antanas venclova        2006 m. balandžio 3 d. Vilniuje vykusi rašytojui ir kultūros veikėjui Antanui Venclovai skirta mokslinė konferen­cija jo 100-ųjų metinių proga, many­čiau, buvo dar viena proga pažvelg­ti tiek į Venclovos asmenybę, tiek į anuometinį laikotarpį. Konferencija vyko gana jaukioje aplinkoje, Venclo­vų namuose-muziejuje. Nedideliame kambaryje, senų baldų ir knygų ap­suptyje susirinkę keliasdešimt žmo­nių mėgino suprasti ne tiek ano laiko ypatumus, kiek šiandienį požiūrį į so­vietinę tikrovę ir į patį Antaną Venclovą. Iš karto galima pasakyti, kad šis renginys nesusilaukė tiek dėme­sio, kiek Antanui Sniečkui skirta kon­ferencija, vykusi prieš trejus metus. Suprantama, Venclova nėra tokia ra­dikaliai visuomenę poliarizuojanti as­menybė. Tačiau Venclova priklausė aukščiausiam sovietinės nomenklatū­ros sluoksniui, buvo svarbi kultūrinio elito dalis, nuo jo sprendimo priklausė tam tikri sovietinės Lietuvos kultūri­nio gyvenimo judesiai.

 

        Tačiau pati konferencijos dvasia parodė, kad ir ši, ir ateityje vyksian­čios konferencijos negalės apsieiti be vertybinių akcentų, be tam tikrų po­zicijų pristatymo, be įsigilinimo į ano meto kontekstą, kuris pamažu ap­auga mitais ir išsigalvojimais. Česlo­vo Laurinavičiaus pranešimas, manyčiau, tapo tuo būtinu konferencijos istoriniu akcentu. Prieškarinės Lie­tuvos inteligentijos kairėjime jis įžvel­gė ir tam tikras Lietuvos Respublikos vadovybės klaidas. Pasak pranešėjo, į kairę tokius žmones stūmė neapgal­vota Lietuvos politika, per didelė kle­rikalizacija, ryškus dešinėjimas, dėl to tokie inteligentai kaip Venclova tarsi savaime perėjo į Sovietų Sąjungos po­litikos rėmėjų pusę. Tačiau Venclova pakankamai vėlai atsidūrė sovietų at­stovybės kviestiniuose kultūros rengi­niuose, filmų peržiūrose.

 

        Daug pasisakymų konferencijojebuvo skirta literatūrinei Venclovos veiklai (kritikai, poezijai, prozai), estetinėms ištakoms, sąlyčiams su vokiš­kąja ir prancūziškąja literatūra, ver­timams. Tie vertinimai objektyviai nusakė Venclovos literatūrinio pali­kimo padėtį dabar. Joks vertinimas negali prikelti sovietinės ideologijos štampų prisodrintos kūrybos – ji lie­ka „gyva“ tik tame pačiame sovieti­niame kontekste. Pasak Tomo Venclovos, iš literatūrinio jo tėvo palikimo išliks keliolika eilėraščių, keli apsa­kymai ir kelios recenzijos. Antanas Venclova tarsi norėjo pasakyti kaž­ką daugiau, ir kartu stengėsi neper­žengti ideologinių draudimų ribų. Dėl to atsiranda tam tikras dvipras­miškumas. Todėl atsiminimų kny­goje „Jaunystės atradimas“ Lietuva, pasak Alfonso Nykos-Niliūno, veikiau primena ne fašistinio pragaro, o pra­rasto rojaus įspūdį.

 

