėl gyvensiu toliau… Ir nors suprantu, kad nuogas žmogus atrodo negražiai, kaip kažkada sakė Juozas Grušas, bet aš vis tiek išdrįsau šį sykį apsinuoginti. O kaip tai atrodo iš šalies, tai čia tik jūs galėtumėte pasakyti.

 

Ir vis dėlto aš džiaugiuosi, kad tas balsas mane kalbino, kad jis privertė mane galų gale atsiskleisti, privertė parodyti ir tuos sielos arba net pasąmonės užkaborius, į kuriuos galbūt anksčiau niekas nebuvo įsileidžiama. Na, poezijoje gal šiek tiek. Bet poezija visai kitais būdais tuos dalykus išviešina. Ir man atrodo, jinai niekada iki galo net ir nesugebėtų šito pasakyti.

 

Beje, net keletą kartų knygoje aš užtikau tokius žodžius, kurie, aišku, varijuoja, tačiau mintis būtų ta pati: “esu tai, kas esu…”, būti savimi, svarbiausia būti savimi, gyventi savo patirtimi… Ir kai jums tėvai vis sakydavo - būk kaip visi, kaip visi žmonės, jūs neklausėte… O ir savo dukrai sakote: “gyvenk iš patirties…”. Tai iš tiesų tokia drąsi ir nepopuliari, sakyčiau, pozicija. Na, šiandien jinai yra tiesiog neracionali ir nepragmatiška. Ar nebijote tokio laviravimo ant ašmenų, ant tos nuolatinės ribos? Nes ir tame paskutiniame jūsų knygos skyriuje tas sielos apnuoginimas rodo, kad tas buvimas savimi yra labai sudėtingas ir skausmingas…

 

Bet juk būti savimi yra tiesiog neišvengiama. Anksčiau ar vėliau kiekvienas žmogus susiduria su šita problema. Jeigu tai apskritai yra problema...

 

…bet žiūrėkite, šiais laikais mes kaip tik tolstame nuo savęs, stengiamės būti į ką nors panašūs, stengiamės kopijuoti kitus, kitų gyvenimus… Aš kalbu plačiąja prasme. Mes neprisipažįstame netgi sau, kad esame pažeidžiami, jautrūs, sentimentalūs… Vienu žodžiu, pats gyvenimas mus šiandien moko, kokie turime būti, kad išgyventume…

 

Taip, bet moko ne gyvenimas, o kiti žmonės, kurie anaiptol nėra nei išmintingi, nei protingi. Man atrodo, kad aš ištrūkau iš tų naujosios konjunktūros spąstų, ir manęs neveikia nei jokie prabangūs žurnalai, nei jokie patarimai… Aš jų tiesiog neskaitau, televizijos nežiūriu, internetu nesinaudoju, aš negaunu šitos informacijos.

 

Yra ta, kaip aš vadinu, “videoakis”, kuri tarsi seka visus arba didžiumą žmonių… Ir visi žmonės labai bijo būti pastebėti darantys iš tikrųjų šitą nuodėmę, t.y. išsiskirti iš minios, iš vartotojų masių, taip sakant būti nevartojantys, neklausantys tų nurodymų - tu eik ten arba ten, daryk tą arba aną, madinga tai arba tai, nemadinga tai arba kita… Ir labai sunku nepaklusti šitam nuolatiniam smegenų alinimui, šitam baisiam spaudimui. Bet aš mažai bendrauju su tomis visomis masių kvailinimo priemonėmis. Todėl man galbūt vis dar pavyksta prasprūsti pro šituos tinklus.

 

O tie “būk kaip visi”… Taip, iš tiesų aš juos girdėdavau iš motinos nuo mažens. Ir man tai būdavo kažkodėl patys baisiausi žodžiai - ir vaikystėj, ir jaunystėj, ir dabar. Nes aš sakydavau - aš ne visi, aš esu aš. Nors tai skamba kaip tam tikras egocentrizmas, bet iš tikrųjų žmogus juk negali būti kaip visi. Kiekvienas žmogus yra toks, koks jis yra. Visi mes esame ant skirtingų sąmoningumo arba intelekto, arba proto, arba dar ko nors skirtingų laiptelių. Iš tikrųjų mes visi nepaprastai skirtingi ir tas skirtingumas yra tas didysis pasaulio žavesys. Ne tik žmonių, bet ir tautų, nacijų, religijų, ko tik nori.

