Donatas Petrošius. Iš tvermės D. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.

        Kalba, kuri galėjo būti pasakyta, arba ne

        Sunku, nors ir kaip paradoksaliai tai skamba, kalbėti apie draugo knygą. Pirmiausia, žinoma, todėl, kad pats kalbėtojas nėra visai kalbėtojas, o tik skaitytojas. Ir, nors skaitytojas skaitytojui nelygu, vis dėlto jis tik skaitytojas, kad ir kaip gaila ar ne būtų (beje, lygiai tas pats tinka ir klausytojui). Su juo gali daryti, ką tik nori – net jei jis ir dedasi apsišvietęs. Dar daugiau – tą apsišvietusį, apsiskaičiusį skaitytoją ir yra lengviausia vedžioti už nosies. Jis patiklus – tiki to rašytojo (ar kalbėtojo) žodžiais šimtu procentų. Net jei ir ne patiklus, tai smalsumas tokį anksčiau ar vėliau tikrai pražudys. O patikliam (ar smalsiam) parodyk kryptį (kadangi jis ne durnas, tai, kaip žinia, į pirštą nežiūrės), ir jis nueis, kur kojos neša, kur akys veda. Ir tame kely, jei ištvers, atras labai daug ką. Jei iki to, žinoma, nenusisuks galvos, paties (kalbėtojo ar rašytojo) paspęstuose žabanguose.

        Apie draugo knygą kalbėti sunku ir todėl, kad jis draugas. Žinoma, draugas draugui nelygu. Kur jau čia. Geriausias draugas kartu yra geriausias priešas. Mano pavydui nėra nei pradžios, nei pabaigos. Jis begalis. Jis neišmatuojamas, kaip kokia skylė, iš kurios tarsi kieno akys žiūri, kai nesmagu. Ir, dievaži, nesmagu. Ir dėl pavydo, ir dėl tų akių. Norėčiau žinoti, apie ką jos taip žiūrėdamos galvoja ir kiek jos taip žiūrėti į mane ištvers. Dar daugiau – kiek aš pats ištversiu taip galvoti.

        Apie draugo, o ir šiaip, knygą, sunku kalbėti dar ir todėl, kad, kai gerai pagalvoji, nėra čia ką ir kalbėti. Knygas reikia skaityti, o kalbėti, kai dar geriau pagalvoji, išvis nėra apie ką. Net ir su geriausiu draugu, kuris tuo pat metu galbūt yra ir geriausias priešas, nepakalbėsi kaip tinkamas, kad ir apie orą. Ką jau čia apie jį prišnekėsi. Tik niekų visokių. Viską suvelsi ir net nepastebėsi, kaip už lango gražiai lyja. Ot, tai tau ir pašnekėjai.

        Žinoma, labai sunku ir nekalbėti. Ypač apie knygas. Dar labiau – apie draugų knygas. Visų sunkiausia nekalbėti apie priešų knygas, tik kur čia dabar tokių rasi. Visi priešai pasislėpę žiūri, kiek tu ištversi nekalbėjęs. O aš ir nekalbu. Akivaizdžiai tyliu. Nors man ir labai sunku. Ištversiu, sakau sau, ir jau kokias dvi minutes tyliu.

