labanauskaite gabrieleViena žymiausių postmuzikos (ją galima pavadinti ir audiovizualine kūryba) atlikėjų – vilnietė GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ, šiuo metu studijuojanti scenarijaus kūrimo peripetijas Niujorke. Pirmasis jos ir dviejų kolegų – Monikos bei Aivaro – albumas buvo išleistas projekto „Apelsinai aikštėj apgriuvusioj“ pavadinimu 2005-aisiais. Ši kompaktinė plokštelė (tiksliau, dvi – garso ir vaizdo) buvo pristatyta Poezijos pavasaryje, Vilniaus ir Klaipėdos parodų rūmuose bei Šiaulių multimedijos festivalyje „Enter“, tačiau tai yra visiškai nekomercinė muzika, tad ji liko beveik nepastebėta. Norintys išgirsti, kaip skamba „apelsinai“, gali rasti kelias jų dainas atvirajame tinklalapyje adresu www.myspace.com/apelsinai. Kompaktinė plokštelė yra išleista savo lėšomis vos šimto egzempliorių tiražu ir platinama tarp draugų.

 

Tai rankų darbo produktas: popierinis dėklas apklijuotas celofanu, išpieštas apelsinais ir išsiuvinėtas mėlynais siūlais. Viduje – ant atskirų apelsino spalvos lapų ranka išrašyti ir subtiliais piešiniais papuošti dainų tekstai. Tekstai iškalbingi: „Apelsinai kieme apgriuvusiam nežinion eina, karštis slepiasi kažkur po grindiniu, vėjas kažkur plaukuose kol kas, bet kokiam gėriui pajusti – 3 valandos“. „Pro vartų plyšį skubėjęs pralįsti driežiukas, vijoklių karpomų lapų skilimas, atsiveria it kevalai žydintys debesys, obuolinės skiltelės baltojoj sangrijoj – to ąsočio vėsa...“ „Keista – rytais nesi mažiau paliktas nei vakarais“. „Dangiškoji mana –­ kąsniais krenta liūdesys“.

 

Muzika – skoninga, lengvai klausoma. 17 dainų, kurios tinka melancholiškai, šviesiai nuotaikai, tačiau tai – ne poilsio muzika, nes poezija suteikia jai gelmės.

 

Grupės šerdis – 27 metų G. Labanauskaitė – Vilniaus universitete baigusi literatūros istorijos ir teorijos magistrantūrą, stažavosi Italijoje, Suomijoje, Graikijoje, parašė pjesę Airos Naginevičiūtės režisuotam šokio spektakliui „Mėnulis nepai­so lojančių šunų“ bei scenarijų Gintaro Varno režisuotam spektakliui „Žvaigždžių kruša“, pristatė audiovizualinės poezijos projektą „Tarp...“, įkūrė dramaturgų klubą „D5“. Laisvai anglų, suomių, rusų, italų, graikų ir latvių kalbomis kalbanti jauna menininkė išvertė Richardo Flanagano romaną „Guldo žuvų knyga“, Marko Watsono romaną „Ortografiniai šūviai“, yra vertusi suomių poezijos.

 

Kas gi svarbiausia „Apelsinams“?

 

Pirmiausia apie grupę, kurios nėra. „Apelsinais“ mus praminė dėl albumo pavadinimo. Iš tikrųjų tai yra mano veikla kartu su Aivaro Ruzgo muzika, Virginijos Apšegaitės, Virginijaus Malčiaus vaizdu ir Jekaterinos Deineko šokio programa. Neseniai su jais paruošiau audiovizualinės poezijos projektą „Basma ir chna“, kuris buvo pristatytas „Virus“ festivalyje Šiauliuose.

 

Sykiu pasirodau su audiovizualinės grupės „Sintezija“ nariais – su muzikantu Vladu Dieniniu išbandome teksto ir garso simbiozės galimybes.

 

Mane žavi vaizdo, garso ir teksto sintezė – kitokios savo poezijos raiškos jau ir nebeįsivaizduoju. Kartais net nebesu­vokiu, kada prasideda ir kada baigiasi eilėraštis – vaizdu iki begalybės gali būti pratęsiamos jo trajektorijos muzikos bėgiais. Žinoma, esu atvira įvairiausioms idėjoms, juolab kad kartelę kas kartą norisi kelti vis aukščiau. Mes juk nežinome visų savo galimybių, ar ne?

 

Kada išgirdai muziką, kuri Tau tapo tokia svarbi, kad ėmei ir pati ją kurti?

 

Turbūt kaip ir visi – pirmiausia mamos pilve, vaisiaus vandenims aplinkui tyliai teliuškuojant. Norėčiau ir dabar išgirsti tą muziką – prigesintą simfoniją.

 

Kas yra kūrėjas? Kūrėju turbūt galime vadinti ir skruzdėlę, kuri kasdien kantriai šapelį tempia ir skruzdėlyną stato. Susikurti šiais laikais galime ne tik stilių, išvaizdą, pasaulėžiūrą, bet ir visą gyvenimą –­ susidėlioti tarsi iš lego kubelių. Vartojimo ir įsigijimo (iliuziškai tapatinamo su „kūrimu“) amžiuje viskas įmanoma. Tik mes patys, kaip žmonės, – ar vis dar esame įmanomi?

 

O jei turi omenyje mano tekstus, tai jie „prasidėjo“ anksčiau nei išmokau rašyti – niūnuodavau eiliuotai kvailas daineles, tokias kaip „Nesinori kloti lovos“. Paskui – humoreskos, proza, poetiniai tekstai (nedrįstu jų vadinti poezija), literatūros kritika, pjesės, scenarijai filmams ir didžiausias iš apsėdimų – audiovizualinė poezija.

