tekstai.lt

Edmundas Kazlauskas. Kas Baltušio – Baltušiui (2009)
Juozas Baltušis: „Jaunojo valstiečio“ atsakingasis redaktorius. 1940 m.
Juozas Baltušis: „Jaunojo valstiečio“ atsakingasis redaktorius. 1940 m.
        Galvoju, ar daug „Nemuno“ skaitytojų pajuto, kad šie metai lietuvių literatūrai ypatingi. Viena po kitos praėjo Petro Cvirkos (kovo 25 d.) ir Juozo Baltušio (balandžio 14 d.) šimtosios gimimo metinės. Ir ką? Ir nieko. Su retomis išimtimis – tylu ramu ne tik centriniuose dienraščiuose, bet ir literatūrinėje spaudoje. Aukštoji literatūros kritikų gildija prieš trejetą savaičių Lietuvių literatūros ir tautosakos institute kažką analizavo (taip pat J. Baltušio bei P. Cvirkos kūrybą). Kokios padarytos išvados? Nemanau, kad visuomenė prieinama forma tai sužinos. Na, o jei situacija Lietuvoje per pastaruosius du tris dešimtmečius būtų nepakitusi, J. Baltušio 100-mečio minėjimo organizavimui būtų sukurta vyriausybinė komisija, jubiliejinių renginių apoteoze taptų iškilmingas vakaras Operos ir baleto teatre Vilniuje. Tikėtina, kad ir Maskvoje, Sąjungų rūmų Kolonų salėje, broliškų tarybinių respublikų meno ir kultūros atstovai nagrinėtų J. Baltušio indėlį į bendrą TSRS tautų kultūros lobyną.

 

Esu muziejininkas. Darbas Maironio lietuvių literatūros muziejuje šiek tiek panašus į loteriją. Kiekvienų metų pabaigoje atrenkami daugiau ar mažiau lietuvių literatūrai nusipelnę ateinančių metų jubiliatai, o po to jau laimės dalykas, kokiam autoriui prisieis ruošti parodą. Man teko J. Baltušis, kolegei Albinai Protienei – P. Cvirka („Nemune“ turėjote galimybę skaityti jos publikaciją, skirtą P. Cvirkos šimtmečiui). Tik štai bėda – rengi parodą ir nežinai kam: lietuvių literatūros klasikui ar lietuvių tarybinės literatūros klasikui, o gal šiaip – eiliniam rašytojui? Žodžiu, užsiimi saviveikla. Mes, muziejininkai, neturime teisės reikšti asmeninių nuostatų rašytojų atžvilgiu ir taip juos vertinti. Kita vertus, ar įmanoma ką nors subjektyviai teigti ir drauge nevertinti? Nejaugi mūsų literatūros kritika dar negali atsiriboti nuo politikos, atskirti autoriaus pažiūrų ar netgi konkrečių veiksmų (kaip J. Baltušio atveju) nuo jo kūrybos? O gal ji sutinka su besąlygiškomis Kazio Ambraso liaupsėmis, išsakytomis 1986 m. išleistoje knygoje „Skaitau Baltušį“. Pats J. Baltušis, bent jau viešai, buvo pabrėžtinai kuklus: „O pabaigai prašymas – ar negalima būtų man skiriamą stendą padaryti kiek galima kuklesnį, paprastesnį? Labai nepatogu taip plačiai šakotis šalia didžių mūsų literatūros milžinų“ (iš J. Baltušio įrašo muziejaus svečių knygoje, 1987-08-12), arba: „Garbė – ne kiškis, į girią nepabėgs. Jeigu tikrai esi jos vertas, tai ir gausi, o kada – visai nesvarbu“ („Savosios vietos beieškant“, 1957-1977 m.).

