Kadaise, sovietų laikais, laikraščiuose (kurie anuomet buvo labai teisingi ir ne pataikaudavo bulvariniam skoniui, o pamokslaudavo ir stengdavosi išrauti gyvenimo blogybes bei atskleisti nelabai dideles piktžaizdes) buvo tokia populiari rubrika: „Laiškas pakvietė kelionėn“. Korespondentas, apsiginklavęs redakcijos palaikymu, vykdavo į kokią nors vietą, iš kurios būdavo atėjęs „signalas“ apie vykstančias negeroves, viską tenai išsiaiškindavo ir kaipmat nešališkai nustatydavo, kas kaltas, o kas nukentėjęs. Paskui viską aprašydavo, ir tada patys išaiškintosios vietos gyventojai galėdavo sužinoti, kas ir kaip iš tiesų pas juos darosi. Laikraštyje aprašyti faktai savaime pasidarydavo tikresni ir įdomesni, o aprašyta ir paminėta vietovė tuojau pat įgydavo kone nacionalinės reikšmės objekto svarbą. Nuo šiol į ją galėdavo važiuoti ir kiti žmonės, nes apie ją „rašė laikraščiuose“, taigi aiškiai, apčiuopiamai patvirtino, kad ten esama šio to įdomaus ir verto dėmesio.
Šis žavus spektaklis neretai ateina į galvą klausantis postringavimų apie tai, kad knygos (grožinė literatūra) esančios niekam nereikalingos ir nekuriančios pridedamosios vertės. Pridedamoji vertė mums labai rūpi, daug labiau už tikrąją, nes tikrąją išmatuoti sunku, o pridedamoji tiesiog arba yra, arba nėra. Taigi dauguma kultūros objektų, o ypač knygos, pridedamosios vertės esą nekuria, nes jos neskatina žmogaus energingai pašokti nuo (dizainerio parinktos) sofos, autis (madingus) batus, sėsti į (naują) automobilį ir galvotrūkčiais lėkti į prekybos centrą pirkti (daug) daiktų. Visiškai priešingai – knygų skaitytojas, kaip mes linkę jį įsivaizduoti, pratęs patogiau susiriesti ant (patogios) sofutės, tvirčiau pasiimti į rankas (gal net bibliotekoje ar iš draugų skolintą, taigi net nenusipirktą) knygą ir joje paskendęs it niekur nieko praleisti didžiausius šimtmečio išpardavimus bei fejeriškas nuolaidas. Taigi knygų skaitytojas rečiau būna geras vartotojas ir dėl to stabdo ekonomikos pažangą turbūt dar daugiau negu vyriausybės pastangos apkarpyti biudžetą.
Bet juk iš tikrųjų viskas yra kaip tik atvirkščiai. Kartais būtent knygos tampa kibirkštimi, iš kurios įsiplieskia vartojimo liepsna, galiausiai virstanti visuotinio vartojimo gaisru. Kalbu apie vadinamąjį literatūrinį turizmą – tai yra milžinišką industriją, kurios, drįsčiau teigti, išvis nebūtų, jei ne knygos. Jos pradėjo ir sukūrė mitą, kurį vėliau sėkmingai tęsė televizija ir kinas. Pažvelkime į knygas ir kai kurias jų pradėtas tendencijas ekonominės naudos požiūriu – šį kartą visai atsiribodami nuo pačių knygų literatūrinės vertės, nes, kaip pamatysime, toji vertė būna labai įvairi.
Turiu galvoje kol kas net ne Daną Browną, nors, atrodytų, ar verta ieškoti tobulesnio pavyzdžio? Nelaimingasis (nors, tiesa, dar ne to matęs ir veikiausiai pamatysiantis) Paryžius buvo vagote išvagotas specialių maršrutų turistams, gniaužiantiems delnuose „Da Vinčio kodą“, trokštantiems savo akimis pamatyti ir Šv. Sulpicijaus bažnyčios grindyse įbrėžtą paslaptingą liniją, ir skersgatvius, kuriais pabėgo mokslininkas Lengdonas su Audrey Tautou (paprastai šioje vietoje knygos ir filmo vaizdiniai susilieja ar bent jau neatskiriamai susipina), ir vietą Luvre, kurioje buvo rastas penkiakampiu išpleiktas mokslininko kūnas, ir, tiek jau to, tą „Moną Lizą“, dėl kurios čia kilo visokių skandalų. Ir tai dar ne viskas. Juk iš Paryžiaus turistai važiuoja į Milaną žiūrėti „Paskutinės vakarienės“ ir įsitikinti, kad šv. Jonas ten tikrai nupaišytas panašus į mergaitę, o paskui dar į Roslino koplyčią Škotijoje – štai koks pelnas turizmo bendrovėms, viešbučiams, transporto kompanijoms ir viešojo maitinimo įstaigoms tik iš vieno kvailo trilerio! O juk yra dar antras, taip pat neseniai ekranizuotas, – turiu galvoje, žinoma, „Angelus ir demonus“, – kurį perskaitę (ar pamatę filmą, bet nesismulkinkime, filmo be knygos taip pat nebūtų) smalsuoliai puls šniukštinėti po Romą, veržtis į Vatikaną, apžiūrinėti Berninio iškaldintus angelus, ir taip ne tik pakels Italijos ekonomiką, bet gal net patys pasiduos amžinojo miesto kerams... Ką gali žinoti, kur juos nuves šis slidus kelelis – nejučia prabudęs domėjimasis ir gėrėjimasis meno bei kultūros vertybėmis, o dar tokioje palankioje vietoje, kaip Italija, savo grožiu ir saldybe pakerėjusia ne vieną šiurkščią sielą?