        Vienas toks dzenmeistras Baso, mokinio paklaustas, kas yra Buda, atsakė: „Tai ne protas, tai ne Buda“. Kadangi ir šios knygos autorius kažin kada buvo kandidatas į meistrus, vargu ar sulauktume iš jo padoraus atsakymo į klausimą, kas tas D knygos pavadinime. Atsakingai galiu pareikšti (nors aš nei meistras, nei kandidatas į juos, o tik šiaip kalbėtojas visokių niekų ir dar bala žino ko), kad tai gali būti bet kas – ir dėsnis, ir distancija, ir net Donatas (šiuokart toks autoriaus vardas). Beje, šis variantas, matyt, tiksliausias, nes lietuvių kalboje (o pasitaiko, matyt, ir kitose), kaip žinia, didžiosiomis raidėmis sakinio viduryje rašomi tik tikriniai daiktavardžiai. Ir vis dėlto, kol gyvas, niekuo negali būti tikras. O gal štai autorius kaip tyčia sumanė garbiam skaitytojui iškrėsti šunybę ir viską kaip reikiant supainioti, taip, kad nė pats neatsektų, kas čia ir kaip. O paskui, patogiai ir šiltai sėdėdamas sau ant pečiaus, klausytųsi mūsų negrabiai apgailėtinų mėginimų išsipainioti ir patyliukais sau kikentų... Tas didysis D gali turėti ir dar kelias reikšmes – Dievas, nes jis gi Didelis ir Geras, arba Donatas, nes jis ne toks didelis, bet užtat labai labai geras, arba Ded Moroz, nes jis irgi didelis ir labai labai geras, arba DEAD MAN – na, jis nei didelis, nei geras, bet užtat labai gražus. O kur gi dar visi galimi nesusipratimai dėl to, kas yra tas iš tvermės??? Ar tai ištverti, ar tverti, tai yra kurti, ar tverti, tai yra, griebti, čiupti ar dar kaip kitaip? Nesupaisysi. Gal tai tiesiog ištvermės dėsnis (niekas iš niekur šiaip sau neatsiranda, lygiai taip pat niekas niekur šiaip sau ir neišnyksta) ir tiek...

        Nors galbūt tas D, visai ir ne D? Štai kur klausimas, kuris labai primena ir kitą, ne ką mažiau svarbų – kieno miške kankorėžiai??? Aš klausiu – kieno KAILINIAI GERIAUSIEJI???:

        kai eisi į Medvėgalį karosų gaudyti
        rasi prie mokyklos suvažinėtą didelį zuikį
        jei kraujas nubėgęs galima lupti
        susėdus už stalo pamažu suėsti

        nes kaip benueisi į tą Medvėgalį
        ką ten bepagausi jei kelią pastos
        suvažinėtas zuikis jei gulės prie mokyklos
        kruvinu kailiu žmogus

        „K a i l i n i a i  g e r i a u s i e j i“, p. 14

        Arba štai eilėraštis „Miego intencionalumas“ (lygiai apie tą patį ir dar vienas eilėraštis – „Po“). Jame viskas taip pat – aišku ir kas miega, ir kas miegodamas užsnūsta, ir kam prisisapnavo tai, kad kažkas prisisapnavo ir t.t., ir t.t. Nevalia čia neprisiminti V. Pelevino: „...pažinojau vieną kinų komunistą Czė Čžuaną. Jis dažnai sapnuodavo vieną sapną, kad jis raudonas drugelis, lakiojantis tarp žolių. Ir kai nubusdavo, niekaip negalėdavo suvokti, ar čia drugeliui sapnavosi, kad jis įsitraukęs į revoliucinę veiklą, ar čia pogrindininkas sapnavo, jog nardė tarp gėlių. Tai šit, kai Czė Čžuaną suėmė Mongolijoje už sabotažą, tardymo metu jis pasakė, jog iš tikrųjų esąs drugelis, kuriam visa kita tiktai sapnuojasi. Kadangi jį tardė baronas Jungernas, o jis labai nuovokus žmogus, kitas jo klausimas buvo toks: kodėl drugelis už komunistus? Jis atsakė, jog drugelis visai ne už komunistus. Tada jo paklausė, kodėl tokiu atveju drugelis užsiima ardomąja veikla. Czė Čžuanas atsakė, jog visa, kuo užsiima žmonės yra taip nereikšminga, jog nėra skirtumo, kieno tu pusėje“ (V. Pelevin „Čiapajevas ir Pustota“, p. 204–205). Tolygūs painiojimai ir eilėraščiuose, sąmoningas daiktų suvėlimas ir sumaišymas yra tik tam, kad atsivertų kitokio buvimo galimybė. Galimybė, neįtelpanti į jokius logikos, nei tvarkos, nei to, kas anksčiau žinota, rėmus. Taip ir pačiame pirmame knygos eilėraštyje „Kalendoriniai kumščiai“ – laiko sekoje, kurio logiška slinktis perkeliama į kumščius, atsiranda (galima sakyti, ten visada yra) „nulinės datos kurios švenčia mane aklai“ (p. 7). Maža to, kad YRA laikas, kurio NĖRA, tai dar ir viskas atvirkščiai – tos nulinės datos, t.y. laikas, kuris nekeliauja (gal tai amžinas šeštadienis???), švenčia žmogų, oi, atsiprašau, kaip žinia, žmogus sunyko, liko tik lyrinis subjektas, tai pastarąjį, matyt, ir švenčia... D. Petrošiaus knygoje tokių nesusipratimų-painiavų-alogizmų-paradoksų nors kibiru semk. Čia gi vėl „dienos ilgumas – 0 valandų“ ir „Menas nugali žmogų“ (o siaube!!!), „niekad nesibaigia šventas Niekada“, ir „laukai iki pavasario tušti, / pilni piktžolių sėklų“ ir „kiekviena pirmoji diena yra tuo pat metu ir aštuntoji“. Ir viskas siaubingai atvirkščia – „planuota netvarka“, „taikinys nutaikytas į kulką“, „šiapus springsta duona kąsnyje, kitapus žaidimai neturi taisyklių“, „slapstydamasis, bet nepaieškomas, atsiliekantis ir pirmas“, „gyvenama nuo pabaigos į pabaigą", "nugyventa mirtis“ ar

