tekstai.lt

Augustinas Raginis. Petro Babicko „Brazilija“ (1951)


babickas
babickas
Augustinas Raginis. Petras Babickas. BRAZILIJA.Vaizdai, žmonės, nuotykiai. Rio de Janeiro, 1951 m. 139 p.

 

Petras Babickas mums yra davęs ir poezijos, ir beletristikos, ir kelionių aprašymų. Dabar prieš akis turime naują kelionių knygą, šioj srity jisai jau anksčiau yra mums piešęs Lietuvos pajūrio paveikslus ir "Eladoj" atskleidė Graikijos grožį.

 

"Eladoj' regėjom nemaža žilos senovės. Su "Brazilija" žengiame į naują kraštą, kur ištisus plotus dar nėra palytėjusi žmogaus pėda. Vienok klaidinga būtų manyti, kad čia visai nesama senovinio palikimo. Kas yra studijavęs tos šalies architektūrą, tas žino, kad praėjusiais šimtmečiais ten buvo pastatyta eilė puikių barokinio stiliaus bažnyčių. Todėl visai neturime ko stebėtis, jei autorius senojoj Rio de Janeiro daly randa panašumo su Vilniumi, šiaipgi čia žengiame į naują kraštą ir naują tautą. Autorius veda mus į miestus ir į šalies gilumą, kur neišnaudoti guli milžiniški plotai ir kur auga atogrąžų giria. Pakeliui mes susiduriame su visokiais žmonėmis, nuotykiais, gamtos ir papročių vaizdais. Apskritai veikalas yra lyg kokia kelionių kronika, kurioje tačiau trūksta ištisumo. Mat, iš Brazilijos autorius dar buvo išklydęs kitur ir paskui vėl grįžo atgalios. To laikotarpio čia neturime. Tai gal rasime kitose knygose. Be to, ir dabartinė medžiaga yra kai kur truputį išblaškyta.

 

P. Babickas savo aprašymų perdaug nepuošia. Vietomis matyti lyg ir reportažinių pranešimų. Kai kur be ryšio įspraudžia savo padėkas jam padėjusiems žmonėms. Tokiems reikalams reikėtų duoti kitonišką formą ir vietą, šiaip autorius domisi viskuo. Jis randa šneką su betkuriuo praeiviu. Jis aprašo medžius, paukščius, darbus, upes, gamtos turtus. Dažnai susiduriame su lietuviais. Geriausiai praskamba tos vietos, kur pasakojami patyrimai su žmonėmis, ypač jei tai kiek pinasi su kokiu nuotykiu, arba ilgesne kelione. Taip kad veikale galime atsirinkti įdomių, nuotaikingų ištraukų, kurias visuomet lydi skaidri pasakotojo dvasia.

 

Štai vienas tokio nuotaikingo pasakojimo pavyzdys:

 

Nuostabiai tyli ir šalta naktis... Iš aukštos verandos matau krantą ir sidabrinį mėnulio taką upės viduryje.

Kažkur balsas vedžioja dainą, gitarai pritariant. Liūdna meilės daina...

Nuo upės retkarčiais atskrenda žvejų kalbos garsai ir tinklo plekšėjimas.

 

Pakrantėje po dideliu medžiu rengia guolį žmogus. Tai tas pats, kuris prieš dvejetą dienų, iš kažkur atklydęs, įkėlė savo maišą į medį ir dingo. Dabar jis vėl grįžo. Ar ilgam?

Niekas čia jo nepažįsta...

Toli pasigirsta ūžesys. Artėja traukinys, štai jis jau išniro iš krūmų, žvilgantis, tarsi žaltys, mėnulio šviesoje sidabriniais stogų žvynais, auksiniais vagonų langais — keistas ir gražus po ilgu kibirkščių kuodu.

Sustoja.

Porto Esperanca! Ponto finai! (paskutine stotis) — piktai kažkas nusijuokia apačioje prie uždarytos karčiamos ir daužo kumštimi į duris.

— Atidarykit. Duokite išsigerti!

Bet nesulaukęs atsakymo naktibalda nueina, piktai murmėdamas (87-88 p.).

 

Be pasakojimo ir be informacinių žinių apie Braziliją, ši knyga ateityje galės eiti ir kaip dokumentas, kuriame po eilės metų bus galima užtikti nuotrupų, kaip mūsų broliai kūrėsi ir gyveno naujame pasaulyje.

 

Reikia prisipažinti, kad skaitant truputį įkyri pamėgimas operuoti portugališkais žodžiais ir išsireiškimais. Juos derėtų vartoti tik tada, kur lietuviškai negalima išsiversti arba kur norima įnešti tam tikros spalvos. Tačiau tekių spalvų nereikėtų tirštinti sakinyje.

 

Šis tomelis tėra pradžia. P. Babickas yra numatęs tęsti savo įspūdžius anie Braziliją ir jau skelbia naują knygą.


„Aidai“, 1951 m. spalis