Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva. Krakas ir Nekrakas. Romanas. V.: Pasviręs pasaulis, 2006.

 


      Sovietinio dizaino ir mentaliteto leidykla "Pasviręs pasaulis" vėl išleido naują knygą. Paplokim, draugai! Ją parašė du broliai, grafomanijos milžinai Kundrotas & Lyva. Taigis kaipgis... Dirba vyrai išsijuosę. Tačiau. Nors jų nepastebėti jau nebegalima, bet skaityti dar neįmanoma. Neišmoko rašyti. Visuomenė vis kantriai laukia ir tikisi - kada gi jie sukurs gerą knygą? Greičiausiai niekada, nes grafomaną tik grabas ištiesins.


      Dabar štai naujas, niekieno nelauktas romanas apie psichiškai nesveiką poetą Kraką, kenčiantį nuo sezoninės šizofrenijos priepuolių. Nei rašymo stilius, nei mąstysena naujame romane nepakito. Tekstas neskamba, juda šlubuodamas, labai lėtai, nuobodžiai. Neretai sakinys prifarširuotas visokių sintetinių būdvardžių, kurie stabdo dinamiką. Vienintelis teigiamas dalykas tas, kad tekstas gerai paredaguotas ir suvienodintas. Sunku atskirti, kur pabaigė vienas, o kur pradėjo kitas. Išskyrus, žinoma, Krako eilėraščius, kurie pagyvina siužetą. Visa kita - kaip ir anksčiau: K & L terliojasi su savo siela, terliojasi su viskuo, kas išgyventa. Nevykusiai atrajoja savo gyvenimo įvykius ir niekaip negali liautis. Jų kūryba tėra apsunkęs, lėtas savo pačių gyvenimo virškinimas, o kadangi visi chroniški ligoniai, visi dispeptikai mėgsta patogumus, tai ir K & L patogumo dėlei rašo tik apie save. Sėkminga maskuotė, kuria sugeba pasinaudoti šiuolaikinis grafomanas, tikėdamasis dėmesio.

      Iš tikrųjų tai pirma K & L knyga, kurią parėmė Kultūros ministerija. Pagaliau sulaukė - koks pripažinimas! Kokia savęs išdavystė ir savo principų atsisakymas! Visada vaidino nepriklausomus undergroudininkus ir avangardistus. Tačiau propaguoti eksperimentinį meną dar nereiškia pačiam jį daryti. Gerą avangardą kurti be galo sunku. Sunkiau nei parašyti populiarią knygą. K & L, tai suvokę, galop ėmė šniukštinėti vieną ampyrišką vėsią įstaigą, iš kurios skverbiasi išganingi honorarų, premijų ir stipendijų spinduliai. Ir vieną dieną, tik neaišku, iš kelinto karto, įlindo - šnopuodami pribėgo prie literatūrinio lovio ir ėmė pusti. Įstojo... Bravo!

      Pagaliau išaiškėjo visi merkantiliniai tikslai. Vos tik pakvipo trupiniu aukso, iš karto dingo opozicija oficialiai, tiek kartų keiktai retrogradiškai konjunktūrai. LRS tėvai labai pigiai suvystė tariamus avangardistus, kurie niekada tokie ir nebuvo. Dabar jie turi savo partbilietus su asmeniniais numeriais ir turbūt džiūgauja, kad pagaliau išdūrė LRS. Bet iš tikrųjų išdūrė juos.


      Nes undergroundas nesiremia jokiais terminais, tai opozicija, ir tiek. Šie žmonės patys savęs nevertina, paprasčiausiai gyvena pogrindyje ir spjauna į kriterijus. Kadangi kolegos literatai išplaukė į oficialius vandenis, apie juos jau galima kalbėti įvairiais terminais. Sėdi dabar kubile su, tiesą sakant, prasčiausiai vertinamais prozininkais, o ne su grandais ir šildosi. Ir vis labiau tolsta nuo tų, kokie galėjo būti: nepriklausomi, pikti, agresyvūs, nepripažinti ir nelaimingi. Bent jau tokia būtis būtų verta tikro menininko vardo.


      Kartais principinė ideologinė laikysena svarbesnė už kūrybą. O dabar jiems, kaip kūrėjams ir kaip žmonėms, ateina neišvengiamas krachas. Jie rašys, nes grafomanai labai produktyvūs - tai seniai žinoma tiesa. O kuo labiau aiškės, kad nesikeičia į gera, tuo beprasmiškiau jie kurs - nuskęs bevardžiame pisdomo katile tarp tų, su kuriais troško kovoti, bet galop patys parsidavė.

      2006 03 04