Jis penkerius metus maišeliuose ir stiklainėliuose kolekcionuoja smėlį, parsivežtą iš įvairių šalių. Blogiausias poetas jam tas, kuris mėnesiais neplauna kojinių ir glaudžių. Jis įsitikinęs, kad net jei visi imtų laikytis vienos taisyklės, blaivaus proto pasaulyje nepadaugėtų.
Su poetu, fotografu, eseistu Ričardu Šileika susipažinome dar rudenėjančioje Nidoje, ten jis vedė paskaitas jauniesiems literatams, vėliau susirašinėjome laiškais. Įvairių keistenybių kolekcionierius 2002 metais apdovanotas Kultūros ministerijos premija už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis. Su R.Šileika kalbėjomės apie jo asmenybę.
„Į Viktorijos Vosyliūtės klausimus atsako toks skaitytojas, laiškų rašytojas, mėgėjas, trečias brolis (tokios profesijos įrašytos vizitinėse kortelėse) Ričardas Šileika“, – sako pašnekovas, kai pradedame interviu.
– Kokioje erdvėje gyvenate - bohemoje ar realybėje?
– Įtariu, kad vis dar (teb)esu realiame pojūčių ir nuojautų pasaulyje. Tai yra valgau, todėl gaminu ekskrementus. Miegu, todėl rytais vėl esu tarytum iš naujo. Matau (nors ir prastokai), todėl žvilgčioju į veidrodį, pro langą, į virtualų „vaizdyną“. Lyčiu savo kūną, lyčiu ir kito (kitą) kūną.
O bohema taip pat yra tikrovė, tik šiek tiek specifiška, šiek tiek išgalvota, galbūt daugeliui nepriimtina. Tačiau nenuneigiama.
– Kas, jūsų manymu, pats blogiausias Lietuvos poetas? Kodėl?
– Blogiausias visada yra tas poetas, kuris spjauna į šulinį, valo kojas į prozininko kilimėlį, kuris geria sugižusį pieną, mėnesiais neplauna kojinių ir glaudžių, nevalgo kietai virtų kiaušinių ir nesugeba ištraukti sienon įkaltos vinies.
– Kas svarbiau lietuviui poetui (rašytojui) - rinkimai į Seimą ar “Poetinis Druskininkų ruduo”?
– Tam tikrais rašytojo gyvenimo laikotarpiais svarba ir aktualijos kinta. Vieniems iš tiesų svarbu “Poetinis Druskininkų ruduo”, kitiems, žiūrėk, svarbiau Poezijos pavasaris. O dar kitiems svarbiausia - tik jo knyga Frankfurto prie Maino ar Varšuvos knygų mugės stendo lentynoje.
Ir, žinai, Viktorija, jie visi teisūs ir podraug nepakaltinami. O rinkimai į Seimą yra pilietybės akcija.
– Viename savo ankstesnių kūrinių mokote gyventi pagal instrukciją „Nekiškit pirštų tarp durų. Žinokite savo vietą ir laiką. Nepraraskite nuovokos. Stabtelėję pailsėti, nesiremkite į stulpą, medį,
– Aišku, kad tuomet visi dainuotų vienu balsu tas pačias dainas, augintų tik vienspalves ir vienarūšes gėles, moterys dėvėtų tik nurodytos formos auskarus ir karolius, vyrams erekcija turėtų įvykti tik privalomomis dienomis ir valandomis. Poetai rašytų tik haiku arba tik sonetus. Tačiau protuose iš esmės pakitimų nebūtų. Nes ir savarankiškame, ir instruktuotame pasaulyje blaivus protas yra retenybė.
– Jei pasaulyje staiga turėtų išnykti vienas iš dviejų stilių - modernizmas arba lyrika, ką paliktumėte?
– Ką gi, tektų organizuoti neeilinį lyrikų ir modernistų suvažiavimą ir jame sukelti kraujingas riaušes. Kurie išliktų gyvi, tie ir diktuotų sąlygas. Tie neštų gatvėmis ir laukais savo iškovotą stilių ant šakių.
O mano asmeninė nuomonė yra pagal nuotaiką. Pavartoju labai įvairių stilių, žanrų patiekalų ir gėrimų. Su visam beskonius bruku į konteinerį su užrašu „popierius“ (vos nepasakiau „popiežius“).
– Jei sergate, ar būtinai kaltas menas?
– Kai sergu, vis dėlto dažniausiai kalta bohema. Arba „Maxima“.
– Kokių nukrypimų ir iškrypimų turite?
– Neturiu, todėl ir nematau televizoriaus. Neskaitau „Lietuvos ryto“ ir „Respublikos“. Jau dešimtmetį renku surūdijusias geležėles. Jau penkmetį į maišelius ir stiklainėlius pilstau įvairiašalį smėlį. Dėžiukėse pilnėja kolekcionuojamo fasuoto cukrelio ir patrintų trintukų. Tarybinius laikus menančiame „čemodane“ gula nukniaukti skelbimai.
Dar: gaminu ir siunčiu bičiuliams atvirlaiškių. Jų esu išsiuntęs kelis šimtus. Beveik tokį pat kiekį esu pats gavęs. Dar labai mėgstu lėkti laukais. Tik seniai taip nesielgiau.
Lietuvos rytas, 2008-12-30