„Visas gyvenimas – mūza, tik nereikia kankinti savęs kvailomis mintimis. Gyvenimas yra toks trumpas, tokia šventė, kad tik spėk džiaugtis, susitikti su įdomiais žmonėmis, bendrauti“, – sako dailininkas bei poetas, šių metų Zigmo Gėlės premijos laureatas Gvidas Latakas. Prieš savaitę „Kultūrpolyje“ menininkas pristatė savo tapybos parodą „Vigilijos“ ir drauge su klaipėdiečiais Z. Gėlės premijos laureatais surengė poezijos vakarą. Su Gvidu Lataku kalbasi Raimonda Adamonytė.

 

Nuo ko prasidėjo Jūsų kūrybos kelias?

 

Nuo pat mažens buvau apsisprendęs, jog eisiu šiuo keliu. Mėgau užsiiminėti vaizduojamaisiais menais: paišyti, lipdyti iš plastilino. Gyvendamas Telšiuose nuo vaikystės žinojau, jog baigsiu Telšių aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą. Taip ir buvo.

 

Vėliau susipažinau su savo būsima žmona ir išvažiavau į Kauną. Kaune bandžiau susirasti dailės mokytojo darbą, bet nesisekė, tad nusprendžiau studijuoti Dailės akademijoje tapybą, nes tapyba – visų menų motina.

 

Tapybos mokytis ir rašyti eiles pradėjau tuo pat metu, prieš 15 metų. Eilėraščiai man gimsta iš noro išsaugoti kokią nors ypatingą nuotaiką, atmosferą, įamžinti senolių ištartą negirdėtą žodį.

 

Kokie Jūsų kūrybos bruožai, ypatybės? Kam ji skirta?

 

Mano darbuose vyrauja senoviniai motyvai, bibliniai siužetai, šventųjų gyvenimo scenos: Madona, žuvininkas, šv. Petras, pagavęs laimikį. Tie motyvai – seni, klasikiniai, tačiau naujai pasakoja jau žinomą istoriją.

 

Manau, jog tai aktualu šiandien. Kiekvieno žmogaus gyvenime būna esminių momentų, kai reikia ką nors nukirsti ir pradėti iš naujo. Kaip Tobijui išeiti ir parnešti tėvo skolos, ir gauti jam vaistų, nes šis apako. Tobijus sutinka pakeleivį – angelą. Jis to nežino – tiesiog šalia eina žmogus, kuriam irgi pakeliui, kuris suteikia jam paramą ir pagalbą. Arba siužetas apie Lotą, kurį angelas išveda iš vadinamojo „ištvirkėlių miesto“ Sodomos. Manau, kad šie siužetai atspindi mūsų gyvenime priimamus svarbius sprendimus, pasukančius žmogaus likimą kitu kampu.

 

Mano paveikslai nėra skirti parodų salėms. Jie skirti žmogui, jo namams, dėl to jie yra mažo formato, kad būtų galima priderinti net prie virtuvės interjero, kad tiktų prie garuojančios bulvienės.

 

Kurti parodai – tai kurti „parodinius“ darbus. Dažnai tokie darbai būna šalti, nepritaikomi žmogaus aplinkai. Jų likimas po parodos – neaiškus.

 

Į savo kūrybą žiūriu labai rimtai ir atsakingai, bet jos neiškeliu aukščiau visko. Galvoju, gal mano kūryba pergyvens mane, liks paveiksliukas kokioj žmogaus troboj. Todėl netapau dėl juoko. Siekiu, kad kūrinys lengvai, minkštai, „nesispjaudant“ gimtų.

 

Z. Gėlės premiją gavote už debiutinę poezijos knygą „Kol išsiris varniukai“. Pristatykite ją.

 

Knygoje publikuoti eilėraščiai sukurti per 10 metų. Jie kaupėsi tarsi sniegas žiemą krentantis nuo stogo: vis daugiau ir daugiau. Vis dėlto daugiausia pastarųjų dvejų metų kūrybos.