 

Asmeniškai man pirmoji iš atminties išnyranti asociacija, išgirdus J. Baltušio pavardę, yra vaikystėje per Lietuvos radiją girdėtas tęsiamas, truputį sniaukrojantis balsas, pasakojantis istoriją apie šešką ir kitus graudžius piemenėlio nutikimus. Toks geras, bet kartu ir liūdnas pasakų senelis Nr. 2. Labai buvo gaila „Parduotų vasarų“, skriaudžiamų samdinių ir pikta ant beširdžių buožių. Žinoma, tada aš nežinojau, kad J. Baltušis kūryboje nevengė primityvių ideologinių schemų ir perdėtai akcentavo socialinių faktorių įtaką asmenybės raidai. Jis neslėpė – akstinas, paskatinęs sukurti „Parduotas vasaras“, buvo toks: „Aš ir pajutau pilietinę rašytojo pareigą duoti atkirtį šitoms pastangoms. Akivaizdžiai parodyti visiems revizionistiniams pakampių šnabždaliams, ar buvo, ar nebuvo buržuazinėje Lietuvoj socialiniai prieštaravimai, ar buvo, ar nebuvo išnaudojimas, ar buvo, ar nebuvo klasių kova ano meto Lietuvos kaime“ („Apie kūrybinį darbą“, 1957 m.). Lengviau galime atsikvėpti sužinoję, kad „Parduotose vasarose“ pavaizduotų samdinių prototipams viskas baigėsi gerai, pavyzdžiui: „Mūsų gyvenimas sugrąžino Alyzui savosios vertės pajutimą, savigarbą, pasitikėjimą savimi. Jis atgavo protą ir įgijo kai ką daugiau: darbo žmogaus išdidumą“ („Gyvenimas – kūrybos šaltinis“, 1963 m.). Dabar tai skamba truputį juokingai, tačiau visai neima juokas žinant, kad užimdamas aukštus postus įvairiose oficiozinėse struktūrose ir spaudoje J. Baltušis sąmoningai ir aktyviai veikė įvairius kultūrinius, ideologinius ir kitus visuomeninius procesus. „Priešaky kova už tarybinę, už partinę naująją mūsų literatūrą. Ši kova turi būti laimėta artimiausiu laiku. Ir ji bus laimėta“ („Tarybinės lietuvių literatūros kritika ir jos uždaviniai“, 1947 m.). Kai tokius žodžius taria LTSR Aukščiausiosios tarybos deputatas, Lietuvos tarybinių rašytojų sąjungos partinės organizacijos sekretorius, „Pergalės“ žurnalo vyr. redaktorius (1946-1954) – lauk kovos. Spaudoje retkarčiais pasirodo šios kovos detalių aprašymas, minimos ir konkrečios aukų pavardės, tačiau tai daugiau istorikų (tarp jų – ir literatūros), o ne kritikų probleminių tyrinėjimų sfera. Amžininkai teigia, kad karingojo kultūrarmiečio įvaizdį J. Baltušis išlaikęs maždaug iki 1960 m. Vėliau jis pamažu tapo tuo geruoju pasakų seneliu, kurį aš atsimenu iš vaikystės.

 

Deja, ar J. Baltušiui pritrūko įgimto valstietiško gudrumo, anksčiau ne kartą padėjusio užglaistyti ne visai, kaip dabar sakoma, skaidrius darbelius, ar jį apakino neklystančio tautos numylėtinio aureolė, tačiau paskutinio ir svarbiausio gyvenime politinio egzamino jis neišlaikė. Užteko nelemtosios kalbos LTSR Aukščiausiosios tarybos 1989 m. rugsėjo 29 d. sesijoje: „Kodėl gi vengiama pasakyti visą tiesą? O ją pasakė. Ir ne kas kitas, o Sąjūdis, jo lyderiai. Ir ne šiaip pasakė, o per televiziją, visai Lietuvai pranešė. Pasišaipydami, pasityčiodami, tvirtindami, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba išsigando „stipriojo centro“ grasinimų. Grasinimų, kurių nebuvo, o buvo tiktai rimtas, objektyvus žodis „dėl padėties Pabaltijo tarybinėse respublikose“. Išsigando pats Sąjūdis, jo lyderiai“ (trumpa kalbos stenogramos ištrauka). Paskui dar buvo Maskvos Vremeris ir kitos tarybinės propagandos forposto – centrinės televizijos laidos, su pasitenkinimu citavusios (ar perfrazavusios?) J. Baltušį. Įvyko žaibiška metamorfozė: iš tautos numylėtinio – į parijus. Asmeninė tragedija? Taip. Štai keletas patirtą skausmą iliustruojančių eilučių: „Turiu prisipažinti, kad pastaruoju metu kažko šiek tiek suklibo mano sveikata. Labai sumažėjo jėgos ir mažėja toliau. Gydytojai, kurie dar sutinka gydyti mane, nesuranda tikros priežasties. (...) Lietuvoje atitinkamų jėgų išvystytas savotiškas „Baltušio kultas“ per radiją, televiziją, spaudą. Kultas atbuline prasme, apšaukus mane lietuvių tautos ir pačios tautos išdaviku, ir tai tokiu, kad net Lietuvos PEN klubas pareikalavo „Lietuvos Aide“ nedelsiant pašalinti mane iš Rašytojų sąjungos eilių, o šimtai anoniminių piliečių prisiekė savo laiškuose neduoti man ne tiktai gyventi, bet ir po mirties neleisti palaidoti mano palaikus šventoj Lietuvos žemėj“ (iš laiško E. Cinzui, 1990-07-20).