 

Beje, vėlgi skaitant knygoje tą dialogą, sakyčiau, ypač slegia būtent toji mūsų gyvenimo kasdienybė, ta pilkuma, kurioje taip sunku ištverti. Galbūt, kai visa tai yra sukoncentruota į šimtą puslapių, tai atrodo dar baisiau, negu iš tikrųjų mes išgyvename kiekvieną dieną. Aš čia turiu galvoje ir tuos, kaip jūs vadinate, baisius vyriškus “valdymo įnagius”, kurie dabartiniu laiku ypač pasireiškia. Tai ir korupcija, ir žiniasklaidos machinacijos, ir informacijos teroras, tiesiog užplūstantis žmogų, einantis prieš jo prigimtį, tai ir “politikos Gariūnai”, “praturtėjusio chamo kultūra” ir t.t., ir pan. Vienu žodžiu, visa tai, kas supa mus kasdien. Ir tik tas jūsų antrasis balsas, visą laiką provokuojantis pakelti akis į šviesos bokštą, tarsi nedrąsiai sako, kad nėra taip nyku šiame pasaulyje.

 

Iš tiesų taip ir yra. Aš labai džiaugiuosi, kad jūs tai pastebėjote. O šiaip argi iš tikrųjų nėra baisu? Ar nėra baisi civilizacija, kurioje mes gyvename? Šitie civilizacijos traukuliai, kuriuos mes kiekvieną dieną jaučiame, net nesvarbu, kokiais kanalais: per laikraščius, per televiziją, per radiją, per knygas, tiesiog per įvairiausius dangaus ir žemės ženklus... Juk mes matome, kad civilizacija agonizuoja.

 

Paminėjote tą vyriškąjį principą, kuris dabar taip išryškėjęs. Iš tikrųjų, nors moterys šiandien, atrodo, yra ir mylimos, ir gerbiamos, bet jūs pasižiūrėkite, kokios vis dėlto iškreiptos yra tos mūsų bendravimo formos, kiek šiuolaikiname pasaulyje sveria tas vyriškasis pradmuo ir kiek moteriškasis. Kas apskritai daroma su moterimi, su motina, su mergaite, galų gale su kūdikiu, su vaiku?.. Juk tokių iškrypėliškų santykių tarp žmonių lyčių, ko gero, dar niekada nėra buvę. Nebent galbūt Senovės Romos žlugimo laikais, kai iš tikrųjų viskas buvo tapę milžiniška perversija, iškrypimu. O kadangi apskritai viskas, kas yra, visada egzistuoja tarp dviejų polių, taip apibendrintai kalbant - tarp vyriškojo ir moteriškojo, - tai vis dėlto mes matome, kad mūsų civilizacija, mūsų žmonija yra nežmoniškai pakrypusi į vieną pusę, į tą vyriškąjį polių. Tarkime, vyrai dalijasi su mumis įvairiausiais darbais, atiduoda mums pačius juodžiausius, pačius sunkiausius, pačius pačius pačius… Bet ar jie dalijasi su mumis valdžia? Ar jie dalijasi su mumis pasaulio veikimo svertais? Man atrodo, kad anaiptol, toli gražu! Ir knygoje yra vienas mano tekstas apie tą būsimąją prezidentę. Tai aš manau, kad į jį moterims tikrai vertėtų įsiklausyti ir įsiskaityti. Nes aš nė kiek neabejoju, kad jeigu ir toliau visi valdžios “įnagiai” arba “įrankiai” liks vyrų rankoje, tai Lietuvai labai liūdnai gali baigtis. Jau dabar liūdna. Liūdna mūsų situacija, jūs puikiai žinote, apie ką aš kalbu. Vyrai kibo vieni kitiems į gaurus ir tas valdžios pasidalijimas arba pasiskirstymas nuėjo šuniui ant uodegos. Visi nori turėti jos kuo daugiau, bet kuo tai baigsis tautai, kuo tai baigsis mums visiems?.. Galų gale Irakas, Afganistanas, Palestina su Izraeliu. Tai yra anaiptol ne tokie menki dalykai, kaip mes kartais manome, ir tolimi mums. Ne, visa tai vyksta ir mumyse pačiuose, visa tai vyksta ir pačioje Lietuvoje, ir kiekviename iš mūsų…

 

Aš dar paklausiu, ar seniai neskaitote laikraščių ir nežiūrite televizoriaus?