 

Mano eilėraščiai, kaip ir mano paveikslai, skirti būti tarp žmonių, skaitymui prie kavos ar vyno taurės. Tai nėra grynoji lyrika, daugiau vaizdų pasakojimas, aprašymas. Išlieku dailininku ir poeziją rašydamas, tarsi portretą tapau eilėraštį.

 

Ką reiškia knygos pavadinimas?

 

Specialiai jo nemąsčiau. Kai sugalvojau knygai pavadinimą, nusprendžiau sukurti ir eilėraštį tokiu pat pavadinimu „Kol išsiris varniukai“. Jame rašau: „Aš jau būsiu netoks, kai išsiris varniukai. Jau nekalsiu tuščiai sagų, jau nebežiūrėsiu pro langą...“ Tai yra nuoroda į ateitį, tik nežinia, kada ji bus. Tai laikas, kai kas nors įvyks, kai išsiris varniukai.

 

Galite iš savo asmeninės patirties įvardinti, kokia yra sąsaja tarp dailės ir literatūros?

 

Dailė ir literatūra nėra tokie skirtingi meno žanrai, kaip gali atrodyti. Ir tapydamas, ir rašydamas fiksuoji vaizdą, nuotaiką, mintį. Yra daug rašančių dailininkų, nes poezija – labai patogus žanras greitai įamžinti tau svarbų momentą. Juk nereikia ypatingo pasiruošimo užsirašyti. Vėliau iš to užrašo gali semtis idėjų. Taip poezija ir dailė tarsi maitina viena kitą.

 

Na, kartais literatūra gali ir pakenkti. Paveikslai tampa per daug literatūriški, juose ima vyrauti siužetas, o tapyba vis dėlto yra spalvų menas. Per daug gilindamasis į tapomą vaizdą gali užsimiršti, jog pirmiausia turi žaisti spalvomis.

 

Kas Jus įkvepia paimti į rankas teptuką ar sukurti eilėraštį?

 

Visas gyvenimas – mūza, tik nereikia kankinti savęs kvailomis mintimis. Gyvenimas yra toks trumpas, tokia šventė, kad tik spėk džiaugtis, susitikti su įdomiais žmonėmis, bendrauti. Nebūna tokios pakylėtos būsenos, kaip yra šnekama, po kurios tu sukuri ką nors įstabaus. Įkvėpimas – tai darbas.

 

Jūs mėgstate įpinti į tekstą žemaitišką tartį. Tai turi Jums ypatingos reikšmės?

 

Aš save vadinu „senoviniu“ žmogumi. Paveikslus tapau seniai klasikinėmis tapusiomis temomis, o eilėraštyje įamžinu žodį, kurį rečiau sutinkame arba visai nesutinkame savo kalboje. Tokiu būdu jį išgelbėju. Išgelbėju žodžius, žodžių formas, jungtis.

 

Nevengiu tarmybių – jos man gražios. Jos turi skonį, spalvą. Dabartiniai mūsų žodžiai susiniveliavo, tapo tarytum sterilūs, o poezijai sterilumas kenkia. Jai reikia šiokios tokios smarvelės.

 

Ką kuriate šiuo metu?

 

Pradėjau fiksuoti eilėraščius – portretus apie žmones. Vadinu juos „Nekalendorinių šventųjų ciklu“. Tie „šventieji“ – tai kasdien sutinkami žmonės, na, gal daugiau menininkai. Žinot, numiršta menininkas, ir tik tada jį visi pastebi, apgailestauja. Kol jis buvo gyvas – lyg ir niekam nereikalingas. Todėl aš sumaniau juos pastebėti gyvuosius, pakeldamas į „nekalendorinių šventųjų“ rangą. Taip pat tapau peizažų ciklą.

 

Vakarų ekspresas

2009-07-17