tekstai.lt

Vitalija Bogutaitė. Mes perėjom tą patį tiltą (interviu, 1992) (1)


Bogutaite_Vitalija
Bogutaite_Vitalija
Kaip greit priprantame prie patogių literatūrinių schemų ir kokia stipri jų inercija! Kas įtilpo į „Žemės“ antologiją, mums tik tas ir išrinktasis. Kitiems šios kartos poetams tai lyg koks barjeras į pripažini­mą. Tragiškai žuvęs jaunas poetas Algimantas Mackus mūsų sąmonėj įsitvirtino kaip vos ne vienintelė aukščiausia jaunesniosios „bežemių“ kartos viršūnė, atskaitos taškas. Negreit šalia jo įpratome rašyti Liūnės Sutemos vardą, nors nuo pat pradžių ji nė kiek nebuvo prastesnė ar mažiau originali. Nenuostabu, kad kiek vėliau debiutavusi tos pačios kartos poetė VITALIJA BOGUTAITĖ mums pirmiausia pažįstama kaip A. Mackaus pasekėja, o gal ir jo nebaigtų užmojų tęsėja. A. Mackaus ir iš dalies Liūnės Sutemos sąvokomis bei mastais V. Bogutaitės kūrybą aptaria ir M. Martinaitis jos poezijos rinktinės „Kelionė“ (Vilnius, 1989) įžangos žodyje. Gal neatsitiktinai ir šių eilučių autorius šią išties origi­nalią poetę prakalbino pirmiausia kaip A. Mackaus tradicijos ar „beže­mių“ tęsėją. Tiesa, kai nebeįmanoma prakalbinti paties A. Mackaus, apie jo įtvirtintas idėjas rūpi paklausti bent kitų tos kartos autorių. Priešindamasi stereotipui, V. Bogutaitė atsiliepė kiek ironiškai, o gal ir kategoriš­kai. Tai paskatino dar kartą su poete susitikti ir gyvu žodžiu kai ką išsiaiškinti. Tad jos interviu susideda iš atsakymų raštu ir pokalbio. Kalbėjomės ekspromtu karštą vasaros vidurdienį Mokytojų kvalifikaci­jos institute, kur ji vadovavo čia atvykusiai Amerikos lietuvių ir jų bičiulių amerikiečių pedagogų grupei APPLE (American Profesional Partnership for Lithuanian Education). Vėliau autorė tekstą peržiūrėjo ir pataisė.

 

R. PAKALNIŠKIS. Prisimenu, lygiai prieš du dešimtmečius aš kaip jaunas kritikas pakliuvau į „Tėviškės“ draugijos surengtą literatūrinę popietę, kur Jūs, K. Keblys, K. Almenas atsakinėjot į kelių rašytojų ir kritikų klausimus, berods skaitėte eilėraščių. Teko man dalyvauti ir pas Vladą Šimkų išleistuvių vakare. Išliko labai šviesūs atsiminimai. Saky­kite, kaip toliau, per tuos du dešimtmečius, susiklostė Jūsų santykiai su Lietuva ir jos poetais, kūrėjais?

 

V. BOGUTAITĖ. Visų pirma turiu pasakyti, kad iš profesijos esu chemijos mokytoja, taigi daugiausia lavinausi chemijos, fizikos ar mate­matikos srityje. Jau 26 metai, kai dirbu gimnazijoj.

 

Atsakymai į Jūsų klausimus bus kitokie, nei tikėjotės. Gražbyliauti nenoriu. Esu poetė iš Dievo malonės. Iš kūrybos duonos nevalgau. Todėl esu laisva, be jokių įsipareigojimų, rašau kada noriu ir ką bei kaip noriu. Rašau tik tada, kada negaliu nerašyti. Santykiai su Lietuva ir jos poetais klostėsi normaliai, kiek sąlygos leido. Man buvo be galo smagu su jais susitikti. Su vienais daugiau – su kitais mažiau teko pabendrauti. Tai visai natūralu.

 

Bet koks kontaktas su nauju žmogum, nauja patirtim, aplinka mane praturtina. Šiandien nesu tokia, kokia vakar buvau. Tai normali evoliu­cija, augimas. Aš jokio nerimo nejaučiu ir nenusiviliu, nes nieko iš nieko per daug nesitikiu. Priimu, kas patinka. Visi turime teisę savaip mąstyti. Perfrazuojant Voltaire‘ą, nesutinku su tavo nuomone, bet kovosiu iki gyvos galvos už teisę tau ją turėti.