Kada mano televizorius sugedo? Prieš kokį gal penketą metų. Sugedo ir sugedo. Ir taip savaime aš atsikračiau to televizoriaus. Ir man jo visiškai netrūksta, nestinga. Laikraščius skaitau labai retai, taip prabėgom, kur kokį rasdama svetimą, kieno nors numestą. Dažniausiai nusiperku šeštadieniais, kai būna visi tie priedai, kur faktiškai visos tendencijos išryškėja. Pavyzdžiui, ypač išryškėja kokio nors “Lietuvos ryto” banalėjimas arba kokių nors “Lietuvos žinių” kilimas šiek tiek į aukštesnį lygmenį, protingėjimas, nepasidavimas tai bendrai pilstymosi purvu ir skandalų kėlimo tendencijai. O radijo tai aš klausausi daug. Ir žinių, ir ypač Klasikos programos, muzikos…

 

Noriu pacituoti vieną jūsų sentenciją. Jūs rašote, jog “žūtbūt privalome pereiti į POZITYVĄ”. Tai tarsi vienintelis kelias, kelias manipuliacijų pasaulyje, manipuliacijų kasdienybėje. Tačiau kaip tą padaryti, jūs nepasakote. Todėl ir klausiu - iš tiesų ką daryti šiandien žmogui, kuris paims į rankas jūsų knygą ir galbūt sunerims, nes prieš akis jam atsivers tarsi veidrodis?.

 

Galbūt šios knygos tikslas toks ir būtų - tapti veidrodžiu, kad žmogus ne tik sunerimtų, bet ir pasibaisėtų. Aš manau, kad nuo šito galbūt ir prasideda daugelio žmonių kelias, kaip jūs jau sakėte, į POZITYVĄ. Į tas amžinąsias vertybes. Ir tai nėra koks nors juokingas niekutis, iš tikrųjų jos egzistuoja ir egzistavo visada. Ir tai yra kaip kelio gairės. Tiktai žmogus arba žmonija vienu ar kitu metu tarsi apanka, tarsi apsimeta, tarsi apsvaigsta galva nuo kažkokių keisčiausių pasirinkimų, galimybių. Ir jis staiga pradeda eiti atgal arba ristis žemyn… Nors ristis žemyn, turiu pasakyti, kartais labai malonu. Kur kas maloniau negu kilti į kalnus.

 

Ir dabar neišvengiamai turiu pasakyti apie kalnus. Esu nepaprastai susižavėjusi anglų klasiko J.R.R. Tolkieno romanų trilogija. Juk prisiminkime tuos vargšus hobitus, kurie iš tikrųjų neaišku, kas jie tokie yra, bet jie ėjo, kopė, šliaužė, svyravo iki paskutinio gyvasties lašo… Jie įlipo į tą lemties kalną, įlipo, manydami, netgi būdami tikri, kad jau tikrai kelio atgal nebėra. Bet, pasirodo, kelias yra. Tik kaip svarbu įvykdyti tą savo pareigą! Nors neaišku, kas ją tau uždeda. Ir iš tikrųjų kai žmogus gerai įsiklauso, įsigalvoja, jis suvokia, kad toji pareiga, kurią jis pats sau užsideda, toji našta yra jo paties prisiimta ir pasirinkta, kad tai ir yra jo kelias. Ir tiesą sakant, jeigu būtų kuriama Žiedo brolija, tai aš, ko gero, dabar jau sąmoningai stočiau.

