Jis gimė 1903 m. gruodžio 9 d. Trakiškiuose, Marijampolės valsčiuje. Baigęs Marijampolės gimnaziją, 1922 m. įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Antraisiais studijų metais ėmė dirbti „Lietuvos“ redakcijoje. 1927 m. baigė universitetą ir pradėjo mokytojauti „Aušros“ mergaičių gimnazijoje Kaune. 1930 m. J. Ambrazevičius paskelbė pirmąją literatūros mokslo studiją ir išleido vadovėlį „Literatūros teorija“. 1931–1932 mokslo metais gilino studijas Bonos universitete. 1930–1940 m. išspausdino apie 35 studijinius straipsnius „Židinyje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Tiesos kelyje“, „Athenaeum“, po vieną straipsnį lenkų, latvių ir estų leidiniuose ir kt. Išleido studiją „Vaižgantas“ (1936) ir straipsnių rinkinį „Lietuvių rašytojai“ (1938). Parengė monografiją apie Maironį, tačiau pastaroji liko neišspausdinta – 1943 m. J. Brazaitis paskelbė iš jos straipsnį „Maironio asmenybės portretas“ („Varpas“, I t. – Šiauliai, 1943, p. 181–197). Parengė keletą lietuvių literatūros klasikų kūrinių leidimų: V. Pietario pasakų „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1930), romano „Algimantas“ (1940), Lazdynų Pelėdos apysakos „Klaida“ (1939), Maironio „Pavasario balsų“ VII–IX leidimus (1940–1944), septyniasdešimties A. Jakšto-Dambrausko laiškų J. Tumui-Vaižgantui rinkinį („Athenaeum“, IX t., 1938, p. 3–41) ir naują K. Donelaičio „Metų“ leidimą. Anot J. Girniaus, „Sovietinė propaganda vis kartoja, kad „buržuazinė Lietuva“ slėpė nuo liaudies Donelaitį ir tik „tarybinė Lietuva“ padarė jį populiarų. Užtat slepiama, kas tą „Metų“ leidimą paruošė“. (J. Girnius. „Juozas Brazaitis – mokslininkas“. – „L.K.M. Akademijos suvažiavimo darbų“, X t., p. 53). Išleido vadovėlius „Visuotinės literatūros istorija“ (1931–1932, pirmą dalį kartu su J. Griniumi, antrą – ir su A. Vaičiulaičiu) ir lietuvių literatūros chrestomatiją „Naujieji skaitymai“ (su A. Skrupskeliene ir A. Vaičiulaičiu, 1936–1938). Anot J. Griniaus, J. Ambrazevičius drauge su V. Mykolaičiu-Putinu padėjo lietuvių literatūros mokslo pagrindus. 1936 m. jis – 1936-ųjų metų generacijos, kitaip –­ jaunųjų katalikų sąjūdžio, gretose. 1936 m. vasario 23 d. „Naujojoje Romuvoje“ paskelbta deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrybą“, pasirašyta šešiolikos žymių kultūros ir mokslo veikėjų: „Nepaprastai rimtas pasaulio istorijos momentas žiūri mūsų tautai į akis. Rūstūs didelių kaimynų grūmojimai ir naujo visuotinio karo garsai šiurpiu aidu atsimuša į mūsų kraštą, o dvasinis nihilizmas ir aštrėjanti ekonominė krizė vis didesnės įtakos daro mūsų gyvenimui ir gresia pakirsti jaunas mūsų Nepriklausomybės šaknis“ („Naujoji Romuva“, 1936, Nr. 8). Deklaracijos autoriai –­ J. Ambrazevičius, dr. P. Dielininkaitis, dr. J. Grinius, J. Grušas, dr. Z. Ivinskis, J. Keliuotis, dr. A. Maceina, I. Malinauskas, Pr. Mantvydas, prof. K. Pakštas, dr. Č. Pakuckas, dr. J. Pankauskas, dr. A. Salys, dr. Ig. Skrupskelis, A. Vaičiulaitis, doc. B. Vitkus. Joje įvertinta Lietuvos valstybės padėtis, iškelta „organiškos valstybės samprata“, aptarti valstybės ir tautos, individo, kultūros, autoriteto, laisvės, teisingumo, artimo meilės kaip bendrabūvio principo santykiai, apsvarstytos valstybės gairės ateičiai: „kad neįpratintų lietuvių tautos būti tik iš viršaus diriguojama – valstybės nelaimių valandoje tai patarnautų josios priešams – bet kad ji pačią tautą, pačius mūsų krašto gyventojus darytų vis sąmoningesnius, aktingesnius, sumanesnius, sąžiningesnius, ne tik suprantančius, bet giliai jaučiančius nepriklausomos valstybės prasmę. (…) valstybės gyvenimas reikalauja gilių, realių reformų, stiprinančių, o ne silpninančių gyvąsias tautos jėgas, skatinančių, o ne alsinančių visuomenės veikimą“ („Naujoji Romuva“, 1936, Nr. 8). Deklaracijos pamatu susibūręs jaunųjų katalikų sąjūdis siekė realizuoti katalikiškojo socialinio gyvenimo atnaujinimo progra­mą –­­ šiam tikslui 1936 m. birželio 24 d. ėmė leisti dienraštį „XX amžius“. Jo redakcinę kolegiją sudarė J. Ambrazevičius, Pr. Dielininkaitis, J. Grinius, Z. Ivinskis, A. Maceina, Ig. Skrupskelis ir kiti.

