tekstai.lt

Henrikas Stukas. Neregio soduose (Onė Baliukonė. Neregio sodai, 2001)

 

Baliukone_One
Baliukone_One

 

Onė Baliukonė Neregio sodai: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2001.

 

...Bet nepaklausi vargšė siela

Dar niekur ir niekieno neįvertinta

Nederėta nečiupinėta

Mūsų ir kitų galaktikų turguose

Elgetos pervesta

Per mirusiųjų bedugnę upę

Kurios aname visur ir visad esančiame krante

Daiktai iš gryniausio aukso

Atleisk mums akliemus

 

Neatsitiktinai epigrafu pasirinkau šio eilėraščio pabaigą: poetė Onė Baliukonė jau išleidusi aštuonias poezijos knygas. Paskutinioji – "Neregio sodai". Pavadinime – ne vien fizinė neregystė. Tačiau ir fizinė neregystė anaiptol dar nereiškia dvasinės. Apie tai daugiausia ir kalbėjomės su One Baliukone.

 

Tad apie pavardę ir gyvenimą

 

Skaitytojai poetę pažinojo kaip Onę Baliukonytę. Naujos knygos viršelyje autorė - jau Baliukonė. Viename pokalbyje poetė, paklausta apie naująją pavardę, pasakė: "Gyvenimas trumpėja – pavardė taip pat. Ją tardamas sugaišti mažiau laiko. Po patirtų sukrečiančių išbandymų įvyko savotiška metamorfozė: pasirodė, jog pavardė per ilga, perdėm simbolizuojanti moteriškumą. Dabar šito nereikia. Pasikeitė vidinis gyvenimas. Tiesą sakant, naujoji pavardė taip natūraliai pasirašė, jog drįstu palyginti su eilėraščiu: pastarasis irgi ima ir tiesiog pasirašo. Pagaliau mumyse, anot K. G. Jungo, gyvena animus ir anima. Kodėl gi tų dviejų pradų nesutaikius, neharmonizavus? Pavardės pakeitimas - vienas iš žingsnių šia kryptimi."

 

Poetė mėgsta permainas, bet esminiai dalykai nelyginant koks stuburas nesikeičia. Pavyzdžiui, O. Baliukonė labiausiai bijo vidinės inercijos. Ji papasakojo Rašytojų sąjungos kavinėje girdėtą nutikimą: vienas garsus poetas ten juokais buvo pavadintas stabiliu klasiku. Onė labiausiai ir vengia tapti tokia "stabilia". Ji trokšta keistis iki pat gyvenimo pabaigos. "Žmogaus kūno bei sielos sąstingis priklauso nuo jo paties. Jeigu žmogus viduje judrus, jautrus, reaguoja į visus gyvenimo iššūkius bei pokyčius, tai ir jo buitis bei gyvenimas nebūna sustingę. Dar kartą sakau: norėčiau išvengti šito sąstingio - savotiškos vidinės mirties. Ne be reikalo pavartojau šį žodį. Neturėjimas ką pasakyti, kartojimasis – kūrėjui tolygu mirčiai"...

 

Gal todėl nuolatinis poreikis vidujai augti ir paskatino pasirinkti daug kam nesuprantamą ar net keistą menininkės, kūrėjos kelią, kuris prasidėjo kaip ir daugeliui - nuo pirmosios meilės, iliuzijų žlugimo ir kitokių stiprių išgyvenimų. Apie tai poetė nepanoro kalbėti. Jos manymu, tai daugelio "išrinktųjų" ar bent manančių, kad yra "išrinkti", standartiška, panaši pradžia. Tačiau viena yra noras tapti menininku, kita - iš tikrųjų būti pašauktam. "Todėl drįstu išskirti menininką ir kūrėją. Menininkų daug. O kūrėjų - mažuma. Jie kuria ne tik tekstus. Tikiuosi, jog nors šiek tiek turiu tos kūrybinės galios. Todėl gal ne tiek pati pasirinkau šį kelią, kiek jis pats mane susirado", - samprotavo Onė Baliukonė.