        Negeisk kai būsi geidžiamas – tada tu pranašus
        Nes kai mylėjai – tau labiausiai trūko meilės
        Buvai laimingas – matėsi – iš baimės

        „M e t ų  v i d u r i o  s k o l ų  i š s i ž a d ė j i m a s“, p. 70

        O kur dar patys eilėraščių pavadinimai – „Praėjusiai – artėjančiai ir neišvengiamai“, „Pasivaikščiojimai be meilės ir ne“, „Prisirišęs prie neprisirišimo“, „Geriausias šeimininkas kartu yra geriausias svečias...“, „Nesinys“ ar „Nefutbolas“. Visa čia supainiota, lyg tyčia, kad tik sunkiau, kad tik neišbrendamiau būtų. Poetas žaidžia su skaitytoju savo apgaulingus žaidimus, kurių taisykles (net jei tos taisyklės yra taisyklių nebuvimas) žino tik jis vienas. Su neslepiamu pasimėgavimu pliaukši sau vienu delnu ir žiūri, kiek gi skaitytojas ištvers žiūrėti.

        Viename interviu, kurį kol kas esu girdėjęs tik aš vienas, dėl to klausytojai gali pasijusti kiek nejaukiai, o pats gerb. draugas-poetas-priešas gali sau lyg niekur nieko mirkčioti akimis ir linksėti ausimis, maždaug – „nieko panašaus nebuvo“. Žinoma, aš savo ruožtu priduriu – „nebuvo, tai, vadinas, dvigubai neprasidėjo“ ir jau draug su poetu sau linksminuos, nes tikrai abejoju, ar tai buvo. Nes nebežinau, nesu tikras niekuo kas vyksta, vyko (čia jau klausiu?), vyks (klausiu dvigubai??), nes visa tvarka yra betvarkė, o buvimas – lygus ne, forma – tuštumai, o tuštuma – formai ar, kaip genialusis Tomažas Šalamunas rašė, – „pasaulis yra pasaulio sugriuvimas“. Taigi apie interviu, kurio greičiausiai ir nebuvo, nes, šiaip ar taip, viskas vyksta kitokia kryptimi, kita eilės tvarka nei mes galvojam, tikimės ar net viliamės. Poetas, jis, kaip minėta, gali būti ir dar labai daug kas, tame interviu, kurio nė nebuvo ne-pasakė, kad jam patinka-nepatinka kryžiažodžiai, o kadangi visi kryžiažodžiai yra labai lengvi, tai, matyt, iš neturėjimo ką veikti jis ir rašo eiles – kaip kryžiažodžius. Tik pamanykit. Eilės nelyg kryžiažodžiai. Tik tiek (ar net tiek), kad jie neišsprendžiami. Gali žiūrėti į juos, ir nieko. Nors pasiusk, nieko... Šie tekstai gerokai paveikti paradokso poetikos. Dažnas – veik koks koanas, todėl net viltis, kad atrasi teisingą atsakymą, yra bergždžias darbas. Čia ir ima veikti tas „iš tvermės D“, kur laike nulinės datos, „aplink vienos skylės“, tarpai ir įtrūkiai tarp žodžių tereiškia tik tiek, kad nėra „nė vieno atitikmens kalboje“, o ilgas ir laimingas gyvenimas vis rečiau bepasiteisina. D. P. tekstams galima būtų pritaikyti formulę – yra tai, ko nėra, tačiau ar ši formulė būtų bent kiek teisinga, labai tuo ir pats abejočiau:

