Jono Meko poezija visuomet buvo intymiai reali ta prasme, kad jam meną nuo autobiografijos skiria tik per­šviečiama poetinės kalbos, metaforikos skraistė. Vieta, laikas ir įvykiai yra tikri, asmeniškai išgyventi, bet ne specialiai sukurti „žodžių pasauliui“, egzistuojančiam tik poeto vaizduotėj ir skaitytojui prieinamam tik dėl jo pa­ties sugebėjimo atsipalaiduoti nuo savos tikrovės logikos ir išgyvenimų. Ypač ryškus šis asmeniškas „istoriškumas“ paskutinėj Meko knygoj „Reminiscencijos“, kur pokarinės Vokietijos vargo keliai ir kuklių prieglobsčių paguoda at­pasakojami su ne mažesne vidine šiluma, kaip kadaise „Semeniškių idilėse“ gimtojo kaimo buitis. Tikrovės įspū­dį dar sustiprina eilė „dypukiško gyvenimo“ fotografijų, sudarančių žodinio teksto atsvarą, tartum antistrofą. Ka­da Mekas prisimena: „stovinėjome šalia tramvajaus“ arba „tampėm prikrautus anglių ratukus, / ar alksnio malkas“, čia pat išblukusioj fotografijoj matome vokišką tašytų ak­menų gatvę, tramvajų arba ir patį Joną Meką su subliurusiu dypuko švarku, apsmukusiomis kelnėmis, tempiantį malkų vežimėlį. Tie Vokietijos vaizdai primena mums ir savąsias fotografijas iš to paties gyvenimo, į kurias dar kartais pasižiūrime, sentimentaliai valandai užėjus. Ta­čiau mūsų jausmas laikui slenkant išblėsta, nes neturi iš­raiškos poetiško žodžio dimensijoj. Tuo tarpu Meko eilu­tėse išsipildęs išgyvenimas maitinasi paties laiko ėjimu, nes meninės struktūros santykis su besikeičiančia asmens tikrove nuolat gimdo naujų prasmių galimybes, kurios savo ruožtu įkvepia naujos gyvybės ir blyškiems praeities vaizdams.

 

„Reminiscencijų“ struktūra, tiek visuma, tiek ir deta­lės, remiasi darnia pusiausvyra tarp ištisinio, nenutrūks­tančio judesio ir tylaus, į momento tikrovę įsiskverbiančio stovėjimo gyvenimo pakelėj. Judesys išreiškiamas fiziškai, nesibaigiančiu klajūno keliavimu, taip pat laike, kuris te­ka per sąmonę kaip amžina srovė, ir kalbos dimensijoj ilgais sintaktiniais periodais, primenančiais „Semeniškių idilių“ sakinius, kuriuose judesys nusidelsia, išsitęsia ir jungiasi vos pastebimai su tolimesniais sintaktiniais ir semantiniais vienetais. Statiškas elementas suteikia tam tikrą emocinę perspektyvą, iš kurios stebint įsiprasmina prabėgančios dienos, gyvenimo srovė pasidaro gilesnė. Kartais tai būna pakeleivio poilsis sugriautos Europos geležinkelio stotyse, žiūrint į „išvargusią ir nukankintą, sudegintą, / sulaužytą – dar neseniai išdidžią / Vidurio Europą“. Už benamio skausmą daug didesnis yra tragiškas stovėjimas grįžus namo, kada vokiečių kareivis „dar lyg vaikas“ gimto miesto stoties griuvėsiuose žiūri į „vaikys­tės nuotrupas ir liekanas“. Pagaliau pačios tolimiausios kelionės baigiasi ir galutiniu, amžinu sustojimu:

 

Po degančiu Australijos dangum

guli mano Reginos kapas. Deginamas saulės,

glostomas karšto smėlio, nakties vėsos,

kaip rankom, saugomas.

 

Pakeleivio gailestis žiūrint į svetimą, suniokotą žemę jau pats prie tos žemės priartina; Meko poezijoje, ką mes galim užjausti širdimi, tas pasidaro jau šiek tiek ir mūsų – angažavimasis sumažina praradimą. Dar labiau namuose esame kartu su tuo grįžusiu kareiviu, nes tra­giškoj, asmeniškoj plotmėj suprantame, kaip kartais na­mų netekti ir namo sugrįžti reiškia tą patį. O mylimosios mirtis priartina ir nepasiekiamus tolius taip, kad visa žemė tada sutelpa žmogaus širdy. Tuo būdu santykyje tarp kelionės ir sustojimo, tarp dinamikos ir statikos iš­ryškėja savita Meko poezijos kryptis, tam tikru atžvilgiu tiesiogiai priešinga Algimantui Mackui: siekiama ne egzilio sąmonės ištobulinimo, raunant daiktus iš širdies, kad „būtum vienas“, bet visuotinio, organiško tęstinumo, lei­džiant daiktams, vietai ir žmonėms suleisti šaknis į sielą, nors ir kur juos užtiktume. „Reminiscencijas“ skaitant nuo­lat auga visų daiktų savitarpio priklausomumo, o ne sve­timumo, jausmas. Pats Mekas ir išsako, ką mes jį skai­tydami pradedam patys galvoti:

 

...kaip kiekviena valanda,

kiekvienas liestas daiktas, kiekvienas

žmogus, akiratis, medis.

darosi brangus ir nebeatplėšiamas,

įsikabinęs šaknimis pačioj prisiminimų

širdyje.

