mekas zodziaiJonas Mekas. Žodžiai ir raidės. Rinktinė poezija. V.: Baltos lankos, 2007.

 

Rinkdamasis skaityti poeziją viliesi, kad triukšmo prisotintas pasaulis tau skaitant aprims, praeis, įgis amžinojo gyvenimo galimybę, o protas, išvargintas vienadienių niekalų, atsivérs ir atpažins kalbos pasaulio grožį.


Skaitytojai tebesistebi kalbos pasauliu, galbūt net tuo, kad jo neįmanoma parduoti, pirkti, įkeisti, iškeisti, kaip ir rūko, lietaus, dėl kurių nesiderima. Galbūt jie kvestionuoja ir kalbos pasaulio reklamos sėkmę, daugiau pasitikėdami subjektyvaus, vidinio gyvenimo su žodžiu patirtimi.


Tiesa, faustiškoji tema literatūroje sako ką kita, prisiminkime J. W. Goethe’s filosofinėje poemoje sukurtąjį skaitytoją –­ Faustą: skaitydamas Jono evangelijos Prologo pradžią, jis pakeičia, „tiksliau išverčia“ į savą gimtąją kalbą sunkiai išverčiamą graikišką Logos – „Pirmiausia Veiksmas buvo“ (o Mefistofelis kikendamas trina dvasingas kanopas). „Štai vertimas!“ – sušunka Faustas. Fausto – skaitytojo – atveju neaiškiu, pranokstančiu žmogiškąjį suvokimą Žodžiu netikima, jis pakeičiamas veiksmu, vita activa. Žodis nebesiejamas su tuo, kuo tikėjo jį esant Grigalius Nazianzietis – „brangiausia dangaus dovana“, nesiejamas su paslaptimi.


Šiandien faustiškojo vertimo – pokalbio su Mefistofeliu energiją įgyvendina reklama. Nenoriai įterpsiu, nes mieliau būtų kalbėti vien apie poeziją, keletą balsų apie poeto įvaizdžio formavimą Vilniaus erdvėje. Teko matyti fotografiją, kurioje Vilniaus gatvėmis riedantis autobusas, dekoruotas Jono Meko fotografijomis ir abejotinos kilmės citatomis: „Jonas Mekas užkariavo Lietuvai pėdos didumo žemės lopinėlį Niujorke, toje vietoje ištryško poezijos šaltinis.“ Taigi užkariavo... tik tiek.


– Už-kariavo Lietuvai? O kariavo su kuo? – radauskiškai paklaustų naivi, jaunutė, kvepianti spaustuvės dažais eilėraščio eilutė, daugiavaikis apskuręs verlibro posmelis ir riebiais svetimžodžiais pažymėtas visuomeninio transporto bilietėlis.
– Kariauk – poezijos šaltinis ištrykš.
– Ka-riau-ti? Ir taip ištrykš Fluxus spontaniškumas, žaismingasis protestas, kūrybinio atradimo džiaugsmas?
– Štai paviršutiniška neoavangardiškumo interpretacija! Kas vyksta? Priešakinėse eilėse esantįjį perkeliame į politiką? Ką?
– Karas. Visur. Visada.
– Aš nieko nebesuprantu... karas ir dėl pėdos didumo žemės lopinėlio?..
– Reklaminė poezija kovoja už Lietuvą!

Sunku patikėti, kad poetas pats reklamuotųsi tokiais „politiniais įspraudais“. 2009-ųjų kultūros politika?


Muziejinių orakulų, eksmero, stiklinių mamoniškų vartų viešasis geranoriškumas galbūt mažiausiai susijęs su tuo, ką vadiname poezija, literatūra. Ir labai gerai. Labai. Apie juos nekalbėsiu. Kalbančiųjų netrūksta. (Kad ir „Fluxus kapo“ aistringi kasinėtojai Castor&Pollux („Šiaurės Atėnai“, 2007-11-17, Nr. 869). Iš dalies patrauklus jų diskursas dėl atviro skausmo, minties prieš subanalintą menininko įvaizdį; bet ne dėl paniekos Jono Meko kūrybai ir vartojamos puskalbės intarpų.) Pradžioje buvo karas, sakytų reklaminis Faustas. Mefistofelis kikendamas trintų dvasingas kanopas.