 

Pirmąją mano audiovizualinės poezijos kompaktinę plokštelę „Apelsinai aikštėj apgriuvusioj“ (muzika Aivaro Ruzgo, vaizdas – Virginijaus Malčiaus) išleido ne leidykla, o paprastas namų kompiuteris – „low–fi“ versiją „išsikepėme“ patys 100 vienetų tiražu. Dabar skamba juokingai, bet ir tada nemaža vargo buvo, nes kiekvienas viršelis – Monikos Šlančauskaitės rankų darbas. Įsivaizduojate, kiek mažų apelsinų teko kreidelėmis išpaišyti ant popieriaus? Aišku, dabar teturime gal kelis atminčiai pasilikę – visi kiti jau seniai rado savo klausytojus. Tačiau naujų irgi nebeįrašinėjome – tai buvo autoriniai darbai, tarsi maži eksponatai, kurių nebesinorėjo tiražuoti.

 

O naujas audiovizualinės poezijos albumas, subūrus garso ir vaizdo menininkų grupę „AVaspo“ (anglų k. AV – audiovizualika, asp – nuodinga gyvatė; tad „AVaspo“, tai – „nuodinga audiovizualinės poezijos gyvatė“) bus išleistas „Kitų knygų“ leidyklos „Regeneratoriaus“ studijoje Vilniuje.

 

Kokius „nuodus“ yra skleidusi ir skleidžia Tavo kūryba?

 

Daug ir smagių projektų teko išgyventi, įkvėpti ir iškvėpti. Idėjos pačios bendriausios – „love and peace“ ir panašiai. Bet ne meno atveju. Pastarasis turi gelti, neraminti, priversti susimąstyti, net jeigu tai pasiekiama ir šoku (kaip M. Abramovič kūryboje).

 

Kas Tave įkvepia?

 

Labai įprasti dalykai – lietaus barbenimas į palangę, pravirkęs vaikas, apšviestas slaviškas cerkvės kupolas (tai neturi nieko bendra su religiniais (ne)įsitikinimais), visa tai, kas gražu, ir visa tai, kas kelia pasišlykštėjimą. Bet kokiu atveju, dažniausiai įkvepia patys žmonės – jie nepaliauja stebinti ir žadina smalsumą.

 

Įkvėpimas kurti (o ir pati kūryba) ne tik kelia klausimų, bet ir padeda juos išpręsti kaip rebusą. Gal ir ne visada pavyksta sudėlioti spalvas iki galo, bet žiūrėk – priartėji, ir jų gama pasidaro įdomesnė.

 

Oi, žavėtis galima daug kuo – ar reikėtų vardyti armijas pavardžių? Inspiruoja ir domina tie, kurie eksperimentuoja, ieško ir klysta (nes kaipgi kitaip?).

Užburia ir tie, kurie žino savo kelią ir eina juo nenusukdami į šalį ir nesidairydami, likdami ištikimi savo ideologijai.

 

Pagarbą kelia tie kūrėjai, kurie sugeba neparsiduoti ir neišduoti savęs. Gal visos šios eilutės skamba ir pernelyg pompastiškai, bet juk ir klausiama buvo apie tuos, kurie yra tarsi tam tikri pavyzdžiai ir įkvėpėjai, ar ne?

 

Kuo groji?

 

Pirštų galiukais bei kitų (o kartais – ir savo) nervais.

 

Ar radai savo Dievą?

 

Tiesą pasakius, dar neradau savo Dievo. O gal ir nepakankamai ieškojau. Auginta ir auklėta pagal krikščioniškas tradicijas, jau paauglystėje suvokiau, kad ne į visus savo klausimus galiu rasti atsakymus pasitelkdama į pagalbą tik šį Dievą. Gal iš tiesų esu tiesiog nesubrendusi?

 

Jei sugebėčiau, iš kiekvienos religijos pasiimčiau tik tai, kas geriausia, – islamišką fanatizmą siekiant užsibrėžto tikslo (tikriausiai Amerikoje gyvenantiesiems tai skamba visai kitaip nei tiems, kurie gyvena Lietuvoje ir nėra susidūrę su terorizmo aktais), budistišką vidinę ramybę ir krikščionišką atsidavimą. Gal visa tai aprėpiantis Dievas jau seniai yra ir šypsosi dabar man iš už debesų?

 

Dažnai keliauju, bet ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Daugiausia išmaišyta Europa, o labiausiai traukia Rytai ir visos šiltos, egzotiškos šalys. Gal taip jau tas žmogus surėdytas, kad šviečiant saulei, daugiau šypsosi ir laimingesnis jaučiasi? O vidinė piligrimystė manyje visada egzistuoja – jos metu iškeliauji ir nukeliauji į visokiausias vietas. Kažin, ar kai kurias iš jų atrastum pasaulio žemėlapyje.

 

Apie ką svajoji?

 

Didžiausia svajonė – nesiliauti svajoti. Išėjusi į pensiją galbūt pradėsiu tapyti… O kol kas planuoju išleisti dvigubą audiovizualinės poezijos kompaktinę plokštelę (darbiniu pavadinimu „Nėra okeano“), surengti kasmet organizuojamą tarptautinį audiovizualinės poezijos festivalį „Tarp...“ didžiuosiuose Lietuvos miestuose, šį bei tą sukurti ir... tiesiog gyventi.

 

Literatūra ir menas, 2008-07-25