tekstai.lt

Karolis Baublys. Kultūrinė spauda: tarp originalumo ir nesibaigiančios kartotės (2009)
Karolis Baublys
Karolis Baublys
       Birželio mėnesio kultūrinės spaudos literatūrinių publikacijų apžvalga

 

Kiekvienas kultūrinis savaitraštis turi tam tikrų tradicijų, savitų, tik jam vienam būdingų savybių, pasikartojančių kūrybinių sprendimų, viena vertus, liudijančių nuolatinius ieškojimus, kita vertus, tampančių laikraščio atpažinimo ženklais. Šią vasarišką publikaciją ir norėčiau skirti tiems kultūrinių savaitraščių aspektams, kurie juos išskiria iš bendro konteksto, suteikia tik jiems būdingą braižą.

 

Pirmiausia savaitraščių unikalumas priklauso nuo juose dirbančių, jiems rašančių asmenybių, jų savito pasaulio ir, žinoma, literatūros matymo, vertinimo. „Šiaurės Atėnai“ garsėja kartkartėmis šmėkštelinčiom Renatos Šerelytės publikacijom, kuriose pakankamai profesionaliai pateikiama kritiška Lietuvos leidyklose išleidžiamų knygų apžvalga, neapeinant toms knygoms svarbaus konteksto. Pavyzdžiui, aptardama Zbigniewo Mentzelo romaną „Visos pasaulio kalbos“ („Šiaurės Atėnai“, birželio 12 d.), kritikė apžvelgia gana patrauklią šiuolaikinės lenkų literatūros panoramą, paminėdama du esminius jos bruožus – praeities ir ideologijos refleksijas bei žurnalistinį tekstų pobūdį. Žinoma, Renatos Šerelytės žvilgsnis nėra toks skvarbus ir atviras kaip kadaise „Šiaurės Atėnams“ kritinius straipsnius rašiusio Sigito Parulskio, bet jos nepastebėti ir neįvertinti būtų kiek nekorektiška.

 

Mane asmeniškai „Šiaurės Atėnai“ traukia ir dėl Giedrės Kazkauskaitės publikacijų, tik gaila, kad Giedrė, užuot rašiusi apie literatūrą, ką kaip doktorantė galėtų (turėtų?) profesionaliai atlikti, drąsiai (pernelyg drąsiai?) žengia į kitų menų, ypač kino, teritoriją ir tokiu būdu rizikuoja pasirodyti diletante. Kas įdomiausia, Giedrė nė nemėgina slėpti savo diletantiškumo – straipsnyje „Caplios“, skirtame lietuviško kino apdovanojimams „Sidabrinė gervė 2009“ aptarti („Šiaurės Atėnai“, birželio 5 d.), autorė atvirai prisipažįsta: „Apie kiną juk galiu rašyti ką noriu, vartydama blondinės akis. Priešingai negu Eugenija Pleškytė, negaliu nuo scenos ištarti: „Čia mano namai.“ Čia ne mano namai, ne mano šeima, ne mano daržas.“ Tad kodėl apskritai rašyti, jei suvoki, jog straipsnis nėra profesionalus? Kas tai – impresionistiniai eskizai, slepiantys narcizišką norą bet kokia kaina išsakyti savo nuomonę? Kiekviena straipsnyje išsakyta mintis verčia abejoti, pateikia ne tiek atsakymą, kiek naują klausimą. Pernelyg drąsiai vertindama, straipsnio autorė ne tiek parodo intelektą, kiek save kompromituoja.