Bet ar kitaip buvo XX amžiaus antrąjį ir trečiąjį dešimtmetį, kai į tą patį Paryžių plūste plūdo, pavyzdžiui, amerikiečiai, užburti pakilaus, laisvo, kitaip nepasakysi – jaunyste alsuojančio „Šventės, kuri visada su tavim“ pasakojimo, tokio nepanašaus į visa kita, ką parašė Hemingway’us? „Šventėje“ Hemingway’us jaunas, neturtingas, išdidus, laisvas, judrus, karštas, susidomėjęs, elegantiškas ir atsainus; tokį pat pavaizdavo ir savo gyvenamą Paryžių, ir to Paryžiaus pažiūrėti, jame pabūti, kad nepasakyčiau – jo paragauti, traukė minios piligrimų. Atvykę būtinai rasdavo tai, ko ieškojo, dar patys pridėdavo ką nors nuo savęs, ir taip grūdelis po grūdelio sukūrė spinduliuojančią, drąsią, ydingą, ryškią modernizmo kultūrą. Ar kitaip buvo ir tebėra Dubline, kuriame kasmet birželio 16-ąją švenčiama Bloomsday – diena, aprašyta Joyce’o romane „Ulisas“, kurią vyksta visas romano veiksmas? Leonas Bliumas, kurio garbei pavadinta diena, 1904 m. birželio šešioliktąją vaikšto po jam įprastas gimtojo miesto vietas, ir šiandien, daugiau nei po šimto metų, susirinkę žmonės kažkodėl vėl eina tais pačiais takeliais, klausosi to paties teksto, kuris skaitomas kiekvienoje aludėje ir aikštėje, neilgam patys tapdami truputį leonais bliumais. Bloomsday iš Dublino seniai išplito toliau, atsirito ir iki Lietuvos, taigi kiekvienas tą dieną, pavyzdžiui, Vilniuje, išgertas „Guinness“ alaus bokalas iš tikrųjų yra tvirtais ryšiais susijęs su pamatiniu moderniosios literatūros veikalu. Ar kitaip yra Ispanijoje, kur balandžio 22-ąją dvi paras (taip, be pertraukos) viešosiose erdvėse įvairūs garsūs žmonės pakaitomis skaito Servanteso „Don Kichotą“ – manote, ten susirinkusieji tik knygomis ir literatūros oru gyvi? Madrido centre? Turbūt juokaujate.
Literatūrinis turizmas – magiškas dalykas, leidžiantis žmogui, atvykusiam į jam visai nepažįstamą vietą, akimirksniu tapti joje saviškiu, nes jau yra saviškis: jis priklauso slaptai, masoniškai knygų skaitytojų bendruomenei, kurioje idėjos, vaizdiniai, metaforos ir veikėjų portretai bendri visiems. Nė kiek neabejoju, kad galima suskaičiuoti finansinę naudą, kurią atneša tokios knygų įkvėptos kelionės – nuo šios naudos iš esmės ir pradėjau kalbėti. Ir nereikia sakyti, kad turizmas gali egzistuoti pats savaime, o žmonės, jei norės susirinkti, susirinks ir taip. Žmonės renkasi ten, kur yra dvasia, o dvasią neretai įkvepia knygos. Pamenu, kartą vienas bičiulis pavedžiojo mane literatūrinio turizmo maršrutu – laikinosios sostinės Kauno vietomis, kurias Vytautas Sirijos Gira tiksliai aprašė savo elegijoje dingusiam tarpukario pasauliui, romane „Raudonmedžio rojus“. Linkiu ir jums ko nors panašaus.
Žurnalas „Fortuna privata“ / Alfa.lt
2009-07-19