tekstai.lt

Dovilė Zelčiūtė. Lyg mėginimas susitaikyti su pasauliu... (Onė Baliukonė. Ant sapnų tilto, 2003)

 

baliukone_ant_sapnu
baliukone_ant_sapnu
Onė Baliukonė. Ant sapnų tilto: esė. – Vilnius: Alma littera, 2003.

 

Rašytojai kinta su kiekviena nauja knyga. Geri rašytojai – būtinai. Tūlo kuriančiojo knygos viršelyje būna ir paties autoriaus (autorės) nedidelis komentaras, kuriame prisipažįstama, kad vienas gyvenimo ir kūrybos etapas jau pasibaigė ir nežinia, kas laukia ateityje. Panašiai su savuoju „aš“ atsisveikino poetė Onė Baliukonė, dar neseniai išleidusi poezijos rinktinę „Akmuva“.

 

Prabėgo metai su trupučiu, o skaitytojus jau pasiekė naujoji O.Baliukonės knyga „Ant sapnų tilto“ (Vilnius: Alma littera, 2003 – 328 p.). Eseistikos rinkinys, į kurį sudėti daugiau kaip dešimtmetį publikuoti įvairūs straipsniai, svarstymai apie būtį ir buitį, mylimų Baliukonės poetų kūrybos vertinimai, prisilietimai prie brangintinų lietuvių kultūros asmenybių. Keturi knygos skyriai, „užaugę“ drauge su Nepriklausomybės metais. Juose autorė liudija, vertina, tiria, įvardija žmogų, gyvenantį kintančioje visuomenėje. Tai viena, pilietinė knygos pusė. Kita – autorės drąsus (pražūtingai?) atsigręžimas į save pačią, susitikimas ir dialogas su savuoju alter ego. O ant knygos viršelio – Onei būdingas negailestingas komentaras: „(...) vėl buvau sugrąžinta šiapus, kad tęsčiau tą patį, jau gerokai pabodusį, sapną, aplinkui pilkstant vis abejingesniems daiktų veidams, beviltiškai tolstant draugams ir artimiesiems, nesustabdomai ciniškėjant, agresyvėjant pasauliui. Ir beveik nieko, ką dar norėčiau (galėčiau) jam pasakyti... O galbūt ir šiuose puslapiuose viso dešimtmečio pėdsakai veda į Niekur?“

 

Visa O. Baliukonės knyga – lyg mėginimas susitaikyti su pasauliu. Tokiu, koks jis yra. Neigiant tamsą, brutalumą, juslingumą, dvasinę begėdystę. Teigiant bent retsykiais sužimbančią šviesą; pasitelkiant savo tapytus angelus, gražiai įkurdintus ant knygos viršelio. Kad ir per skausmo iškreiptą žvilgsnį. Kad ir per efemeriškiausią „daiktą“ – pasauliui paliktą kūrybą. Dar sykį susitinkant su J. Aisčiu, A. Nyka-Niliūnu, H. Radausku, A. Miškiniu. Atsargiai prisiliečiant prie J.Vaičiūnaitės „Debesų arkos“ baltumo. Atsiremiant į M. K. Čiurlionio ar XX amžiaus dvasios grynuolio monsinjoro K. Vasiliausko šviesą. Paradoksas: atsiremti į... šviesą. Regis, tokia ir yra nuolatinė Onės jaustis pasaulyje. Bet nesuklyskime: tame gležname poetės virpėjime sušvinta pilkojo akmens kietumas. Taip ir nepamiltas lieka realusis O.Baliukonės pasaulis, gal netgi paniekintas, – su savo dvasiniais ir kūno nuopuoliais, netesėjimais, ligomis, išdavystėmis, žmogaus ir pasaulio negražumu.