 

Daugeliui mūsų J. Baltušio elgsena Atgimimo laikotarpiu atrodė nesuprantama ir nepriimtina. Tačiau, kita vertus, ar jis nenusipelnė pagarbos už nuoseklumą ir pagaliau drąsą ginti savo įsitikinimus? Man jo pozicija priimtinesnė už karingojo ateizmo pasekėjų būrius, dabar darniomis gretomis klūpančius prie altorių, ar buvusius partijos ir komjaunimo sekretorius, atnašaujančius tautinės vienybės altoriui ir smerkiančius tą patį J. Baltušį. Dabar jo kūrinių nelikę mokyklų programose. Per 18 metų, prabėgusių nuo J. Baltušio mirties, išėjo tik vienas jo kūrinių pakartotinis leidimas. Absoliuti tyla, tik kažkur kažką tyliai ir protingai krebžda literatūros mokslininkai.

 

Niekas nepaneigs – tarybiniais laikais J. Baltušis buvo pats mylimiausias liaudies rašytojas (beje, 1969 m. jam buvo suteiktas Liaudies rašytojo vardas). Nūdienos intelektualas iškart surauks nosį – populiarumas nėra vertės rodiklis. Sutinku, bet dvi valstybinės ir Žemaitės literatūrinė premijos negalėjo būti skirtos tik už teisingą ideologiją. Literatūros gurmanai prancūzai vieninteliam to meto vertimui iš lietuvių kalbos pasirinko būtent „Sakmės apie Juzą“ autentišką (jiems dar turbūt ir egzotišką) skambėjimą. 1984 m. išėjo unikalus mūsų leidybos istorijoje to paties Juzos leidimas su 26 (sic!) skirtingų autorių iliustracijomis. Nemanau, kad jie buvo per prievartą suvaryti šiam darbui atlikti. „Sakme apie Juzą“ taip pat norėjau pasakyti atsisveikinimo žodį senajam Lietuvos kaimui, nebegrįžtamai nueinančiam į praeitį. Ir tarti šį žodį švelniai, su didžiu dėkingumu už tai, kas buvo gero jame“ (iš atsakymų į Z. Urbonavičienės klausimus, 1984 m.). Šiandien nėra jau nei to kaimo, nei paties Baltušio.

 

Pastebėjau – daugeliui vyresnio amžiaus žmonių J. Baltušio vardo paminėjimas sukelia nevalingą šypseną. Jis buvo, kaip dabar madinga sakyti, charizmatiška asmenybė. Pats J. Baltušis šio termino tikrai nevartotų – turbūt sakytų šarminga (taip jis įvardydavo jam patikusias moteris).

 

Neprilygstamas pasakotojo talentas pasireiškė ne tik jo kūriniuose, bet ir gausybėje susitikimų su skaitytojais. Išvažinėta visa Lietuva, visur jo laukdavo sausakimšos salės, gerbėjai ir... gerbėjos. Būdamos nedaloma tarybinės liaudies sudėtinė dalis, moterys taip pat mylėjo J. Baltušį. Kaip ir jis jas: „Vis tos moterys, moterys. Visą gyvenimą buvo jos man draugiškos, jautrios, dėmesingos, kiekvienu sunkesniu momentu tiesė pagalbos ranką, gynė nuo daugelio bėdų, net nuo savo vyrų, o kai matė kreivai ką padarius – dėjo man tiesą į akis taip atvirai, kaip nėra šito įstengęs padaryti nė vienas vyrų. Taigi šitaip. Visada šitaip.“ („Pasiaiškinimas“, 1984 m.). Nors štai privačiame laiške išsprūsta ir abejonė: „Vėl rašysiu apie meilę, žinoma, buvusią. Meilė visuomet arba jau buvusi arba dar būsima, o šiandieninės – nėra niekuomet ir niekam. Čia tiktai romantikų išmislas. Bet jeigu tas išmislas taip patinka žmonėms, tai kodėl čia neparašius, pinigo nepaėmus?“ (iš privataus laiško, 1968-01-05).