1940 m. spalio mėn. suorganizuotas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) pasipriešinti sovietinei okupacijai. Nors vyresniuosius išblaškė trėmimai į Sibirą, likvidacijos, „nauja, nepatyrusi, bet patriotiškai užsidegusi tautos vadovybė atsirado iš jaunojo universitetinio personalo, studentijos ir moks­leivijos, aplamai paėmus, iš krašto jaunuomenės“ (A. Budreckis. „1941 metų sukilimas“. – „Aidai“, 1966, Nr. 6). Imta rengtis ginkluotam sukilimui – parodyti pasauliui, anot J. Ambrazevičiaus, „kad tauta siekia laisvės; tauta savo vaikų laisva valia atiduotu krauju liudija, kad jai primestas svetimas režimas buvo smurtas ir melas“ (J. Brazaitis. „Sukilimas ir tauta“. –­­ „Aidai“, 1962, Nr. 2). Sukilimas įvyko. Žuvo daugiau kaip 4000 lietuvių sukilėlių, 1941 m. birželio 22–29 d. raudonarmiečiai buvo išvyti iš Lietuvos, išlaisvinti politiniai kaliniai. Sukilimas užkirto kelią represijoms ir žiaurumams prieš gyventojus. O „vokiečiai negalėjo teisintis, jog jie okupuoją Lietuvą kaip Sovietų Sąjungos teritoriją (…) buvo priversti skaitytis, nors ir nenorom, su veikiančia Lietuvos vyriausybe“ (A. Budreckis. „1941 metų sukilimas“. – „Aidai“, 1966, Nr. 6). Anot K. Pakšto, sukilime prieš komunistus dalyvavo 131 000 lietuvių, St. Raštikis nurodo sukilėlių buvus apie 100 000. 1941 m. birželio 23 d. paskelbta Lietuvos valstybės atstatymo deklaracija. Kol tikėtasi, kad iš Berlyno grįš K. Škirpa, laikinai ministro pirmininko pareigas prisiėmė J. Ambrazevičius. Vokiečiai K. Škirpai neleido išvykti, šitaip J. Ambrazevičius liko Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) vadovu. LLV atstatė krašto administraciją, švietimo sis­temą, saugojo krašto resursus ir neleido vokiečiams panaudoti lietuvių sukilimo vokiškai politikai. Ji išreiškė Lietuvos nepriklausomybės siekį, vadovavo kraštui, blokavo ir sabotavo vokiečių valdžios potvarkius. Vokiečiai spaudė, kad LLV sutiktų bendradarbiauti, siūlė jos nariams atsakingas pareigas, gąsdino ir įkalbinėjo lietuvius „be sąlygų įsijungti į kovą prieš komunizmą. Pagal nuopelnus toje kovoje lietuviams bus skirta atitinkama vieta naujojoje Europoje“ (N. E. Sūduvis. „Vienų vieni“. – New York: 1964, p. 94). Jie dargi siūlėsi LAF apginkluoti, tačiau šie „Trojos arklio“ nepriėmė: „Posėdyje nusprendėme, kad tie pasiūlymai yra aiški nacių klasta, kurios pagalba jie nori garbingas lietuvių rezistencines jėgas kompromituoti, todėl jau pats laikas viešąją Lietuvių aktyvistų Fronto veiklą sustabdyti ir pereiti į prieš­nacinės rezistencijos pogrindį“ (ten pat, p. 95). LLV protestavo prieš Lietuvos piliečių žydų naikinimą ir stengėsi paveikti vokiečių gestapo įtakai pasidavusį Klimaitį (gen. St. Pundzevičius ir M. Rėklaitis, ten pat, p. 143), tačiau į St. Raštikio išreikštą protestą dėl vokiečių veiksmų prieš Lietuvos piliečius žydus vokiečių karo komendantūra neatsižvelgė ir reikalavimo tai sustabdyti nepaisė (ten pat, p. 139–147), kaip ir tuo tikslu įteikto 1942 m. gruodžio mėn. memorandumo, pasirašyto „trijų nepriklausomos Lietuvos veteranų – J. Aleksos, K. Griniaus ir M. Krupavičiaus“ (ten pat, 143 p.). Dėl šio protesto pastarieji sulaukė griežtų okupacinės valžios sankcijų. O vokiečių gestapas organizavo perversmą. Nepavykus LLV likviduoti perversmu, 1941 m. liepos 25 d. Vokietija įvedė Baltijos valstybėse savo civilinę valdžią. Atsiųstas į Lietuvą generalinis komisaras A. Rentelnas rugpjūčio 5 d. informavo LLV, kad jos „darbą jis laiko baigtą, krašto valdymą perimąs pats generalkomisaras, o eilę laikinosios vyriausybės narių jis skiriąs savo padėjėjais, gen.tarėjais“ (ten pat, p. 97). Nenorėdama tapti okupacinio režimo talkininke, J. Ambrazevičiaus vyriausybė atsisakė siūlomų tarėjų pareigų. Protesto ženklan surengė demonstraciją Karo muziejaus sodelyje, 1941 m. rugpjūčio 5 d. sustabdė savo viešą veiklą ir pasitraukė į antinacinį rezistencinį pogrindį. Buvusio LAF nariai 1941 rugsėjo 20 d. įteikė vokiečių karinei valdžiai memorandumą, kuriame apskundė vokiečių civilfervaltungo (civilinės valdžios) veiksmus. Kitą dieną generalinio komisaro įsakymu buvo suimtas LAF įgaliotinis L. Prapuolenis ir išsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą. (ten pat, p. 104–105).