 

R. P. Kas išliko atminty iš vaikystės Lietuvos?

 

V. B. Išvažiavau vaikas. Ryškiausias atsiminimas: Krakių vienuoly­ne seselės vaišindavo agurkais su medum. Tai atsimenu labai gerai. Visa kita lyg kažkoks sapnas. Ką žinau – žinau iš pasakojimų arba knygų. Nuo 1972 metų mačiau savo akimis, nors ir ribotoj aplinkoj.

 

R. P. Jūs nepasakysit, kad svetimoj žemėj niekad nesijausit kaip namie?

 

V. B. Mano namai ten, kur mano kojos pastatytos. Kur mano kojos, ten mano namai. Tai realybė. Norime ar ne. Praleidus pusę šimtmečio užsienyje, juokinga būtų kalbėti apie jautimąsi „kaip namie“. Kur namai? Kurie namai? Čia palaidoti tėvai, užauginti vaikai. Kur namai? Kurie namai?

 

R. P. Kokį santykį su literatūra išsiugdėte gimnazijoje?

 

V. B. Gimnazijoj mane domino gamtos mokslai. Literatūra per daug nesidomėjau, nes nebuvo knygų. Lietuviškos gimnazijos ragavau tik ket­verius metus. Kai pradėjo leisti knygas, godžiai skaičiau, kas pakliuvo.

 

R. P. Kuo tada traukė poezija?

 

V. B. Vokietijoj keldavomės iš lagerio į lagerį. Knygų nebuvo, vien užrašai. Keisdavosi dėstytojai, prasidėjus emigracijai. Nežinomas ryto­jus tikrai neskatino domėtis literatūra.

 

R. P. Kada prasidėjo tikroji Jūsų poezijos mokykla?

 

V. B. Tikrai negalėčiau pasakyti. Gal 1950–1951 metais, kai poetas K. Bradūnas pasiuntė kelis mano eilėraštukus į Ateities žurnalą. Visos tos istorijos nebeprisimenu. Kazimieras Bradūnas buvo mūsų guru, jis tikriausiai ir pats nežino, kad užkrėtė mus poezijos virusu.

 

R. P. Iš kur atsirado noras rašyti?

 

V. B. Nežinau...

 

R. P. Kaip Jūs rašote tekstus?

 

V. B. Nedaug jų rašau. Ištisus metus nieko negaliu daryti: iš namų išvažiuoju septintą, grįžtu pusę penkių. Visą dieną mokau. Vasarą trims mėnesiams išvažiuoju į šiaurę. Užsidarau. Žuvauju, skaitau ir rašau. Gyvenu viena, niekas netrukdo. Parašau – ir šventė.

 

R. P. Esate sakiusi, kad ir Amerikoje yra įdomių poetų, lyrikų. Kuo Jus patraukia amerikiečių poezija? Ką labiausiai čia vertinate?

 

V. B. Amerikiečių poezija yra tokia įvairi, kad reikėtų ištisos studijos tai paaiškinti. Man patinka poetai, artimi mano sielai.

 

R. P. Gal galėtumėte pasakyti, ką Jūsų lyrikos ieškojimams davė anglosaksiškoji aplinka (kultūra, filosofija, menas)? Kokie veiksniai skatino labiau pasitikėti savimi, ieškoti naujų idėjų, išgyvenimų ir jų išraiškos?

 

V. B. Ką man davė? O Dievai žino. Davė tikriausiai tai, ką duoda normali bendruomenė. Man niekada nekildavo problemų dėl pasitikėji­mo savimi. Tai man buvo aišku ir savaime suprantama nuo gimimo dienos. Padangėm neskrajoju. Iliuzijom negyvenu. Kojos stipriai jaučia žemę. Dienų tėkmėj tiek įspūdžių, naujų patyrimų. Reikia stebėti, fiksuo­ti ir atsirinkti. Niekada nebijojau ir nebijau kitaip mąstančio. Esu tikra, kad daug ką galiu iš jo išmokti, praturtėti. Vienminčiai – baisi nuobodybė. Tai dvasinė uniforma.

