tekstai.lt

Ona Mikailaitė. Po vasaros (Vitalija Bogutaitė. Po vasaros, 1976)
Bogutaite_Vitalija
Bogutaite_Vitalija
VITALIJA BOGUTAITĖ: Po vasaros. Eilėraščiai. 71 psl. Kieti viršeliai. Aplanką piešė Zita Sodeikienė. Išleido Ateities leidykla, 1976.


Zitos Sodeikienės piešinys knygos aplanke geriau nusako Bogutaitės eilėraščių tematiką, negu įstengtų recenzija. Žodis žodį kartais sunkiai apibūdina. Savo trečiame eilių rinkinyje Bogutaitė neįveda naujų, neįprastų temų, bet labiau išvysto vieną, jai artimą išgyvenimą. Nors knyga padalinta į keturis skyrelius, skaitant susidaro įspūdis, kad tai vienas ilgas eilėraštis su tam tikromis pauzėmis bei refrenais, lyg išaustas raštas vienoje juostoje.

Rinkinio pavadinimas — Po vasaros — išreiškia tam tikrą pakibimą laike. Vasara jau praėjo, ruduo be-įžengiantis, bet dar ne visai čia. Aplanko piešinyje belapis medis lyg kybo tarp dviejų erdvių, tarp dviejų pasaulių. Jo šakos traukiasi nuo neaiškių kontūrų saulės, o šaknys tampa rankomis, kurios siekia erdvėje plaukiančio kamuolio. Viduryje žemė minkštu apklotu laiko įsupusi kapinių paminklus. Poetės žmogiškojo trapumo bei praeinamumo apmąstymas vykusiai susumuotas šiuo simbolišku piešiniu.

Egzistencinis Angst nėra svetimas nė vienam subrendusiam žmogui. Jis ypač aštriai pasireiškia tam tikrais gyvenimo laikotarpiais. Įvaizdžių bei tautosakinių užuominų pyne Bogutaitė išreiškia šį žmogaus baugštų buvimą "ant ribos". Žmogaus ieškojimas tvirtumos laiko sraute yra viena gija Šiame sudėtingame išgyvenime, kurią poetė įvaizdina žemės ieškojimu. Ši gija vis kartojasi.

Nubrėžiau ratą kreida,
ir tai bus mano žemė.


Arba:

Laikausi tvirtai
įsikabinus,
kad žemė
po kojomis
nesiūbuotų.


Kitoje vietoje:

Mano šaknys
ieško žemės,
o šakos meta
lapus.


Noras į ką nors pastovaus įsikabinti siejamas su daiginamu grūdu, bręstančia varpa, žadama duona. Bet tuo pačiu jaučiama, kad to pastovumo ir tikrumo kaip tik trūksta. Pereinama į nežinią, į nepažįstamą buitį, persi-sveriama iš "šiapus" į "anapus", neturint žemėlapio. Išaugtas drabužis, veidrodžio mįslė, skaudus laimės būrimas, užliejimas vandeniu, klajojimas tamsoje ir dykumoje rišasi su biblinių išėjimo - įėjimo motyvu, architipiniu žmogiškosios kelionės atvaizdu. Žmogaus kelionė į nežinomybę yra drauge bauginanti ir masinanti.

Kadangi gyvenama ne praeityje, o modernioje aplinkoje, vidinė tuštuma ir nerimas atsimuša ir į kasdieninius daiktus. Antiseptiško miesto iliuzija, rentgeno nuotrauka, sudrumsčianti ramybę, šiurpūs televizijoje matytų naujienų vaizdai, siurblio urzgimas "kalba", kad ir technika nenuramina, o paaštrina vidaus kančią. Nėra kur pabėgti nuo savo minčių ir ilgesio.

Į savo vaizdinį mąstymą poetė dar įpina tris tautosakos moteris, kurių kiekviena stovi dviejų pasaulių sankryžoje. Kadangi poetės išgyvenimas ir jo išraiška yra perdėm moteriškos, jos pokalbis su šiomis trimis tautosakos moterimis ir laikinas apsisiau-timas jų rūbu, kaip tam tikra dramatine kauke, prailgina jos asmenišką perspektyvą ir įšaknina jos išgyvenimą savos tautos kraityje. Kiekvienos simbolinės moters likimo susumavime poetė kalba ir už save. Eglė žalčių karalienė:

Oi, Eglele, Eglužėle,
kokia Tavo dalia?


Pelenė:

Ir vėl, kaip pasakoj,
laikrodis išmuša dvyliktą,
ir karalaitė
virsta
pelene.


Apdainuota pas motiną sugrįžusi dukra:

Ne su visam parėjau —
tik su visam
negrįšiu.


Rašydama paprastesne, mažiau žodinga forma, Bogutaitė išbando naują išraiškos būdą. Ji yra taupesnė ir subtilesnė negu anksčiau, mintis labiau sukoncentruota. Tautosakos motyvai duoda kitokį atspalvį jos dabartinei kūrybai ir taip pat turi įtakos formai. Poetinis ieškojimas ir tobulėjimas nėra baigtas; norima vis naujai ir šviežiai išsisakyti.

Aidai, 1979 m. sausis