 

Liga nepalaužė

 

Kaip ir daugelis šiuolaikinių žmonių, poetė turi nemažai negalavimų. Vieni - rimti, kiti - vos juntami, greitai praeinantys. Vienas iš skaudžiausių - nuolat silpstantis regėjimas. Pirmuosius požymius Onė pastebėjo dar vaikystėje. Dabar regėjimas blogėja nuolat. Poetė viena akimi jau beveik nemato. Kitoje taip pat gęsta šviesa. Tačiau Onė Baliukonė padėties per daug nedramatizuoja: "Negaliu dramatinti situacijos ir nenoriu. Pasaulyje gyvena daug blogiau už mane matančių, yra apskritai einančių vien tamsos labirintais. Manau, regėjimo silpimas - neišvengiamas dalykas. Kai kada akių tausoti nė nenoriu. Nuolat skaitau arba rašau. Negana to, dar pradėjau tapyti. O tai vėl gerokai vargina. Tapydama jaučiu, kaip paveikslas gerte sugeria ne tik spalvas, bet ir mano akių šviesą. Suprantu, kad reikia tausoti likusį regėjimą, bet kam! Svarbiau vidinė šviesa, kūrybinis polėkis. Čia negaliu neprisiminti R. M. Rilkės. Jo eilėraštyje "Apankanti" (išvertė A.Danielius) nupasakotas jaunos mergaitės akimo kelias. Mane tiesiog sukrėtė šie žodžiai:

 

Lėtai ji sekė, gaišdama dažnai,

Lyg kilt aukštyn norėdama išdrįsti,

Ir taip, lyg kiek pakopusi jinai

Toliau ne eiti ruoštųsi, o skristi.

 

Mane sukrėtė šis ribos ištrynimas tarp ėjimo ir skrydžio. Viena, kai regintis eina kojomis neliesdamas žemės, tarsi pakylėtas. Kita, kada tai daro neregys. Taip kūno negalę dažniausiai kompensuoja dvasia. Taip neretai išsilaisvina žmogaus siela. Tada žmogaus gyvenime sielos dalykai užima daug daugiau vietos negu kūniškieji. O tai visokeriopos kūrybos pradžia."

 

Poetės įsitikinimu – kūryba reikalauja viso žmogaus. Vadinasi, ir akių šviesos. Bet silpstantis regėjimas labai nebaugina. Onė Baliukonė yra buvusi ir prie mirties slenksčio. Prieš keletą metų moteris gydėsi Onkologijos centre. Ten buvo operuota. Per operaciją, kaip ji pati sakosi, šiek tiek pakeliavo po kitas erdves. Tik tolimi brangių žmonių balsai ją sugrąžino atgal. Todėl, pasak poetės, ankantys, ir jau apakę žmonės turėtų ypač susirūpinti vidaus gyvenimu, nes anksčiau ar vėliau visiems teks peržengti ribą. Tada bus svarbus ne fizinis kūnas, o visai kas kita. Ypač – stipri vidinė rega.

 

Poetė apie savo negalią pašaliniams per daug nesipasakoja, tačiau ir neslepia. Onė Baliukonė ne vieną kartą yra pastebėjusi, jog šalia esantiems žmonėms su ja ne itin patogu. Draugų elgesyje pastebi ir nepasitikėjimo ar net savotiško bejėgiškumo: "Tačiau tarp rašytojų, menininkų idealiai sveiką žmogų rasti ne taip paprasta. Daugelis turi vienokių ar kitokių negalių: vienas kreivas, kitas pusaklis, trečiam širdis šlubuoja. Laikausi taisyklės - neafišuok savo trūkumų, tada ir kiti į juos žiūrės ramiai," - samprotavo poetė.

 

O. Baliukonei pirmasis vaistas – kūryba! Tiesa, dėl nuolat silpstančio regėjimo šiek tiek pasikeitė jos dienotvarkė. Vakare, negalėdama ilgai skaityti, dažniausiai klausosi radijo, ypač trečios programos, kur labiausiai žavi senosios muzikos pusvalandžiai. Bet ypatingai pasigenda tylos, kurios, daugiaaukštyje gyvendama, sulaukia itin retai. Dar rečiau - kūrybinio nušvitimo, vidinio praregėjimo. Poetė pasakoja: "Tai atsitinka tik ypač susitelkus savyje. O štai neregys neišvengiamai nuolat būna vidujai susitelkęs. Tai ir yra tikrasis kūrybiškumas. Pasiklausiusi per radiją pokalbių su aklais žmonėmis, galiu drąsiai teigti: daugelis jų - savotiški poetai. Jiems tereikia užrašyti savo mintis."