 

R. P. Jei man reikėtų glaustai charakterizuoti Jūsų lyriką, pacituočiau eilėraščius „Mano džiaugsmas“ ir „Nemigo naktų karoliai“. Stebina blaivinanti Jūsų eilių galia – jokios romantikos, jokios idealizacijos, jokių kitų pasaulių: „Dedu molį prie molio – / ir tai bus mano / džiaugsmas“. (Gal tai kažkokiais aplinkiniais keliais sietina su jaunojo A. Mikutos skelbta nuostata, kiek prisimenu, kai molis yra raudonas tik kaip molis?) Šiurpina tas nepriekaištingai išreikštas visko netikrumo pojūtis, iš kurio (lyrinio subjekto sąmonėje) „...auga dykuma / Bevaisė. / Šiurkšti. / Nederlinga“. Kas slypi už tų motyvų ir įvaizdžių? Jei tai ne trumpalaikės permainingos būsenos ir jei ne The Waste Land tolimas atbalsis, pakar­tojimas, nejaugi žmogiškoji egzistencija – tai tik nebylus priekaištas šio pasaulio Kūrėjui? Kas dabartiniame pasaulyje daugiausia žadina liūdesį ir protestą? Ką jums reiškia karta, gyvenanti „pasauliniame kaime“ (I. Gražytės-Maziliauskienės terminas)?

 

V. B. „Pasauliniame kaime“ negyvenu, negyvenau ir negyvensiu, o gyvenu tam tikroj erdvėj, tam tikram laike. Man tai labai aišku. Nematau reikalo nei kerštauti, nei gailėtis. Keičiu, ką galiu pakeisti. Priimu, ko negaliu pakeisti, ir iš to didelių tragedijų nedarau. Neturiu Verterio komplekso. Apskritai nemėgstu „verkiančių Matildų“, ar tai būtų mote­rys, ar vyrai. Tai kažkoks per didelės reikšmės suteikimas sau.

 

R. P. Skaitydamas Jūsų „Kelionę“ pastebėjau, kad kai kurie nauji eilėraščiai parašyti tarsi Lietuvoj, pavyzdžiui, susimąstymas Trakų pily („Akmenys kalba mums“), žvilgsnis į Nemuno kraštą („Išsekusioj upėj“). Ar tikrai kai kurie Jūsų eilėraščiai siejasi su išgyvenimais Lietuvoje? Ar esat parašiusi eilėraščių Lietuvoje patirtų išgyvenimų motyvais?

 

V. B. Lietuvoj nieko nerašiau. Kaip sakiau, kiekviena patirtis keičia žmogų. Tikriausiai taip ir yra. Sunku pasakyti.

 

R. P. Tikriausiai rašydama jaučiate, iš kokios pusės vėjas atneša eilėraštį, su kokiais išgyvenimo klodais jis susietas?

 

V. B. Žinote, kad ne. Mūzos ne taip kalba. Mintys ir vaizdai ateina be istorinių ir laiko žymių.

 

R. P. Suprantu, kad Jūs jau ne išpažintinė poetė ir ne saviraiškos poetė. Atėjot su nauja banga. Rūpėjo naujos formos. Jūsų eilėraščio nebeprikabiname prie kokios konkrečios temos ar motyvo kaip vadina­mąsias patriotines eiles. Tai daugiabriaunis eilėraštis. Bet gal kuriant eilėraštį vis tiek dominuoja tam tikri vidiniai ar išoriniai stimulai?

 

V. B. Sunku pasakyti. Rašau – kada rašosi, o kai parašau – man nebeįdomu analizuoti, iš kur ir kaip ta mintis atėjo. Kūryba, mano manymu, tai spontaniškas kažkokių jėgų prasiveržimas.

 

R. P. Ar tiesa, kad Jūsų poezija tarsi sąmoningai orientuota į A. Mackaus tradiciją? Patraukia daiktiškumas, vidinė disciplina, nemenkas intelektualinis krūvis. Stebina lyrinės šilumos ir minties kietumo, skvar­bumo darna. Vaizdas neišraiškingas, bet pilnaviduris, kompaktiškas. Gal K. Bradūnas buvo teisus pastebėdamas, kad „vyriškiems“ motyvams (egzistenciniams žmonijos rūpesčiams) Jūs suteikiate moteriškų bruožų (Draugas, 1960 11 12). Ar lietuvių moterų lyrika turi tik jai būdingų specifinių bruožų, skiriančių ją nuo kitos poezijos? Ką vertinate išeivijos ir Lietuvos moterų kūryboje, juoba kad ir Jūsų posmuose dar esama salomėjiškų aidų („Diemedžiu pražydėsiu / kitą pavasarį“)?