O poezijoje mat vis dar senamadiškai atvirkščiai: pradžioje buvo Žodis, o vėliau –­ žodžiai. Vaidotas Daunys esė „Gaida ir žodis“ (1989) bandė paaiškinti poeziją, ieškodamas Žodžio ir žodžių sąsajų esaties: „(...) poezija yra ne Žodis ir ne žodžiai, nors ir Tai, ir tai joje dalyvauja. Ji yra skausmingoji įtampa tarp metafizinių namų traukos (Logos dalyvavimas) ir užmaršties, kurią siūlo šiapusinių namų estetika.“ Ir ką gali reklama? –­­ produkuoti skausmingosios įtampos nesaties iliuziją ir suteikti jai universalios prekinės kultūros vardą, padėti užmiršti taikos filosofo Alberto Schweitzerio įžvalgas – užmiršti, kad karas yra kultūros ir dvasinio nuosmukio rezultatas.

* * *
Naujausia Jono Meko knyga „Žodžiai ir raidės“ – semantiškai įtemptu junginiu ar skirtimi (žodžiai/raidės) pasitinka skaitytoją. Tai galbūt daugiau skaitymo kryptis, būdas – kalba ir raštas / kalbėjimas ir rašymas / žodžiai ir raidės, – pažįstama ir iš ankstesnių poeto knygų, eilėraščių ciklų pavadinimų: „Gėlių kalbėjimas“ (1961), „Pavieniai žodžiai“ (1967), „Dienoraščiai“ (1985), „Dienų raštai“ („Juodas raštas prie Aušros vartų“) (1998), „Žmogus be vietos: Nervuoti dienoraščiai“ (2000) – (išskirta S.V.).


Šįkart poetinę klausą tikrina raidės. Paradoksalu. Gal todėl, kad skaitydamas J. Meko knygos pirmąją dalį (I) turi jas tarsi įveikinėti, jungti į skiemenis, žodžius. Poetas naudoja laužytas eilutes (pamėgtas XX a. avangardistų, revoliucionierių), piešdamas vertikalią liniją sutrumpina žodį iki pat raidės; nepaisoma žodžio kėlimo į kitą eilutę taisyklių. Žodis byra, krenta žemyn, kaip ir „Pavieniuose žodžiuose“. Ramutis Karmalavičius ne vien „Pavieniuose žodžiuose“, bet ir „Gėlių kalbėjime“, „Reminiscensijose“, „Dienoraščiuose“ pastebi poeto dekonstruojamą eilėdaros ir poetikos normatyvumą, tvirtindamas, kad tai suteikia atskiram skiemeniui maksimalų vidinės energijos ir vaizdo krūvį.


Skaitydama jungiu raides, skiemenis taip, kad paskirybės atitiktų visumą, –­ taip juk ir galima prasmė, supratimas. J. Meko pabirų raidžių, skiemenų atveju prasmė atidėta, nuslėpta, „maksimalus vidinės energijos ir vaizdo krūvis“ beveik neįskaitomas. Nakties efektas literatūroje – matai tik teksto grafinius žymenis, dalis, tarsi skaitytum tamsoje (kaip / o / ra / s / iškri / to / žod / ži / ai / r / ai /dės/ į / bal / tą / la / pą // ka / ip / nie / k / as). Eilėraščio kalba redukuojama iki raidės (viskas / tik raidės / ant / balto / popierio)

Be žo
džių
žodžiai
jau
pasi
baigė
tik
rai
dės
l
i
k
o


Minimalistinis sakymas. Bet ne neturėjimas ką pasakyti. Taip, galima tvirtinti, kad „Meko poezijos avangardizmas atviras Rytų estetikos poveikiui“ (R. Karmalavičius) ir apie atvirumą Rytų estetikai kalbėti remiantis eilėraščio formos glaustumu, nebaigtumu, paprastumu, grafinės eilėraščio linijos ir tuščio lapo ploto išraiškingumu, poezijos kalbos (meno) ir kasdienio gyvenimo kalbos (nemeno) suartėjimu, Fluxus meno sąjūdžio, dzen estetikos idėjomis.