 

Silpstantis regėjimas sukelia nemaža nepatogumų. Jau dabar poetei sunku suvokti atstumus. Štai duodamas daiktas. Onė ištiesia ranką, o daiktas nepaimtas krenta - vadinasi, nematai. Net eidama gatve vis dažniau netyčia užkliudai ar atsitrenki į praeivį. Taip ir sau, ir kitam pridarai nepatogumų. Tačiau Onė Baliukonė nebijo tamsos: "Anksčiau ar vėliau tamsa vis viena ateis. Todėl iš savo gyvenimo stengiuosi išstumti visus nereikalingus dalykus. Vadovaujuosi principu: kuo mažiau daiktų ir žmonių. Pati stengiuosi tarsi užbėgti įvykiams už akių. Dabar regėjimo netektis nebus tokia skaudi, kokia būtų buvusi jaunystėje. Jauno žmogaus gyvenimo idėjos, sumanymai dar nerealizuoti, užtat labai skaudu. Netekęs akių šviesos vaikas, jaunuolis praranda galimybę patirti daugybę įspūdžių. Kita vertus, nemaža originalių vaizdinių galima susikurti ir pačiam, svarbu tik lavinti savo vidinę regą. O štai nuo senstančio žmogaus savaime viskas traukiasi, visko mažėja. Tarkime, jeigu anksčiau minčiai išreikšti reikėjo kelių sakinių ar net strofų - dabar pakanka keleto žodžių. Pats žmogaus amžius daug ką apriboja. Pagyvenusiam ir apakusiam turėtų pakakti įspūdžių iš jaunystės, kad galėtų kurti naujus pasaulius. Kūrėjui vaizduotė - didžiulis turtas."

 

Poetė Onė Baliukonė, paklausta apie Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą, atsakė, kad jai ši organizacija kol kas nebūtina. Ją netgi šiek tiek baugina uždari junginiai. Juose dažniausiai žmonės gyvena vieninteliu rūpesčiu - savo liga. Dėl šios priežasties susiaurėja ne tik išorinis, bet ir vidinis pasaulis. Poetė yra pasiryžusi išsaugoti savo kūrybos erdvę bei laisvę.

 

"Neregio sodai"

 

Net fiziškai neregintis žmogus gali ugdyti dvasios sodus. Šie sodai turėtų būti ypač subtilūs, ypač gražūs. Pasak poetės, mūsų gyvenime pati baisiausia neregystė yra ne fizinė, o dvasinė, kai žmogus lekia paskui daiktus, paskui pinigus, paskui pelną. Toks žmogus iš tikrųjų daugiau nieko nemato. Taigi ypač baisus yra pasaulio aklumas, amžinųjų, idealiųjų vertybių atžvilgiu. Čia esti tikrieji neregiai. Apie tai prabylama ir programiniame knygos eilėraštyje:

 

Neregio soduos

Šunramunės varpučiai varnalėšos

Ir šiaip daugybė smulkių bevardžių

Likimo brolių bei seserų

Iš paskutiniųjų

Besikabinančių į gyvenimą

Besistiebiančių į šykščiąją šviesą

Drovūs laukinės vaikystės juodalksniai

Užkežę balų beržai ir karklai

Jų seno aukso spalvos žiedai

Vienintelė tau dar likusi brangenybė

Kokia palaima

Kas rytą atsiaugint atpažinti šiuos

Brėkštančio kelio ėjėjus

Prisikėlimo linkui

Jausti jų didįjį nuolankumą

Savo laikinai neregystei

Žemiškajam akimirkos nežinojimui

Šnabždėti lyg maldą poeto žodžius

Būk prisirengusi smilga

 

Paskutinioji eilėraščio eilutė - iš J. Baltrušaičio. Anot poetės, būtina suvokti, jog mūsų žemiškoji neregystė laikina. Ji trunka, kol gyveni čia ir dabar. O žmogaus dvasia nemirtinga. Jo siela buvoja visur ir visad. Ir žmogus kaip toks yra nemirtingas bei visa regintis. Anksčiau ar vėliau jis susigrąžins šia regą. Todėl ir mūsų kūniškoji neregystė - savotiška auka didžiajam visa ko regėjimui.

 

Mūsų žodis, 2001 m. gruodis