 

Arba vėl posmelyje, kuris glaustai perduoda pastoviai klajūno akyse besikeičiančios panoramos įspūdį kartu su prasmingos kiekvienai vietai priklausomybės pajutimu:

 

Namai, namai. Kiekviena vieta,

kiekvienas akiratis, susitikimas, veidas:

kiekvienas sustojimas, pasižiūrėjimas –

susirišimas – namai.

 

Sakytume, Vokietijos laiko, bet kurio laiko ir vietos, kuriems Mekas leido paliesti širdį, jisai po to jau ilgisi tiek pat, kiek ir Semeniškių kaimo kadaise. Bet pačioj giliausioj plotmėj tai netiesa. Paskutinės knygos eilutės skamba beveik panašiai, kaip ir bradūniški tremtinio išgyvenimai „Svetimojoj duonoj“:

 

Bet ne!

Ne, ne tas medis; ne, ne tas dangaus mėlynumas;

ne, ne tas veidas;

ne, ne tie dūmai!

Vargas, vargas, vargas.

 

Skirtumas nuo ankstyvojo Bradūno tas, kad svetimu­mo jausmas ateina ne iš atsisakymo prisirišti prie naujų daiktų ir vietų, bet po to, kai jie jau yra tapę savais. Ta­da sužinoma apie žmogaus esminę, o ne atsitiktinę, nuo laiko ir įvykių priklausančią, vienatvę. Tremtis vėl grįžta kaip talpi sąvoka – esame vėl vieni su Mackum.

 

Toks yra bendras įspūdis „Reminiscencijas“ paskai­čius. Jaučiame didelę išgyvenimo jėgą, nežiūrint kalbos nekalto paprastumo, kuris iš pirmo žvilgsnio beveik ap­gauna skaitytoją, sudaro įspūdį, kad čia ne tiek meno kūrinys, kiek tiesioginis geraširdiško žmogaus pasipasa­kojimas. Atrodo, lyg čia viso labo būtų išreikšta labai kuk­li, į gilią prasmę nepretenduojanti mintis: benamis žmo­gus prisiriša pakeliui prie to, kas jį sutinka, ir po to iš naujo suvokia, kad jis nepriklauso niekam. Tada jam dvi­gubai suskausta širdį. Ta mintis iš tiesų daug mažesnė už visą tikrą emocinį išgyvenimą knygą beskaitant, ir kyla klausimas (jis mene visuomet iškyla), iš kurgi at­ėjo išgyvenimo jėga, gelmė, neužmirštamumas? Atsaky­mo, kaip ir visuomet, tenka vėl ieškoti poetinės, literatū­rinės kalbos specifikoj; svarbu ne kas parašyta, o kaip. Pasižiūrėjus iš arčiau, Meko kalba nebeatrodo tokia jau tiesioginė ir paprasta, „išvalyta“ nuo specifinių literatū­rinių priemonių. Tiesa, labai nedaug joje retoriškų pagra­žinimų, ornamentų, bet užtat matyti, kaip ir Mackaus at­veju, kad ta mūsoji „neornamentuotos kalbos generacija“ kreipia dėmesio į struktūrinius principus, į tą įtampą ir implikuotą daugialypę jėgą ir prasmę, kuri iškyla iš specialiai nustatyto santykio tarp paprastų žodžių.

 

Paimkim pavyzdžiui „Reminiscencijų“ pradžią, du posmelius:

 

Jau buvo vasara, kai mes palikom Flensburgą.

Įlankoje jau būriavosi laivai, ir

ant pakrančių, molų, ant vandens, ir ant žvejų laivų

mirgėjo šiluma.

O kai mes dar toliau taip ėjome,

tolyn taip, ligi Glücksburgo –

ten jau triukšmaudamiesi maudėsi vaikai,

braidydami po tankų švendrių mišką.

 

Tolyn mus traukė.