Įdomi eilėraštyje „Be žo“ įrašyta siužeto nuotrupa – žodžiai / jau / pasi / baigė. Vadinasi, kažkada jų buvo, netrūko. O prisiminę sodriąją, gyvą „Semeniškių idilių“ (pirmą kartą išleistos Kaselyje, 1948) kalbą, galėtume prabilti apie kalbos-žodžių stygių poezijoje, kalbos stygiaus kančią, nulemtą egzodo. Ne tik šiame eilėraštyje, visoje knygoje skaudi kalbos-žodžio sunykimo, merdėjimo rezultato pajauta. Algimantas Mackus 1965 m. išeivijoje rašė: Mes kalbame nykstančiais žodžiais / merdinčios mūsų kalbos. (...) Mes kalbam išgelbėtais žodžiais / mirusios mūsų kalbos. („Chapel B“, V), mes šnekame mirčiai skirtąja, / bizūnais kapota kalba („Chapel B“, VI). Kapojamos kalbos akivaizdumas (išreikštas pasirinkta eilėraščių forma; čia jau nebe neoavangardistinių formų tuščias ieškojimas), likusi ne išgelbėtų žodžių, o vien raidžių ant balto lapo realybė egzodo erdvėje (2007) dar skaudesnė.


Norima kalbėti, bet žodžių, gyvų, gimtosios kalbos žodžių nėra tiek ir tokių kaip Semeniškiuose, gyvenama kitos, svetimos kalbos pasaulyje. Ką tai reiškia poetui, manau, gerai žinome, bent nujaučiame. Todėl „mano kraštas dabar yra kultūra“, „mano namai yra kinas, poezija, menas“, „dabar esu kur nors, kur – nežinau“.


Josifas Brodskis „Nobelio paskaitoje“ poetą vadina ne tik kalbos būties priemone, bet ir žmogumi, priklausomu nuo kalbos, kaip priklausoma nuo narkotikų arba alkoholio. O ir kalbos stygiaus kančia egzodo poetui nėra svetima. Poetas daugiau ar mažiau ją įsisąmonina keldamas raštinio gyvenimo ir gyvenimo kalboje klausimą. Kuriama poezija, mąstanti apie save, poezija apie save pačią. Jono Meko „Žodžių ir raidžių“ eilėraščiuose „Sėdžiu šį vakarą. Diena“, „Tik kraujo ir“ (V skyriuje „daug vėliau“) visiškai atvira kalbančiojo mintis glumina skaitytoją, eilėraščiai neigia patys save: Tas nieko neturi / bendro su / kas paprastai vadinama / poezija. Atveriamas ir rašymo būdas: tuščias stalas, tuščias popieriaus lapas, rašyt ką nors ant jo nesinori, sėdžiu ir žiūriu į popierių, negaliu atsispirt -- / įpratimas jau toks, // popierius, tuščias lapas / šaukia mane vėl / prie savęs, ir pirštai / eina vėl prie / mašinėlės. Kodėl eilėraštis užrašomas? –­ ar tai J. Meko literatūrinė šypsena pro nepastovų Fluxus langą, galbūt savi­kritiškas žvilgsnis. Šaukia, kviečia tuščias popieriaus lapas?


Niekio būsena, įprastas veiksmas, rašymo užkulisiai, – jie juk yra. Tuščią popieriaus lapą originaliai išaukštino jau XX a. pradžioje vokiečių poetas ekspresionistas Christianas Morgensternas parašęs „Naktinę žuvies dainą“. Joje nėra nei žodžių, nei raidžių. Visiška laisvė skaitytojui.


Bendravimas su baltu popieriaus lapu, sena „Olympia De Luxe“ mašinėle, rašymas be prasmės ir be / turinio daugiau konstatuoja pačios kūrybos krizę, kurios beveik neįmanoma išreikšti eilėraščiu, tai dažniau nuslepiama tema. Kita vertus, kontempliuojantis baltą lapą žvilgsnis, kad ir iš papratimo – rašymo priklausomybės (ne kalbos priklausomybės; pradedama nuo raidės, rašto), kasdienio laiko, kasdienybės, yra traukiamas širdies link – įpratimas tik, / širdis tik, kažkas tik / nori vėl mane / įtraukt į / kažką // už kasdienybės ribų, įeit / į kažkur / visai / kitur – tikresnės, gilesnės tikrovės link.