 

V. B. Man labai įdomu, kodėl mano „Kelionė“ sąmoningai orientuota į A. Mackaus tradiciją? Su tuo kategoriškai nesutinku ir nerandu įrodymų tokiam teigimui. Su Algimantu buvome geri draugai, bendraamžiai, perėję maždaug tokį patį išeivio kelią. Man jo poezija buvo ir yra labai artima, bet kad po tiek metų būtų kažkoks „sąmoningas“ sekimas – tai rimtas nesusipratimas. Mano gyvenimas per pereitus 20–30 metų nestovėjo vietoje. Nebuvau „įšalusi“ į Mackaus erdvę, o dėl K. Bradūno pastabos – jis turi teisę savo nuomonę turėti. Aš jį labai gerbiu.

 

Apie lietuvių moterų poeziją turiu štai ką pasakyti. Kiek tai mane liečia – jos išvis tokios nėra. Yra tik poezija. Gera ar bloga. Visai nesvarbu, kas ją rašo: žmogus su kelnėm ar sijonu. Kūrinys turi „stovėti ant savo kojų“. Atėjo laikas žiūrėti, kas parašyta, o ne atsiprašinėti, kas jį parašė. Kažkaip priimta manyti, kad moteris mažiau sugeba protauti. Laikas pabusti, nors sapnas gan patogus.

 

R. P. Kažkodėl man pasirodė, kad savo antroje knygoje, jau po Mackaus žuvimo, skaudžiai mintydama apie netektį, mirtį, visuotinį tragizmą, tarsi tęsiate jo pradėtą žygį: „Apeliaciniame teisme / užvedė bylą bežemė karta / Dainuoki, broli, savo likimą – / Žūsta palaimintas miestas“ (p. 37). Man atrodė, kad ir mackiška frazeologija bei intonacijos čia įgyja naujų akcentų:

 

Prieš didžiąją išpažintį,

prieš saulės užtemimą

tirpsta altoriuj vaškiniai angelo sparnai,

tirpsta vaškinės angelo akys –

o languose supasi stiklinės mano seserys,

languose eina, žaltį nešdami, broliai.

(45)

 

V. B. Kodėl reikia sąmoningai orientuotis būtent į A. Mackų? Žinote, mes beveik bendraamžiai, nuėję labai panašų gyvenimo kelią, ir visai nenuostabu, kad panašiai jaučiame ir galvojame, bet kad sąmoningai ką nors tęsčiau – tai nesusipratimas.

 

R. P. Ieškau ne įtakų, o kryžkelių, kur susikerta skirtingos kūrybinės individualybės, ieškau sąskambių. Bet man atrodo, kad Mackus bene pirmas prabilo apie bežemių generaciją, apie jos tragizmą (pomirtinė „Chapel B“, 1965). Ar ne šito tragizmo atšvaitai paženklino ir Jūsų eilėraščių pluoštą „Dainuoki, broli, savo likimą“ (kn. Lietus ir laikas, 1969)? Ar ne jis pirmas naujai inkrustavo Eglės ir Žilvino motyvus, liaudiškų raudų intonacijas? Ar ne jis šykščią „bežemių“ kalbą pakreipė sarkazmo, grotesko, šokiruojančio, kampuoto asociatyvumo linkme? Jūs prabilote savo balsu, bet rašydama negalėjot neatsižvelgti į tai, kas pasakyta Mackaus.

 

V. B. Ačiū už komplimentą. Savęs profesionale nelaikau. Esu visą spausdintą Mackaus kūrybą skaičiusi, bet nesuprantu, kaip mane turėtų varžyti ar riboti, ką Mackus rašė. Mes kiekvienas išreiškiame savo vidinį balsą žodine forma.

 

„Dainuoki, broli, savo likimą“ parašytas rasinių riaušių metu. Datų tikrai neprisimenu. Tai buvo skausmingi išgyvenimai matant žmogaus žmogui parodytą neapykantą.

 

R. P. Gal Jūs, o gal ir Liūnė Sutema, turėjo tokių vidinių intencijų būti individuali ir kartu pasakyti tai, ko galbūt nespėjo pasakyti Mackus, tarsi tęsti ir už jį?

 

V. B. Ne, tikrai ne. Man niekad nekildavo tokios mintys, kad reikia ir už kažką kitą kalbėti ar tęsti pradėtą darbą. Už Liūnę Sutemą negaliu kalbėti.