 

Onės eseistiką skaitydama, suvokiu viena: jei šviesą spinduliuojantys ar ją atspindintys nusigręžtų nuo pasaulio, jis netaptų tamsus. Pasaulis tiesiog nustotų egzistavęs. Todėl ir šiurkščios intonacijos, kurių O. Baliukonės knygoje apstu, ir sarkazmas bei ironija nė kiek nerėžia skaitančiojo vidinės klausos. Motyvacija – šimtaprocentinė. Pirmasis laisvės dešimtmetis atpalaidavo žmogaus prigimties chaotiškumą, iškeldamas jo ego į pačias aukštumas, ne tik iškeldamas, bet ir įteisindamas. „Vis tramdžiau save: palik, patylėk, vis tiek neužtvenksi šio purvino srauto...“ (p.58), – rašo Baliukonė, nevilties pagauta. Ir visame esė rinkinyje – nuo aukščiausių iki žemiausių poetės ir eseistės tyrinėjamų ir aprašomų sferų – nesusitaikymas, nuostaba, pyktis, kvietimas atsikvošėti. Kontrastui – ne-būtiškasis H. Radausko eilių grožis, J. Aisčio „perlai“ – tobulo soneto pavyzdys, nė kiek ne mažiau atspindintis ir pačią O. Baliukonės žmogiškąją skirtį: „ Ir vėl pirštais nuogais begraibydami šlykštų / Ir praskydusį dumblą kamuojas tenai, / Kol jų rankose perlas sušvyti žvainai, / Kad ant kaklo kažkam žėrėjimais trykštų...“ (J. Aistis, p.146-147).

 

O. Baliukonei pačios gamtos (Dievo?) įmuštas nuolatinis tobulos formos, grožio ilgesys prasiveržia žavėjimusi puikia A. Miškinio eilėraščio sandara, meistriškumu, poetinio teksto skambėjimu, tiksliu ritmikos perteikimu. Kaip ir atrasta bei suformuluota M. K. Čiurlionio genialumo formulė: „Mintimi milžinas – širdimi vaikas. Tik toks būdamas, MKČ galėjo šitiek išdrįsti – ir tiek įstengti!“ (p.169).

 

Skaitant ketvirtąjį, patį „sunkiausiąjį“ knygos „Ant sapnų tilto“ skyrių, dažnai užklupdavo mintis, kad Onė tiesiog sukilo prieš Dievą. Kas tai, dialogas su Visa Reginčiuoju ar maištas prieš Jį?!. Atsitolinusi nuo pasaulio triukšmo ir nerte panirusi į savo vidinio vyksmo verpetus, O. Baliukonė rašo: „O štai dabar sąmoningai suvokiu: esu potencialiai lygi Kūrėjui; ir ši gyvos liepsnos kibirkštis, ši kūrybinės ugnies žarija krūtinėje – būtent iš jo! Taip pat – ir tvirtas nusiteikimas kurti drauge!“ (p.296).

 

Ir ketvirtajame skyriuje – ironija, sarkazmas, autoironija. Vertinant savo dvasios ir kūno patyrimus, negailestingai įvardijant reikšmingus ir nelabai pačiai rašytojai jos gyvenimo etapus ar tik akimirkas.

 

Kas sušildo, suminkština gana drastišką knygos autorės požiūrį į save ir savo gyvenimą? Gyvybės gintis, motinystė, neleidusi ir neleidžianti užbraukti pačiai savęs. „O kai kildavo nenumaldomas noras nusižudyt – tas mažas žmogutis, už kurį tapau absoliučiai atsakinga, mane sulaikydavo. Dabar vis tvirčiau įsitikinu, kad Benigna (rašytojos dukra – aut. past.) atėjo pasaulin ir tam, kad per anksti iš jo nepabėgčiau, kad – geriau ar prasčiau – išmokčiau savąją pamoką ir išspręsčiau šio gyvenimo užduotį...“ (p. 305).