 

Aptardamas „Nemuno“ savitumą, negaliu nepaminėti Valdemaro Kukulo periodikos apžvalgų. Nors jose pasitaiko prieštaringų ir abejotinų minčių, tačiau kvestionuoti autoriaus meninį skonį būtų per drąsu. Pavyzdžiui, aptardamas Donato Petrošiaus poeziją („Nemunas“, birželio 11–17 d.), kritikas prisipažįsta niekaip negalįs perprasti vidinio jo kūrybos mechanizmo: „tai poetas, kuris meninį kosmosą kuria ne iš gamtos, o iš buities, iš kasdienybės, iš kiekvieno kasdienio savo krustelėjimo, ir keista, kad visada pasiekia įspūdingą rezultatą. Kitąkart gali kilti net įtarimas, kad ne buitis, ne kasdienis gyvenimas kuria D. Petrošiaus poetinį pasaulėvaizdį, o pastarasis viską nulemia poeto gyvenime.“ Įžvalgūs V. Kukulo pasvarstymai ir apie N. Kepenienės kūrybos gaires: pasak apžvalgininko, dabartiniai prozininkės kūrybos bandymai pasižymi itin gražia kalba, nors anksčiau kaip tik dirbta labiau ties turiniu; „jei abu šie pradai susijungs, galime turėti įdomią rašytoją“.

 

Pastaruoju metu išskirtiniu „Nemuno“ bruožu tampa neįtikėtinai dažnai pasirodanti gana aukšto lygio literatūros kritika: Donata Mitaitė, stropiai apžvelgdama 2008-ųjų knygų panoramą („Nemunas“, gegužės 28–birželio 3 d.), motyvuotai pagiria Danutės Kalinauskaitės novelių rinkinį „Niekada nežinai“, Kęstučio Navako esė „Du lagaminai sniego“, Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškų knygą, motyvuotai paburnoja prieš And­rės Eivaitės skaitalus; tikru literatūrologiniu perlu laikytinas Ramintos Gamziukaitės-Mažiulienės straipsnis apie Knutą Hamsuną („Nemunas“, birželio 11–17 d.), išsamiai aptariantis Nobelio literatūrinės premijos laureato kūrybos idėjas, jų raidą. „Nežinau kito didžio pasakojimo meistro, kurį taip lengva būtų skaityti ir apie kurį taip sunku rašyti, – galinga Knuto Hamsuno pasakojimo magija tarsi priešinasi analizei“, – šia mintimi literatūrologė pradeda kelionę į vienu metu ir painų, ir itin poetišką Knuto Hamsuno kūrybos pasaulį.

 

Vienas esminių „7 meno dienų“ bruožų – principinis literatūrinių publikacijų vengimas: nors birželį pasirodė nei daug, nei mažai – keturi savaitraščio numeriai, tačiau literatūrai skirtų publikacijų yra viso labo... viena. (Didžiausiems Haruki Murakami gerbėjams, kaži kodėl praleidusiems pro ausis ir akis šią publikaciją, galiu išduoti, jog ji buvo išspausdinta birželio 12 d. numeryje.) Duokdie, publikacija įdomi – pateiktas sutrumpintas H. Murakami interviu, pasirodęs balandį ispanų „El Pais“. Japonų postmodernistas išsiduoda, esą kiekvienoje knygoje gilinasi į tą žmogų, kurį geriausiai pažįsta –­ į save: „Kiekvienoje knygoje vis giliau panyru į savo psichiką. Kad geriau pažinčiau save, leidžiuosi vis giliau ir giliau į šulinio dugną. Taip pat mėgstu griauti sienas, jas nugalėti. Pažvelgti kitapus. O paskui grįžtu. Tai – romanų rašymo pagrindas. Ieškoti savo tamsiųjų pusių, to, ko apie save nežinai. Jei kas nors sugeba peržengti tas ribas, jis gali sudominti Afrikos arba Azijos gyventojus. Bet tai reikalauja drąsos. Būtina nugalėti sieną, ribą, priešais kurią jautiesi vienišas ir beginklis. Kai atsidursi anoje pusėje, gali būti kitas žmogus. Laisvesnis. Stengiuosi, kad mano romanuose nepristigtų tokios patirties.“ H. Murakami išdėstytose mintyse, mano galva, užgriebti rimti rašytojo atskirumo, esminio kitoniškumo, savitai mąstančios asmenybės konfrontacijos su ją supančia ribota aplinka (pasireiškiančia net tėvynės forma) aspektai. Nobelio literatūrinės premijos laureatas prisipažįsta: „Japonų literatai manęs nemėgsta, nes esu nutolęs nuo jų įsivaizdavimo, koks turi būti rašytojas. Pasak jų, viskas, kas yra parašoma, turi tarnauti aukštesniam tikslui – japonų kalbos grožiui. Aš naudojuosi kalba kaip priemone. Todėl tapau japonų kritikų ir rašytojų antipatijos objektu. Aš ieškau originalumo, jie tą originalumą supranta kitaip. Nepriklausau jokiai kūrėjų grupei, Japonijoje tai reta. Todėl prieš kelerius metus išvažiavau. (...) Nebuvau įtūžęs. Paprasčiausiai savo šalyje jaučiausi užsienietis.“ „7 meno dienoms“ ateityje linkėčiau kiekviename numeryje (ar bent jau kartą per mėnesį) išspausdinti bent jau po vieną eilėraštį. Galbūt tokiu būdu galima būtų panaikinti akivaizdžią literatūrinių puslapių stoką?