Iracionali kelionė baltu lapu į kažkur už kasdienybės ribų įtaigiausia, menine prasme, eilėraštyje „Antra valanda“ (IV skyrius). Sėdžiu-rašau-žiūriu paralelinis sėdžiu-kalbu-einu atveria jau kitą, vidinę, kalbančiojo realybę, sunkiai kitam perteikiamą vidinę kalbą, nulemiančią sėdėjimą vienišame kambaryje, buvimą visai kitur / užu laiko / kasdieniškų / ribų / nei čia nei ten / kaip / Schrödingerio katė. Turbūt ne „Hors Limites“, Paryžiuje, Pompidou centre, vykusios parodos, prisiminimas. Užu ribų, kasdienių laiko ribų, tik poeto atminty – ruduo, ir Niekas neįtaria / kad kažkur / galbūt krinta / lapai. Kalbantysis vidinio laiko, laiko laike esatį sieja su austrų fiziko Erwino Schrödingerio minčių eksperimento veikėja kate, kuri tuo pat metu įkūnija dvi būsenas – ji ir gyva, ir mirusi. Nei čia nei ten. Vidinis egzilis, nostalgijos pripildytas atotrūkis nuo čia ir dabar, tik vidine kalba kalbant, prisimenant rudenį, kurio niekas neįtaria. Kita vertus, skausmingas tampa buvimas kartu, kai kitam negaliu nieko pasakyt apie / rudenį (eilėraštis „Negaliu nieko pasakyt apie“). Rudens prisiminimas kalba ne vien apie nesusikalbėjimą, o apie paties eilėraščio atsiradimą. Kalbos stygiaus kančia – pastanga išsaugoti praėjusį laiką kalbant, troškimas sakyti nepasakomą, netgi kai nėra bendros atminties. Todėl... vienišam kambary krinta nematomi lapai... o praėjusio rudens grožio nuojauta atsiveria skaitant. Galima prielaida, kad eilėraštis – nesusikalbėjimo įveika.


Poezija lyginama su ėjimu į vidurį ir dainavimu (eilėraštis „Poezija nėra“): poezija yra / eiti / į pat / vidurį // ir / dainuoti, ne kalti metaforas, išrast naujus vaizdus. Balsas, muzika veda į intensyvaus veiksmo vietą, vidinę dalį, turinį, vidinį pasaulį. Vidinis judesys. H. G. Gadameris kalbą vadina tikru žmogaus būties viduriu, žvelgdamas į ją kaip į žmonių subūties sritį, susikalbėjimo, santaros sritį. Poetas savąja kūryba taip pat eina į tikrą savo būties vidurį – į kalbą, ir dainuoja.


Neiginiuose nėra kalti metaforas, nėra išrasti naujus vaizdus galime įskaityti romantiškojo poeto išskirtinumo įvaizdžio atmetimą ir nepritarimą poetų avangardistų pamėgtam poezijos darymui, įkvėpimo neigimui: poetas savuoju būties viduriu niekuo nesiskiria iš kitų, jam kaip ir kitiems svarbi žmonių subūties, susikalbėjimo, santaros sritis, kurią, anot H. G. Gadamerio, užpildo kalba.


Dainuojančio poeto turinį puikiai atveria Jono Meko autobiografiniai žodžiai: „Vis grįžtu prie vieno labai svarbaus mano gyvenimo įvykio. Buvau tada gal kokių penkerių metų. Visi buvo namie. Sėdėjau ant lovos prie šiltos sienelės. Tėvas sėdėjo netoliese. Pradėjau jam dainuot, – apie gyvenimą, kažką labai realistiško, nelyg kokią poemą ar epą –­ kaip dirbam, kaip važiuojam į turgų. Tai buvo labai stiprus išgyvenimas. Kelerius metus bandžiau kartoti, paskui užmiršau. Bet prisimenu, kaip tuo metu jaučiausi. Tą momentą, kai rypavau, kai visiškai realistiškai buvau prie žemės. Kai dabar pradedu galvot, atsimindamas tą momentą, manau, kad viskas, ką aš dariau gyvenime, buvo lyg bandymas kaip nors atgaivinti, išryškinti išblukusį to momento negatyvą, kaip nors grįžti prie jo. Visos mano idilės buvo tarsi tam ir parašytos, bandant prisimint tas dainas, kurias dainavau savo tėvui. Visa tai yra labai giliai, neištrinamai įsiterpę į mano mintis“ („Kauno diena“, 1998, Nr. 7).