 

***

 

– Kaip kilo idėja surinkti į vieną rinkinį dešimtmetį rašytus straipsnius, esė, apgaubiant juos prasmingu ketvirtuoju skyriumi „Nuo pilies šeimininkės bokšto“?

 

– Ateina laikas ir norisi užbaigti vieną ar kitą savo kūrybinį, sykiu ir gyvenimiškąjį etapą. Tikrai nieko panašaus daugiau neberašysiu. Manau, kad dabar žengiu gilyn. Knygoje „Ant sapnų tilto“– labiau paviršinis gyvenimo sluoksnis.

 

– Netiesa, Tu ten tokia atvira…

 

– Dabar į viską žvelgiu ramiau ir giliau, bent man taip atrodo. Ši knyga atsirado iš tų realijų, kurios Nepriklausomybės pradžioje imdavo ir nebepakenčiamai suskausdavo. Turėjau apie tai kalbėti. Dabar visiškai nebedalyvauju šiame viešame gyvenime. O tuomet kitaip negalėjau, pernelyg viskas žeidė. Visuomenės gyvenimas norom nenorom įtraukdavo, tad ir rašydama imdavau pursluoti, sūkuriuoti. Privalėjau su ta naująja patirtim susitaikyti ir… atsisveikinti. Šiandien esu ramesnė. Labai vengiu moralizuoti.

 

– Ketvirtajame skyriuje Tu atlikai salto mortale – pamėginai sujungti savo dvasinio gyvenimo augimą, kelią su fiziškuoju, kūniškuoju. Būtent to fiziškojo, žemiškojo, man regis, visoje savo kūryboje krateisi kaip ligos, kaip akmens, traukiančio žemyn. Tačiau beveik šimto puslapių paskutiniajame ir turbūt Tau reikšmingiausiame knygos skyriuje pamėginai peržvelgti savo gyvenimą nuo gimimo iki dabarties, iki šių dienų, ne tik peržvelgti, bet ir apkabinti tą gyvenimą atlaidumu, susitaikymu, ramybe. Net įvardindama konkrečius žmones, vienaip ar kitaip keitusius Tavąją kasdienybę, esi ne tik korektiška, bet tarsi numoji į savuosius skaudulius ranka…

 

– Tu puikiai žinai, kaip tą kūniškąjį gyvenimą (ypač moterims) skauda. Šiame ketvirtajame skyriuje tarsi nėriau į psichoanalizės seansą. Kitaip negalėčiau eiti toliau…

 

– Pastebėjau, kad Tavo žvilgsnis į supusius ir supančius žmones eseistiniuose mono-dialoguose yra tikrai geranoriškas ir atlaidus (net ir Tave sužeidusiems). Su savimi, kaip rašytoja, pasielgei be skrupulų ir žiauriai, – pašaipiai save vertindama, nuolat ironizuodama… Kai kurios skyriaus vietos priminė B. Sruogos „Dievų mišką“, žinoma, taikant kitą mastelį…

 

– Tikrai? Aš kaip tik visiems už viską atleidau. Ir net sau pačiai. Tik jaučiu, kad taip save betyrinėjant mano sąmonė tarsi skilo (pati supranti, ką po tokių žodžių kiti pasakytų!). Čia ne dialogo, o šizofrenijos principas. Taip ir negrįžtu į Vienį…

 

– Kategoriškai atsisakei bet kokio savęs gražinimo…

 

– Kiek galima save gražinti? Kaip tada eiti pirmyn?! Užtenka, poezijoje „prisigražinau“…

 

– Ką dabar veiki Nidoje pavasarį?

 

– Turbūt su savo rašymu atsidūriau ne „Ant sapnų tilto“, bet būsiu priėjusi liepto galą. Mėginu keistis. Reikėjo išdegti kaip moliui, kad nurimčiau ir nuskaidrėčiau.

 

– Ir vėlei – rašytumei?

 

– Apie tai kol kas patylėkim.

 

Nemunas, 2004-05-13