 

Bene daugiausia dėmesio literatūrai, kaip ir pridera, skiria ilgametis „Litmenis“. Poetinėms refleksijoms nuteikia jau pirmasis savaitraščio puslapis, kuriame kiekvieną savaitę spausdinamas eilėraštis, tampantis arba kūrėjo atpažinimo ženklu, arba liudijantis (turintis liudyti?) profesionalų plunksnos įvaldymą. Peržvelgus keturis birželio numerius, pirmojo puslapio siūlomos gairės (Judita Vaičiūnaitė; Christophas Meckelis; Stasys Stacevičius; Nijolė Miliauskaitė), viena vertus, dvelkia feminizmu (nuo moteriškosios poetinės tradicijos iki moteriškosios), kita vertus, atskleidžia norą pirmiausia puoselėti nacionalinę poeziją (verstinis tekstas tėra vienas). Graži tradicija kiekvieno mėnesio paskutinį savaitgalį siūlyti skaitytojams prisiminti išėjusį poetą ir perspausdinti vieną kurį nors jo tekstą. Paskutiniajame birželio numeryje prisiminta Nijolė Miliauskaitė, pateikus eilėraštį iš knygos „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995). Tačiau ar tik ne per neapsižiūrėjimą pagerbtas ne vienas, o du išėję poetai? Pirmajame birželio numeryje spausdintas Juditos Vaičiūnaitės eilėraštis „Baltas akacijos medi“. Žinoma, pagarbos poetėms niekada nebus per daug, bet sykiu norėtųsi, kad „Literatūra ir menas“ ne tik gerbtų literatūrines tradicijas, bet ir skatintų jaunus žmones kurti kokybišką poeziją, atspindinčią novatoriškas tendencijas.

 

Vieni laikraščius pratę skaityti nuo pirmojo puslapio, kiti – nuo paskutiniojo. Ir šiuo požiūriu „Literatūra ir menas“ turi kuo pasigirti – savaitraščio atpažinimo ženklu jau seniai tapo kandusis „De profundis“, birželį turtinęs laikraščio puslapius Teodoro Četrausko, Artūro Valionio publikacijomis. Humoro, sveikos ironijos niekada nebus per daug, tad norėtųsi, kad Gyčio Norvilo kuruojamas „nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis“ ir toliau skaidrintų melancholišką Lietuvos kultūrinės spaudos skaitytojų kasdienybę, lengvai pašieptų ne visuomet žodį pasveriančius kūrėjus. Šiuo požiūriu negaliu nepaminėti „Meilės pašto“, į kurį šįsyk (turiu minty birželio 26 d. numerį) pakliuvo Emilija Liegutė, kuri, pasirodo, niekaip nepaleidžia iš rankų plunksnos net Druskininkų „Draugystės“ sanatorijoje...