Tik ką buvo praėjęs karas. Paskutiniai

sviediniai, paskutinieji bombų dūžiai

skardėjo dar atšlaitėse. Sudaužytomis stotim,

išdegusiais ir suanglėjusiais miesčiukais

judėjom mes tolyn, stumdydamiesi

tarp moterų ir tarp vaikų,

belaisvių ir sudaužytų, varganų kareivių,

būrių pabėgėlių.

 

Visų pirma dėmesį atkreipia „įžanginio posmo“ trū­kumas. Nėra nei emocinio įvado, tokio, pavyzdžiui, kaip Adomo Mickevičiaus reminiscencijų poemoj „Ponas Ta­das“: „Lietuva, tėvyne mano, tu esi kaip sveikata...“, nei filosofinio temos apibrėžimo, sakykim: „Vėl praeitis be­namė beldžias į tremties namų duris“, ar kas panašaus. Yra tik bežodis minties ir jausmo ratas, kuris užkabina vieną konkretų praeities momentą ir tada sukasi toliau, jau apsikrovęs žodžiais ir vaizdais. Tuo būdu Mekas at­sisako įprastinių epinės poemos priemonių, nors jo siu­žetas, platus ir tolimas praeities horizontas didelių ir ka­tastrofiškų įvykių fone, turi savy epo elementų. Išdava – „intymi epika“, siaura poeto sąmonės gija, nusidriekusi per platų laiką ir per žmones. Tai suteikia galimybę vi­sos knygos dinamiškų ir statiškų elementų santykį išreikš­ti šilto žmogaus jausmo šviesoje.

 

Toliau pastebime dvi pagrindines stiliaus priemones: pasikartojimus ir serijas. Kartojasi trumpi žodžiai, įtarpai sakinių struktūroje: „Jau buvo...“, „jau būriavosi...“, „jau triukšmaudamiesi“ arba „tolyn taip...“ („toliau taip...“), „tolyn mus...“, „judėjom mes tolyn“, arba prie­linksnis „ant“ ir dar keletas kitų žodžių. Smulkaus talen­to poetas tokiems įtarpams mokėtų suteikti tik vieną funk­ciją – užpildyti spragas eilutėje, kad išeitų šioks toks ritmas. Jis galbūt rašytų: „Sklinda vis tolyn dar skaus­mas, jis dar nenurimsta vis“. Tai sausas kamšalas, neutralizuojąs ir jausmą, ir mintį. Meko poezijoje tie įtarpai dalyvauja semantinėse grupėse, kurios išsitiesia į dina­mišką progresiją: „jau buvo vasara – jau būriavosi lai­vai – jau maudėsi vaikai“. Aprašomas peizažas dėl šitos progresijos pradeda judėti pirmyn, ir tada antrasis daž­nas įtarpas – „tolyn“ suteikia tam judesiui ryškesnę iš­raišką. Kita vertus, tie besikartoją žodžiai nutęsia sakinį, išplečia jo rėmus taip, kad atsiranda jame vietos seri­joms – semantinėms grupėms, kurios, būdamos iš esmės nepilni pasikartojimai, perduoda virtinę vienos pagrindi­nės sąvokos ar išgyvenimo niuansų. Pavyzdžiui, šilumos mirgėjimas pasidaro daugialypis, kaskart vis truputį kitoks ir todėl dinamiškas, kai mes jį matom: „ant pakran­čių molų, ant vandens ir ant žvejų laivų“. Panašiai ir antram posmely žodis „tolyn“ ketvirto sakinio vidury tam­pa atramos tašku tarp dviejų viena kitą papildančių se­rijų.

 

Pasikartojimai ir serijos sudaro vieną poetinių priemo­nių grupę, kurios uždavinys sujungti peizažą ir žmones į vieną ištisą dinamišką progresiją, judesio liniją ir ją moduliuoti turtingais vaizdiniais ir emociniais niuansais. Bet yra ir kita progresija, išauganti iš struktūrinių prieš­priešų, kuri sutelkia paties pagrindinio išgyvenimo turi­nį. Šičia, pavyzdžiui, pirmas ir antras posmelis iškelia emocinį kontrastą. Pirmajame klajūnai eina per ramų ir saulėtą peizažą – laivai, jūra, švendrės, vaikai, apgaubti šilumos ir šviesos, dvelkia gerumu ir taika. Antrajame tie patys keliautojai, dar pilni taikingos saulės, pereina į griuvėsius, pakliūna į pasimetusią minią. Susidaro nuolatinis palyginimas tarp abiejų posmelių, ir jame glūdi ironija, paradoksas, gailestis, pasimetimas, sielvartas ir ilgesys. Visi šie komplikuoti jausmai, tiesiogiai neišsako­mi, ir sudaro posmelių gilumą, jų poetinę esmę.