 

Tai dar vienas kontroversiškos J. Baltušio asmenybės paradoksų. Galima prisiminti ir kitus. Viso labo trijų pradžios mokyklos skyrių absolventas, pokaryje jis leido sau mokyti būsimą akademiką Kostą Korsaką socrealizmo metodo abėcėlės, o 1965 m., neabejoju, nė kiek nesutrikęs, bendravo su įžymiausiais to meto Europos intelektualais – rašytoju ir filosofu Jeanu Pauliu Sartre’u ir jo drauge, moderniojo feminizmo pradininke Simone de Beauvoir – jų viešnagės Lietuvoje metu. Beje, dar apie kritiką: „Literatūros kritikai aš niekad neteikiau labai didelės reikšmės. Neteikiu jos ir dabar. Perskaitau vien iš nuobodumo, iš anksto žinodamas, kad nieko naudingo nerasiu. Gal tai skamba kiek pasipūtėliškai, tačiau, garbės žodis, iki šiol literatūros kritika absoliučiai nieko nepadėjo man ir nieko neišmokė. Tokios tokelės“ (iš laiško Jonui Lapašinskui, 1973-09-05). Ištikimas tarybinės santvarkos šalininkas J. Baltušis 1967 m. išleidžia garsiąją „Tėvų ir brolių takais“, kurioje mažoka kapitalizmo kritikos, bet gausu atvirukinių klestinčios Amerikos vaizdų. Jis negarsiai prisipažindavo, kad nemėgsta Williamo Shakespeare’o, nesupranta Fiodoro Dostojevskio, bijo Bertolto Brechto, bet kažkodėl labai vertina Williamą Faulknerį.

 

Birželio 17 d. Maironio lietuvių literatūros muziejuje vykusiame J. Baltušio paminėjimo vakare salė buvo pilnutėlė. Ir neapsiverčia liežuvis susirinkusiųjų pavadinti raudonaisiais, juk ne politika juos čia atvedė, o noras prisiminti pamėgtą Liaudies (Tautos?) Rašytoją. „Moksliškai neįrodyta, tačiau labai gali būti, jog apleidusiems mūsų ašarų pakalnę, bent jau tiems, kurie joje buvo atsiradę prieš 100 metų, leidžiama slaptai pasižvalgyti po savo tėvynę. Visa širdimi jaučiu, kad mano tėvas Juozas Baltušis pasinaudojo dausose atsiradusia proga ir šiandien yra su Jumis, dėkingas ir susigraudinęs“, – tai citata iš vakaro dalyviams adresuoto laiško. Rengdamas parodą peržiūrėjau daugybę J. Baltušio nuotraukų ir pastebėjau vieną dėsningumą: žmonių būryje jis visada šypsosi ir spinduliuoja energija, o štai vienumoje jo veido išraiška kitokia – rašytojas liūdnas ir susimąstęs. Pagalvojau, gal ir save jis turėjo omenyje sakydamas, kad „normalūs žmonės gyvena, talentingi – dega. Normalūs būna dažniau arba rečiau laimingi, talentingi – niekuomet. Kaip tik todėl, man atrodo, jie sukuria literatūros ir meno šedevrus. Grožį, tokį reikalingą ir būtiną žmonėms, gimdo skausmas, niekas daugiau.“ Prisipažinsiu, nesu labai didelis J. Baltušio kūrinių gerbėjas, bet neįsivaizduoju, kas kitas galėtų tokia gyva, autentiška kalba papasakoti paprastą istoriją apie paprastą žmogų. Ir nieko negaliu padaryti – man vis dar gaila „Parduotų vasarų“ piemenuko.

 

Atėjo laikas vėl atiduoti: kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Baltušio – Baltušiui.

 

Nemunas / Bernardinai.lt

2009-07-13