 

Gaila, bet iš birželį pasirodžiusių grožinės literatūros publikacijų manęs per daug nenudžiugino nei proza, nei poezija. Valdas Daškevičius („Nemunas“, birželio 4–10 d.) puikiai parenka pavadinimus eilėraščiams („karalienė ir prezervatyvai“, „fu“, „išlukštenus graikišką riešutą“), tačiau tekstai silpnoki. Violetos Šoblinskaitės poezijoje („Nemunas“, birželio 26–liepos 1 d.) pernelyg dažnai pasirodo tiesmukų, suglumti verčiančių sprendimų. Emilijos Liegutės tekstai („Nemunas“, birželio 18–24 d.) meniniu požiūriu silpni, tačiau kaži kokiu stebuklingu būdu kone kiekviename eilėraštyje pasirodo bent po vieną netikėtą detalę („ugnies gysla“, „balta tamsa“...). Dalios Bielskytės eilėraščiai („Literatūra ir menas“, birželio 26 d.) dvelkia infantilumu, idėjinis lygmuo lengva ranka paaukojamas vardan trioleto formos. Jono Jakšto poezijos („Literatūra ir menas“, birželio 19 d.) įvaizdžiai (žvaigždės, žolynai, vėjai, šešėliai...) atkeliavę iš romantizmo epochos, kuri, kaip žinia, jau senokai pasibaigė... Vaivos Ružaitės eilėraščiai („Šaurės Atėnai“, birželio 19 d.) dirbtinai komplikuoti, stinga poetinės klausos. Vilčių teikia Jurgio Viningo poezija („Šaurės Atėnai“, birželio 26 d.): originalios idėjos, savitas pasaulio regėjimas, įdomios detalės („taburetės pavirtę medūzom“; „lyg randas verias verandos“...). Ištrauka iš Marko Zingerio romano „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“ (pavadinimas, man regis, banalokas) kiek padrika (kas netiki, teatsiverčia pirmąjį birželio 5 d. „Šiaurės Atėnų“ puslapį), nors siužetinė linija apie Hitlerio armijai steigiamus viešnamius intriguoja (na, gal tik mano sugedusią vaizduotę). Ir ne tik – tekste gana vykusiai plėtojama individuali istorinė jausena, savęs, kaip istorijos dalyvio, suvokimas.

 

Birželį būta įdomių vertimų pusla­pių –­­ spausdintas pastaraisiais metais iš užmaršties atrandamo lenkų prozos meistro Zygmunto Haupto apsakymas „Balandžiai iš Teodoro aikštės“ („Literatūra ir menas“, birželio 26 d.), dviejų danų poetų (Klauso Rifbjergo ir Juliane Preisler) kūryba („Literatūra ir menas“, birželio 5 d.). Sena taisyklė skelbia, esą, jei norisi cituoti bent vieną eilėraščio eilutę, vadinasi, eilėraštis nėra toks jau prastas. Minėdamas šiuolaikinės danų poe­zijos atstovus, negaliu nepacituoti bent vienos Juliane Preisler eilėraščio eilutės („žvilgsnis taps / Amžinybę atkartojantis“), nors galbūt nebūtų per didelė garbė pacituoti ir vieną strofą:


Tu kvepi
Viltimi, šviečiančia nuo
Stogo, kur
Ką tik lijo,
Plasnojančia nuo
Bokšto, iš kur niekas
Pritrenkiančiu
Greičiu
Nenušoko

 

Peržvelgus birželio kultūrinę spaudą, matyti, kad literatūros puslapiai blaškosi tarp originalumo paieškų (kad ir kaip gaila, ne visuomet sėkmingų) ir nesibaigiančios kartotės. Vasara nėra pats geriausias metas rimtiems darbams (tas pasakytina ir apie rimtą darbą su grožine kūryba), tačiau ką gali žinoti – gal rašytojams, atostogaujantiems prie kokio ežero ar miško, į galvas ne sykį šaus savitos idėjos, kurios, reikia tikėtis, atsidurs ir kultūrinės spaudos puslapiuose.

 

Literatūra ir menas

2009-07-17