 

Visa Meko knyga yra ištisinis vienetas, nenutrūkstan­ti grandis, ir ji sunkiai leidžiasi skaldoma į atskiras da­lis, patogiai telpančias po padidinamuoju stiklu. Ją vie­niją struktūriniai principai yra kaip gyvas organizmas, kuris miršta, kai jį pradedi studijuoti atrėžtais gabalais, tartum kokį mechanišką brėžinį. O vis dėlto tam tikrais momentais ta ištisinė grandis susimezga į aiškiai atpažįstamus, struktūriškai užmegztus mazgus, prie kurių stab­teli mintis, geriau įsisąmonindama vieno praeinančio mo­mento išliekančią svarbą. Tai, galima sakyti, yra dar vie­na išraiška visoj knygoj dominuojančios pusiausvyros tarp statiško ir dinamiško principo.

 

Vienas toks mazgas yra jau anksčiau minėtas jauno vokiečių kareivio stovėjimas prie gimtosios Hanau stoties griuvėsių:

 

Ir jaunas vokiečių kareivis – dar lyg vaikas,

dar lyg kaip vaikas – stovėjo

išdegusioje Hanavo stoty, žiūrėdamas

į krūvą plytų, akmenų, į plieno griaučius,

juodą sudegusio medžio stuobrį, į kaminą ir dulkes,

išplėštus lango rėmus, į kabantį žemyn

geležų ir plieno tinką –

vaikystės nuotrupas ir liekanas.

Jo veidu liejos ašaros, taip kaip vanduo,

taip kaip vanduo.

 

Baigtos visumos įspūdis susidaro todėl, kad šitoj iš­traukoj anksčiau aptartos dvi poetinės priemonės – pa­kartojimai ir serijos – yra atskirtos viena nuo kitos ir taip suskirstytos, kad sudarytų tikslią simetriją. Pradžio­je dvi eilutės: „Ir jaunas vokiečių kareivis – dar lyg vai­kas, / dar lyg kaip vaikas – stovėjo“ su savo pasikartoji­mais nubrėžia aiškią skiriančią liniją, nors sakinys prasideda jungtuku „ir“. Vieneto gale dvi eilutės su savo dvejopu pakartojimu: žodžiu „taip kaip vanduo“ ir struk­tūriniu atitikmeniu pirmųjų dviejų eilučių žodžių „dar lyg kaip vaikas“, galėtų būti tų pirmųjų dviejų tiesioginis tęsinys:

 

Ir jaunas vokiečių kareivis – dar lyg vaikas,

dar lyg kaip vaikas – stovėjo.

Jo veidu liejos ašaros, taip kaip vanduo,

taip kaip vanduo.

 

Šitie rėmai, taip juos sugretinus, išsako visą šio vie­neto emocinio išgyvenimo esmę. Tarp jų įsprausta serija konkrečių, materialių žodžių, sunkių ir chaotiškų, kaip suaižytas plienas ir betonas, tampa tikrai emocinė vei­kiama tų „rėmų“ semantikos. Jausmą dar suintensyvina paskutinė tos serijos eilutė: „vaikystės nuotrupas ir lie­kanas“, kuri sudaro lyg „raktą“ – interpretaciją griuvėsių tiesioginės reikšmės kareiviui-vaikui.

 

Pradžioje sakėm, kad „Reminiscencijos“ ypač pasižy­mi autobiografišku konkretumu. Bet tai tiesa tik iš dalies. Tarp galbūt kitų dalykų, kurių nežinome, Mekas praleido vieną svarbų savo Vokietijos gyvenimo aspektą – intelektualinę-kūrybinę dimensiją. Juk tai buvo laikas, kada jis su Landsbergiu, Šaltmirais, Leonu Lėtu, su savo broliu ir kitais sudarė savotišką „literatų judėjimą“. Jie leido (tais laikais) avangardinį žurnalą „Žvilgsniai“, pasirodė su naujų horizontų ieškančiu rinkiniu „Proza“; tai buvo laikas tam tikros jaunųjų revoliucijos prieš mūsų vyres­nės kartos kultūrininkų iš namų atsineštas intelektualines vertybes, galvoseną, kūrybinius papročius. Nei Meko kla­jonėse, nei sustojimuose, nei miestų panoramoj, nei gam­tos tyloj šios kūrybinės dimensijos tiesioginio atspindžio nerandame. Peršasi išvada, kad galų gale šioj Meko kny­goj tikrovę nuo meno skiria dar kai kas daugiau negu tik poetinės kalbos perregima skraistė. Yra dar atranka, praeities akivaizdoj daryti apsisprendimai, pasirinkimai, ką iš jos srovės pašalinti tam, kad likęs tekėjimas turėtų savo atskirą integritetą. Kitaip sakant, esame iš tiesų sve­čiuose, ne Meko praeityje, bet jo meno atskiram pasauly.

 

Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: Lietuvių literatūra namuose ir svetur: Str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992.