 

R. P. O tai, kas bendra, sietina tik su išeivijos situacija ir tos pačios kartos patirtimi ir pan.?

 

V. B. Taip.

 

R. P. Kuo Jums artima, sava vadinamoji „bežemių karta“ ar „neorna­mentuotos kalbos generacija“? (Beje, ar tai karta, generacija, o ne tam tikra estetinė mokykla, kryptis? Gal kiekviena karta turi savo „beže­mius“?) Ar tiesa, kad žemė Jums tik vidinių nuotaikų ženklas, poetinis mitas („Nusibrėžiau ratą kreida / ir tai bus mano žemė“)?

 

V. B. Man artima „bežemių karta“ tuo, kad tiek Algimantas Mackus, tiek Liūnė Sutema buvome maždaug bendraamžiai, atsidūrę toje pačioje laiko erdvės sferoje.

 

R. P. Žemininkai, atsigręždami į Vakarus, dar rėmėsi prieškarine lietuvių lyrikos tradicija (ar mokykla); Jūs, o gal ir kiti „bežemiai“, pradedate tarsi be šitos tradicijos. Vadinasi, ir literatūrine prasme pasiju­tote esą tarsi „bežemiai“?

 

V. B. Taip.

 

R. P. Iš visų jaunesniosios kartos poetų Jūsų eilėraščiai tarsi remiasi j žemininkų poetiką: eilėraščiai daiktiški, konkretūs. Tačiau Jūsų situaci­ja kita. Kas Jus skatino rašyti šitaip, t.y. eiti toliau nuo žemininkų? Ar galėtumėt taip pasakyti: Mackus ėjo ten, Liūne Sutema – ten, o aš – čia?

 

V. B. Ne, negalėčiau šitaip pasakyti. Ėjau, kur vedė mano vidinis balsas. Visiškai nebuvo svarbu, ką kiti daro. Kai susitinkam su Liūne, viena kitai paskaitom, bet niekad nekėliam klausimo, kur kuri eina. Aš einu ten, kur noriu. Panorėsiu atsisėsti vidury kambario – ir atsisėsiu, tai mano reikalas. Esu tikra, Liūne tą patį padarytų.

 

R. P. Tikriausiai tarp Jūsų ir A. Mackaus yra nemaža bendrų bruožų, kurie nė kiek nevaržo individualybės, juoba kad ir laiko atžvilgiu ėjot iš paskos, su rinkiniu „Veidrodis jūros dugne“ (1960) debiutavote visu dešimtmečiu vėliau?

 

V. B. Taip. Abu sirgome poezijos liga. Gaila, kad per anksti nutrūko jo gyvybės siūlas. Pasaulyje ir taip nedaug kūrybingų žmonių – tad Jo mirtis buvo poezijai ir man didelis praradimas. Man Mackus labai patiko – buvome geri draugai. Plunksnos draugai. Aš gerbiau jį, gerbiu ir gerbsiu, bet, deja, nevaikščioju jo šešėlyje.

 

R. P. Koks Jūsų mėgstamo išėjimo–negrįžimo motyvo („Ne su visam parėjau – / tik suvisam / negrįšiu“; „Ne su visam, motule, išėjau./ Ne suvisam, motule, negrįšiu“) šaltinis?

 

V. B. Mano “išėjimo–negrįžimo“ motyvo šaltinis yra liaudies dainos.

 

R. P. Kai rašėt savo eilėraštį išėjimo–negrįžimo motyvu, ar atsižvelgėt į tai, kaip šį motyvą varijavo Mackus („Ne su visam išėjo, tik suvisam negrįžo“)?

 

V. B. Tokios mintys galvoj nė nekilo. Mano kūryba yra spontaniška. Į nieką neatsižvelgiu, visai nesvarbu ir neįdomu, kas ir ką rašė.

 

R. P. Kodėl A. Mackų, Jus, Liūnę Sutemą sieja tų pačių archetipinių motyvų (išėjimo–negrįžimo, Eglės ir Žalčio, liaudiškų raudų) variacijos? Ar Jūsų eilėraščiuose ieškotina Liūnės Sutemos lyrikos atšvaitų, pavyzdžiui, cikle „Žuvis ir duona“ („Keturiasdešimt dienų ir naktų / aš išdaviau Tave“)?

 

V. B. Visur visko yra, buvo ir bus. Naujų Amerikų nebeatrasime, žodynai riboja. Simboliai riboja. Gal vertėtų patikslinti datas, kada „Žuvis ir duona“ buvo parašyta. Tuomet jokių abejonių ir klausimų nebekiltų.