Dainavimo tėvui fragmentai, bandymas prisiminti išblukusį momento negatyvą, galbūt nuspalvintą Mėlynojo kambario patirtimi, prisiminimais. Mėlynasis kambarys Kaselyje, žvilgsnininkų – Algirdo Landsbergio, Jono Meko, Adolfo Meko ir Leono Lėto (Vytauto Leono Adamkevičiaus) buveinė. Pastebima Fluxus judėjimo įtaka, siekis išryškinti meninės formos glaustumą, nebaigtumą, galbūt poeto mėgstamų Yves’o Kleino mėlynų paveikslų prisiminimo intarpai.

mėlyni
dainos
gabaliukai

klajojo
ore


(eilėraštis „mėlyni“)

Savo poezijos, nuėjusios kaip katinėlio letenėlės, ar pūkų vėjas, be garsvyčių, tokios jau paprastos, refleksiją praskaidrina tikėjimas, kad poezija išliks, / taip kaip / ilgesys, / nostalgija, / svajonės (eilėraštis „Poezija išliks“). Stiprios trumpų akimirkų užrašytos esatys: kai kasdienybė staiga, / trumpom akimirkom, / praplyšta / ekstazėm! (eilėraštis „Bičiuliai“), retkarčiais pasigirstantis airių bare juokas, perplėšiantis triukšmą (eilėraštis „Airių bare alus“), trumpa susitikimo su vyno draugais istorija (eilėraštis „Šitas vyno“), labai trumpas žvilgsnis į dangų (eilėraštis „Aš išdrįsau“), ir pačią akimirką pranokstantis kreipinys Šventoji / Terese, tu girdi / mane (eilėraštis „Stoviu pačiame“).


Kas patrauklu J. Meko filminėje ir žodinėje poezijoje? – tai kasdienybės šventimas, labai paprastų realybės fragmentų atvėrimas, vos vos lūpų kampučiais besi­šypsant autoriui, burzgiant dienoraštiniam „Bolexui“. Nepastebimų, nereikšmingų dalykų savaiminis reikšmingumas. Aklo, inertiško gyvenimo sustabdymas, vilties akimirka, kasdienybės ekstazė, kontempliuojančiojo žvilgsnio grožis, nerežisuojant, nekuriant ypatingojo meno menui.


„Žodžiuose ir raidėse“, „Dienų raštuose“ pastebima poezijoje įrašyta, įraidinta ir filmininko, ir poeto drama, –­ kalbu apie vaizdinės kultūros įtaką, dominavimą, neišvengiamą mūsų kasdienio gyvenimo terpę, – juk šiandien žodiniame mene vaizdiniai įrašai, kad ir labai netikėti būtų, dažnai nusveria (rašančiojo pasirinkimu) žodžio skambumą, reikšmės dinamiškumą, galų gale tarsi redukuoja Žodžio slėpinį. Kodėl poezijos kalboje paliekamas vien vaizdas-raidė-ženklas-nuoroda? Pavyzdžiui, eilėraštis „viduj--“ sutalpinamas vien į vaizdą, filmo fragmentą: Naujųjų metų vakaras, gatve skuba žmonės, o kambaryje sėdi poetas. Sėdi ir rašo rašo rašo sniego poemą. Nieko daugiau. Rašymo nesutrikdo iš kažkur ateinantys dainos fragmentai... Jis teberašo. Gražu, svajinga. J. Mekas – vaizdinės poezijos meistras. Adresato kūrybinei vaizduotei visada paliekama laisva, virpanti paslaptimi erdvė. Tik žodis šiame eilėraštyje toks skaudžiai nežodiškas, silpnutis. Ar vaizdas pakeičia žodį, ar filmininkas poetą? Galbūt yra taip, kaip poetas pats kreipdamasis į skaitytoją rašo „Dienų raštuose“ (2000): „Nutariau spausdinti viską (...) daug nesirūpindamas apie „gryną“ poeziją.“ Nesirūpinimas gryna poezija juntamas ir „Žodžiuose ir raidėse“. Klauskime, ar žodis, būdamas eilėraštyje vien vaizdine nuoroda, neliudija, nenurodo savo paprastumu, nereikšmingumu žmogaus netobulo raidiškumo, bežodžio gyvenimo skausmingos akivaizdybės, niekuo nebepasotinamo vaizdinių alkio?

* * *
Jono Meko kūryboje, tiek vaizdinėje, tiek žodinėje, kartojamas kreipinys bičiuliai, draugai atliepia keturvėjininkams, žvilgsnininkams, šatrijiečiams, žemininkams būdingą bendrą aistringą troškimą –­ ieškoti kalbos, susikalbėjimo vidurio. Jei poezija gyva tikėjimu, kad šis kreipinys išliks, pranokdamas poeto vienišą vienatvę, tai ir poezija išliks, o reklama praeis, – pridursiu.

 

Literatūra ir menas, 2008-02-15 nr. 3177