        Štai trečiadieniais dega šiukšlės prižiūri Miečiaus šuo
        karšinčius
        Ir kiūtina lauk iš kadro kol taikausi nufotografuoti visą
        gražumą

        „S a v a i t ė s  ž m o g u s“, p. 8

        Šių kryžiažodžių, eilėraščių, koanų (kaip kas tik nori – man jau vis vien, o pačiam autoriui „vis vien“ jau gerokai seniau) sprendimai gali būti nukreipti visomis žinomomis irgi nežinomomis kryptimis, o visi atsakymai – toli nuo taip, toli nuo ne. Prieš tokius tekstus nepašokinėsi. Štai prisišokinėt – gali ir dar kaip. Sakyčiau – eilėraščiai laužo tvarką ir kaip mat į snukį. O kokią tvarką??? Nū, įprastą poezijai, dvasiniam supratimui ar tik nujautimui, kas tikra ir gražu bei gera. Ir vėl į snukį. O kas tas tikra ir gražu, ir gera, jau nė pats nebežinau –

        Nes tai kas viduje visad vienoda nesvarbu
        tolygiai tolsta nuo tavęs tik tai ir pastovu

        „G e r i a u s i a s  š e i m i n i n k a s...“, p. 68

        Čia vienas tuo pačiu gali būti (o gal net ir yra) visai kas kitas. Tarpinių būsenų katalogas, matyt, neatsitiktinai. Bet kokia raidė gali būti įrašyta į šį ar kitą kryžiažodžio langelį. Kas nuo to pasikeičia? Tiesą pasakius – nieko. Tik tiek, kad atsiranda dar didesnė galimybė suklysti:

        vienas tikslas ir nulis krypčių
        nulis judesio, šimtas laukimo
        tįsta nervas regos pakraščių
        pasiduodu nelaukęs puolimo

        „P a v y z d ž i u i, k ė d ė. P a v y z d ž i u i, s t a l a s“, p. 49

        D. P. eilėraščiuose nėra pagrindo, ant kurio galėtum atsistoti. Tai vilkduobės – kryžiažodžiai, kurie neturi sprendimo, kelias, kuris neturi jokio tikslo nei prasmės, nei dar ko. Niekuo negali būti tikras. Kur jau čia, kai ir pats kalbėtojas (ar koks lyrinis subjektas) yra paistytojas, apsimetinėtojas, nusišnekinėtojas, nusirašinėtojas ir dar bala žino kas. Net baisu, kai pagalvoji. Kur jau tokiu imsi ir patikėsi. Beje, koks rašytojas, toks ir jo rašymas:

        ...Perrašinėju šimtus kartų kiekvieną

        žodį, besikėsinantį tapti jos tobulumo atspindžiu,
        nors aiškiai suvokiu, kad nerasiu nė vieno
        atitikmens kalboje, o visas mano rašymas bus tik

        nesibaigiantis pastebėtų klaidų atitaisymas

        „P a s t e b ė t ų  k l a i d ų  a t i t a i s y m a s“, p. 80

        Kiekvienoje eilutėje, kiekviename žodyje irgi raidėje – tarpas – galimybė suklysti lygiai kaip ir galimybė nesuklysti ar tiesiog ištverti, nors ir „šimtu metrų aukščiau jūros lygio / abejojama ar ištversiu...“

        Abejoju ir aš pats...

        Atsisėdęs priešais meistrą (nors pastarasis, kaip jau minėta, didžiausias niekadėjas, apsimelavęs ligi pašaknų ir nagų juodymų), kad ir ne prieš meistrą, o tik kandidatą į meistrus, nulenkiu savo niekam tikusią galvą ir praveriu burną...

        Ar ne Donatai taip bet ne

        Literatūra ir menas, 2004-10-15