1941 m. spalio mėn. J. Ambrazevičiui vadovaujant įkurtas antinacinio pasipriešinimo sąjūdis – Lietuvių frontas (LF), kuris 10 000 egz. tiražu spausdino pogrindinį laikraštį „Į Laisvę“ (red. A. Strabulis) ir „Lietuvių fronto biuletenį“. Vedamuosius ir didelę dalį straipsnių rašė pats J. Ambrazevičius. 1942 m. kovo mėnesį jis pasiūlė sudaryti pogrindinį bendrą politinio vadovavimo centrą, Tautos tarybą, o prof. T. Petkevičiaus iniciatyva buvo sudarytas partijoms atstovaujantis Vyriausiasis Lietuvos komitetas. 1943 m. lapkričio mėnesį įkurtas bendras vadovaujantis centras – Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, kuriame LF atstovavo dr. A. Damušis. J. Ambrazevičius liko VLIK-o politinės komisijos pirmininku. Jam vadovaujant, pogrindyje rengta programa „Į reformuotą demokratiją“. 1944 m. J. Ambrazevičius pakeitė asmens dokumentus ir toliau jau gyveno ir veikė Brazaičio pavarde. 1946–1951 m. jis dirbo VLIK-o Vykdomosios Tarybos informacijos tarnyboje. 1948 m. sausio mėn. 24–25 d. Vokietijoje įvyko pirmas Lietuvių fronto narių, atsidūrusių DP stovyklose, suvažiavimas. Iš pagarbos rezistencijos kovotojams, likusiems Lietuvoje, frontininkai laisvajame pasaulyje pasivadino Lietuvių fronto bičiuliais (LFB). Pagrindinis LFB vadovas bei ideologas J. Brazaitis 1958 m. paskelbė organizacijos uždavinius: „veikti laisvojo pasaulio sąžinę ir žadinti jo veiklumą pavergtai Lietuvai padėti; atskleisti Lietuvos okupanto kėslus ir nusikaltimus žmogiškumui ir taikai; palaikyti gyvą tautinio solidarumo ryšį tarp laisvųjų lietuvių tėvynėje bei ištrėmime; telkti Lietuvos laisvės kovų istorinę medžiagą ir pagarbiu tų kovų atminimu stiprinti jaunosios kartos ryšį su tėvyne…“ 1952 m. J. Brazaitis persikėlė į JAV. Jo pastangomis baigta kurti ateities Lietuvos santvarkos koncepcija „Į Pilnutinę demokratiją“. JAV jis parašė knygą „Vienui vieni“, atskleidžiančią dramatišką tikėjusios Atlanto charta lietuvių tautos likimą, suredagavo ir papildė J. Lukšos-Daumanto knygos „Partizanai“ antrą leidimą (1960), išleido kelias knygas vokiečių kalba. Gyveno Lietuvos laisvinimo byla: „Mane jaudina ir ženklai, kad tarp bičiulių ima dingti ir rezistencinė, taigi ir konspiracinė dvasia – o be konspiracijos neįmanoma jokia rezistencija prieš tokį priešą, kokį turi Lietuva…“ (iš J. Brazaičio laiško J. Kojeliui, 1971.I.10. Asm. J. K. archyvas.).

J. Ambrazevičius-Brazaitis mirė 1974 m. lapkričio 28 d., palaidotas Putname, JAV. Jo bendražygis J. Grinius rašė: „Yra žmonių, kurių neišsemia tik jų darbai. Ir Brazaitis yra daugiau, negu jo visi raštai ir visos veiklos. Tai žmogus, reto idealizmo, reto taurumo, reto pareigingumo. Jo žmogiškoji asmenybė didžiau už viską, ką jis nuveikė.“ Šiuo metu dedamos pastangos J. Brazaičio-Ambrazevičiaus palaikus iš JAV perkelti į Lietuvą.

Literatūra ir menas

2009-07-10