 

R. P. Kaip Jūs reagavote į Mackaus išreikštą „bežemių“ kalbinę situaciją („Mes kalbame nykstančiais žodžiais / merdinčios mūsų kal­bos...“ – A. Mackus. Poezija, p. 140)?

 

V. B. Man patiko. Tai visų mūsų bendraamžių išgyvenimai, kalba ir likimas.

 

R. P. Gal galėtume kalbos atžvilgiu pažvelgti į išeivijos poetų situaci­ją. Lietuviškas rašymas irgi įvairus. Lietuvoj ryškėjo „sovietinė naujakalbė“, išeivijoj – savotiškai distiliuota, o gal ir akademinė kalba, kuri daugiau remiasi knygine tradicija, o ne pačios tautos šnekamosios kalbos syvais. Nenoriu sakyti, kad Jūsų eilėraščių kalba išprotauta; nes jie spontaniški. Nenoriu sakyti, jog ji abstrakti, nes Jūsų kūryba labai konkreti, vaizdinga. Vis dėlto, ir Jūsų žodis perdėm apvaldytas, tarsi iš literatūros, o ne iš šnekamosios kalbos verpetų. Gal aš klystu?

 

V. B. Kalbą mes perėmėme iš tėvų, kurie ją atsivežė palikdami Lietuvą. Jūsiškės kalbos įtaka mūsiškei prasideda tik dabar. Anksčiau šito nebuvo. Kalbos mokėmės iš tėvų, draugų ir iš knygų. Mums įtaką darė vokiečių ir anglų kalba. Prie gyvosios tautos kalbos mums nebuvo galimybių arčiau glaustis, todėl mūsų kalba truputį skiriasi – bet tai ne minusas, o gal daugiau pliusas. Įdomiau.

 

R. P. Kokių sunkumų išeivijos poetas patiria neturėdamas ryšio su gyvąja tautos kalba?

 

V. B. Man – jokių. O iš viso – nežinau... Rašau lietuviškai, skaitau lietuviškai, net kalbu lietuviškai. Tai normali mūsų šeimos kalba.

 

R. P. Kiekvienas poetas grumiasi su žodinės išraiškos kliūtimis, ieško tikslesnio žodžio, varto žodynus...

 

V. B. Kad tik tokios būtų grumtynės!

 

R. P. Ne taip, kaip prozininkas: poetas gali išsiversti ir su ribotesniu žodynu. Dėl kokio retesnio žodžio gal jam ne taip svarbu verstis per galvą.

 

V. B. Man atrodo, kad kaip tik poetui svarbu surasti tikslų posakį. Jo žodis turi būti kondensuotas ir tikslus.

 

R. P. Be abejo, yra visiems kažkokie bendri archetipai, tautosakiniai motyvai, pagrindiniai įvaizdžiai.

 

V. B. Taip, yra. Naujas „amerikas“ sunku atrasti.

 

R. P. Bet yra sakoma, kad lietuvių kalbos žodynas neišsenkantis. Ne veltui turime daugiatomį žodyną.

 

V. B. Taip. Turime. Yra skirtumas tarp turėjimo ir žinojimo.

 

R. P. Poetas tom pačiom kortom turi žaisti naujaip.

 

V. B. Teisingai.

 

R. P. Ar tai ne vien išeivijos poetų kalbinės situacijos bruožas?

 

V. B. Nemanau. Abejoju, ar kuriam žemininkui reikia rausti, atsipra­šinėti. Jų kalba dar švaresnė – be rusicizmų.

 

R. P. Vadinasi, kūryboje kalba Jums ne kliūtis?

 

V. B. Ne, ne kliūtis.

 

R. P. Nesinorėtų Jūsų kūrybos suprastinti.

 

V. B. Suprastinimas ir primityvumas man skirtingi konceptai. Ji yra kokia yra. Kam ją talpinti į vienokius ar kitokius rėmus.

 

R. P. Beje, ar vaikas iki penkerių metų nespėja įsiminti pagrindinio žodinio fondo?

 

V. B. Tai penkerių metų vaiko žodynas. Virtuvinė kalba. Toli nenu­eisi su tokiu žodynu. Kalbos tenka mokytis visą gyvenimą.

 

Skaityti toliau

 

Vilnius, 1992, liepa

 

Pakalniškis, Ričardas. Poezijos kryžkelės: Dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.