        Antano Venclovos asmenybę ir jo laiką atspindi jo dienoraštis, pradėtas 1956 m. ir rašytas iki pat mirties. Die­noraštis yra iš dalies paskelbtas ir visi norintys gali su juo susipažinti. Sun­ku pasakyti, kur čia re­gime kaukę, o kur tikrą žmogų. Autorius džiau­giasi sovietiniais laimėji­mais ir puikiai naudojasi jam suteiktomis privile­gijomis, pavyzdžiui, ga­limybe keliauti po visą pasaulį. Jis prisipažįsta, kad savo didžiąją sovie­tinę tėvynę pažįsta blo­giau negu užsienio šalis, o Europa jam net atsibo­dusi, išskyrus gal Pran­cūziją ir Italiją. Kartu dienoraštyje atsisklei­džia gniuždanti kūrybi­nė atmosfera, nuolati­nis kišimasis net į tokių autorių kaip Vinco My­kolaičio-Putino ir Kazio Borutos kūrybos procesą. Venclova nuolatos skundžiasi pervargimu, išse­kimu, depresija, nori būti tik papras­tu rašytoju. Manau, tokio pobūdžio tekstai gerai parodo nykią sovietinę postalininę kultūrinę atmosferą, per­sunktą ne vien socrealistinių chime­rų, bet kartu nykaus miesčioniškumo, provincialios dvasios ir veidmainys­tės. Neabejotina, kad autorius buvo kultūros, knygos žmogus. Ne vienoje vietoje Venclova stebisi savo plunks­nos bičiulių intelektualiniu ribotumu, nesidomėjimu naująja literatūra. Nuo vietos intrigų autorius nuolatos bėga į Maskvą ir džiaugiasi čia galįs kurti ir bendrauti su garsiais sovietiniais ra­šytojais, pirkti tuo metu sunkiai gau­namas retesnes knygas. Tam tikras atsargumas ir apsidraudimas verti­nant sovietinę tikrovę buvo nulem­tas ne vien autoriaus pažiūrų, bet ir rūpesčio dėl sūnaus Tomo „išdaigų“. Pastarasis savo dienoraštį slėpė šalia tėvo, tikėdamasis, kad ten jo niekas neperskaitys.

 

        Savotiška konferencijos užbaiga buvo žvilgsnis į Juozo Keliuočio ir Venclovos santykių istoriją, parodanti,kad praeitį ir žmones vis dėlto reikia vertinti atsargiai. Keliuočio atsiminimuose Venclova vaizduojamas kaip sovietinio blogio įsikūnijimas. Tačiau skaitant Keliuočio dienoraščius, aiš­kėja, jog jis buvo egzaltuota asmeny­bė, labiau pasitikėjusi savo susikur­tais vaizdiniais ir sapnais, negu realiai vykstančiais dalykais. Šis Venclovos hiperbolizuotas paveikslas nulemtas keistokų paties Keliuočio charakterio bruožų. Turbūt neapykantos priežas­timi tapo Venclovos šaipymasis iš gra­fomaniškų Keliuočio pastangų.

 

        Tomas Venclova atidžiai sekė kiekvieno pasisakiusiojo pranešimą, pa­pildė jį savais, gyvais komentarais ir prisiminimais. Jo manymu, į tėvo gyvenimą ir kūrybą buvo pažvelg­ta objektyviai. Kur buvo galima, jis stengėsi būti tėvo advokatu. Nebu­vo siekiama tėvo veiklą kaip nors pa­gražinti. Sovietinis laikotarpis buvęs patologiškas. Ir pateisinti tokius žmo­nes kaip jo tėvas galima tik atsižvel­gus į elgesį. Venclova iš tiesų buvo ne sovietinio blogio įsikūnijimas, o vei­kiau savotiškas „minkštosios linijos“ šalininkas, kitaip negu tokios odiozi­nės asmenybės kaip Teofilis Tilvytis ar Aleksandras Gudaitis-Guzevičius. Sunku pasakyti, kiek tokios konfe­rencijos prisideda prie praeities įver­tinimo. Manyčiau, negalima paslėpti tos slogios sovietmečio atmosferos, in­telektualinės ir kultūrinės pilkumos. Be abejo, kai kurių dalyvių užuomino­se vis dėlto buvo galima įžvelgti tam tikras pa­stangas kairuoliškumą, net sovietinę sistemą laikyti šiek tiek geresne ar humaniškesne, negu fašistinių valstybiųval­džią (nors pagal aukų skaičių to tikrai nepasa­kytum).

 

        Tam tikras išti­kimybės tėvui ženklas buvo Tomo Venclovos prisipažinimas, kad jei­gu gyvenimas būtų pa­sisukęs kitaip, jis būtų buvęs ne dešiniosios, o kairiosios inteligentijosgretose. Negalima pri­tarti ir tai nuomonei, kad kai kurių meninin­kų tarnavimas sovietinei ir komunistinei ideologijai tarsi pateisinamas tais kilniais idealais, kuriuos pastaroji skelbė, tuo tarpu dešinieji ir ypač fašizmą pasirinkę kū­rėjai jau iš karto žinojo, kad susideda su blogiu. Jeigu ne 1940 m. okupacija, tokie autoriai kaip Venclova būtų pa­sirinkę kairuolišką liberalizmą. Ta­čiau laisvame krašte būti kairiuoju ar dešiniuoju – joks nusikaltimas.

 

        Naujasis židinys-Aidai 2006 / 4–5