 

Artėjant prie mūsų pokalbio pabaigos, norėčiau dar paklausti jūsų apie tekstą, skirtą pirmam susidūrimui su šia knyga, kadangi jis yra ant paskutinio viršelio, šalia jūsų nuotraukos. Jūs kalbate apie mirtį. Tekstas prasideda tokiais žodžiais: “Dar nespėjusi parengti šios knygos spaudai, patyriau kažką panašaus į antrąją mirtį. […] Galbūt ir šiuose puslapiuose viso dešimtmečio pėdsakai veda į niekur, tačiau priešmirtinis sapnas sapne vis dėlto buvo pranašingas. […] Taigi trečias kartas nemeluos. Viliuosi ir beveik žinau, kad tai ne vien džiugus pabudimas, o ir šviesi atgimtis. Taip pat ir tavo, mielas šių eilučių skaitytojau”. Intriguojantis tekstas ir vis dėlto paprašyčiau paaiškinimo.

 

Čia yra toks kabliukas skaitytojui. Bet nemanau, kad daugelis skaitytojų ant jo užkibtų. Kadangi iš tikrųjų jis yra ir tarsi visiškai atviras ir kartu hermetiškas tekstas. Kadangi aš esu, šiaip ar taip, menka Hermio Trismegisto mokinė, pasekėja, tai viskas, kad ir ką rašyčiau, tarsi turi du dugnus. Ir šitas lagaminėlis taip pat. O iš tikrųjų tai labai paprasta. Dar nebaigusi rengti šios knygos spaudai, aš smarkiai susirgau. Mane leisgyvę nugabeno į ligoninę ir tą pačią dieną padarė operaciją. Man buvo labai blogai. Tai va, ir prisipažinsiu, kad jau buvau pasirengusi viskam. Ir netgi labiau galbūt anapusybei negu šiapusybei. Ir kai mane pažadino, ištraukė iš tos tokios šiltos, nepaprastai malonios ir lengvos tamsos, man buvo… taip negera. Galvojau, Viešpatie, ir vėl atgal!.. Bet pirmiausia, žinoma, aš pagalvojau apie šitą knygą. Knyga beveik parengta ir tai, kas liko, tikriausiai pabaigs dukra su leidyklos gerosiomis moterimis - Brone Balčiene, dailininke Raimonda Bateikaite, - kurioms aš tikrai esu nepaprastai dėkinga. Taip ir pagalvojau, na va, jos užbaigs, o aš jau galiu sau ramiai iškeliauti… Ta kelionė, iš kurios vis dėlto teko grįžti, ir buvo pavadinta “antrąja mirtimi”, kadangi iš tikrųjų tuo sapnų tiltu buvau gerokai, gerokai paėjusi į tą kitą krantą.

 

O “pirmoji mirtis”, žinoma, kur kas rimtesnė (knygoje apie tai irgi šiek tiek užsimenama), tai buvo tas mano pasibuvimas Onkologijos centre. Bet prie šito negrįšiu, kadangi tai buvo senokai ir jau neaktualu.

 

Taigi kadangi egzistuoja tas trijų kartų principas, o aš juo tikiu, tai aš manau, kad trečias kartas nemeluos. Ar užtenka tokio paaiškinimo?

 

Na, mane stebina, kad jūs taip paprastai apie visa tai kalbate.

 

Galiu pacituoti man labai patinkantį Donaldą Kajoką, savo sielos brolį. Knygoje “Lietaus migla Lu kalne” (yra tokia puiki esė knyga, storulė, bet lengvai perskaitoma) jis rašo: “su gera draugija prieisi mirties vartus, praeisi juos ir net nepastebėsi šito…”

 

Tai aš galvoju, svarbu pasirinkti gerą draugiją einant pro tuos vartus. O iš tikrųjų tie vartai atsiveria labai lengvai. Ir mirtis yra tik dar vienas, ko gero, pats trumpiausias mūsų sapnas, po kurio jau tikrai, nė kiek neabejoju, prasideda didysis mūsų pabudimas. Pabudimas laisvei, pabudimas erdvei, pabudimas absoliučiam lengvumui, skrajumui, pakilumui ir kartu, žinoma, dideliems darbams. Nes aš nė kiek neabejoju, kad žmogus po mirties dirba kur kas didesnius darbus negu šiapus, būdamas tam savo fiziniame kūne, kuris jį taip varžo ir taip neišvengiamai traumuoja.

 

Lrt.lt, 2004.02.27