tekstai.lt

Viktorija Skrupskelytė. Egzodo poezijos šuoliai. Venancijus Ališas (1971)

 

venancijus_alisas
venancijus_alisas
        Į sapnų šalį turbūt toliausiai skaitytoją nuveda Venancijus Ališas, „Žemės“ antologijoj nedalyvavęs, tačiau ne vienu savo kūrybos bruožu artimas žemininkams, ypač Nykai-Niliūnui ir Henrikui Nagiui. Jau poezijoj reiškęsis prieš Antrąjį pasaulinį karą, Venancijus Ališas sukūrė du poetinius pasaulius: lietuvišką ir egzotišką. Pirmasis – lyriškas, švelnus, šiltas – yra paremtas lietuviškos gam­tos detalėmis ir išreiškia poeto sielos emocinę pusę, o antrasis – paslaptingas, neįprastas, keista šviesa nušvies­tas – skaitytoją pastato ties atogrąžų krašto vaizdais, di­dingais kalnais, kaskadomis, bedugnių tyla, saulės nuke­pintais dykumų plotais. Šis egzotiškas pasaulis, Venancijui Ališui gerai pažįstamos Brazilijos atspindys, užburia savo neįprastu grožiu, didingumu, tropikų krašto gar­sais ir atmosfera, bet jis taip pat nusidažo nežemiška spalva, atveria antgamtinę perspektyvą, iš tikrųjų sim­bolizuoja poeto pajustą, už pasaulio ribų egzistuojančią tikrovę. Ją poetas pasiekia, tik peržengęs niliūniškąjį materijos slenkstį, tik tada, kai „ištirpsta medžiagos le­dinė siena“ ir už jos išryškėja, „ima skleistis išdidžiai / kitų krantų ir kito jau pasaulio atspindžiai“.

 

        Už „realy­bės krašto“ esančią šalį Venancijus Ališas supranta me­tafizine prasme; ji jam yra gyvybės šaltinis, šviesos vers­mė, išreiškiama kristalinės kalnų kaskados simboliu: „cascata cristalina“. Ją poetas suvokia ne šaltu protu, ne mistiniu minties praskaidrėjimu, bet nuojauta, kuri yra minties ir sapnų regėjimo sintezė. Viename savo eilė­raščių Ališas sapną pavadina svajonių seserim, bet jį taip pat sulieja su sąmonės žvilgsniu, tuo būdu sukurda­mas įdomią, lietuvių poezijoj retai sutinkamą „budėjimų sapno“ atmosferą. Į antgamtinę perspektyvą Venancijus Ališas žengia ir mintimi, ir sapne: „Praverk, somnambule, ... duris / į skaistų ežerą budėjimų sapne“, o savo kū­rybą praturtina originaliais, dvispalviais vaizdais, ku­riuose atpažįstame šviesos, harmonijos, budrios sąmonės, bet taip pat ir paslaptingų sapnų, „snūdimo svaiguly“ paskendusios minties motyvus.

 

        Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. – Vilnius: Vaga, 1989.