leonas_svedasLeonas Švedas, SUGRĮŽIMAI Į SODOMĄ IR GOMORĄ. Išleido Vaiva. Čikaga, 1963 m. 131 p.

 

Leonas Švedas pasivaideno Amerikos lietuvių tarpe, vienam kitam laikraštyje pasirodė su savo poezija Ir vėl išnyko, iškeliaudamas, kaip laikraščiai informavo, į Lenkiją, kur Jau nuo seniau gyvena pasitraukęs poetas Juozas Kėkštas.

 

Dar nepasirodžius Leono Švedo knygai, kurios teatmušta kuklus šimtas egzempliorių, buvo girdėti balsų apie jo poeziją, kaip originalesnį žodį. Perskaičius jo rinkinį, reikia tarti, kad autorius turi savo pasaulį — niūrų, be perspektyvų, be idealų. Antra vertus, jis savo trumpes-niuose eilėraščiuose primena kitą iš naujesnių poetų — Algimantą Mackų. Primena ne tik tuo, kad griebiasi tokių išsigalvojimų, kaip "švilpia iškastruotą Mozarto motyvą", bet ir tuo, kad Leono Švedo daugelio eilėraščių abstraktinis ir intelektualinis pradas yra tokios pat struktūros, kaip A. Mackaus, būtent, jų posmas atremtas rezonavimu, racionaline įtampa, kuri nevisada spontaniškai atėjusi. Gal ne be reikalo Leonas Švedas vienoje vietoje kalba apie Picasso, abstraktinio meno pionierių. Žinoma, niekas nenuneigia, kad dėl buvimo yra poetų, kurie savo intelektualinius polinkius geba iškelti į didelės poezijos, išgyvento meno plotmę. Ilgai literatūroje nejieškant, čia būtų galima priminti intelektualinio grožio poveikį Paul Valery lyrikai.

 

Grįžtant prie Leono Švedo knygos, tenka apgailestauti, kad jis per dažnai įklimpsta paprasčiausioje prozoje ir nepajėgia iš jos išbristi, kaip antai:


Savižudiškos sublimacijos laikais
tikslioj Berlyno ligoninėj
aplankė mane daktaras Fauitas.
Tapau indiferentiškas ligonims
ir praradau susižavėjimą daiktais.
(13 p.).

 

Tokių vietų, kurios gal būtų įdomesnės, surašius jas tiesiog proza, Leono Švedo rinkinyje gana gausu, net ir ilguosiuose jo eilėraščiuose, antroje knygos pusėje. Kažkaip peršasi mintis, kad gal vaisingesnį rezultatai būtų, jei autorius kai kuriuos savo ilguosius kūrinius būtų sudorojęs poetinių apybraižų išvaizda. Tokio meno mūsuose kaip ir nėra, o Leonas Švedas čia gal iš tikrųjų būtų atradęs teritoriją, kurioje jisai jaustųsi natūraliausiai. Autorius juk yra minties rašytojas, kamuojamas gyvenimo problemų ir jas su kažkokia beprasmybes nostalgija nešiodamas, nelyginant ateistiniai egzistencialistai. Persekiojamas tokių temų kaip kova, likimas, sąžinė, mirtis, menas, seksas, žodis, kalba ir į-augęs į dabarties technikos pasaulį, Leonas Švedas išeina su beveik absoliučiu netikėjimu į nieką. Jis netgi abejingai žiūri į žodį ir meną, į estetines vertybes, kada ne vienas, praradęs žemę po kojomis ir tikėjimą gyvenimu, sau prieglobstį randa estetiniuose pasauliuose. L. Švedas su absoliučiu mizantropo įtūžimu ir net įžūlumu bei nuoširdumu sau ir kitiems puola visu frontu, kas tik pasipainioja. Jis kalba apie žodį, kuris tapo "tęsiniu tuščių garsų" (47 p.) ir apverkia "beprasmišką žodžių amžinybę" (94 p.). Lygiu rūškanumu ir uvėrumu jis gali kibti, kalbėdamas apie tėvą, motiną, meilę (žvilgsniu akylūs patinai veržias prie merginų, 60 p.), apie "aistrą patinui" (61 p.) ir kitus dalykus, kuriuos tik pagauna jo žvilgsnis. Net ir gamtos vaizdai neišvengia jo tulžies, kaip štai pajūris:


Galvagaliai, krūtys, pilvagaliai ir kojos
lenda jūros meškoms į snukius,
kurie loja (34 p.).


"Šventojo naktyje" (73 p.) autorius prieina prie tokių sekso scenų, kurias amerikiečių kritikai, mandagiai kalbėdami, vadina grafišku pavaizdavimu. Tokių tiesiog mėsinių atplaišų Leonas Švedas nepašykšti ir kitose vietose. O kai prieina prie buržuazijos atstovų, jisai pasigauna proletarinių poetų, senos mokyklos paniekos, čaižumo ir realistinių metodų, pavyzdžiui, "Ponas Gudūnas prieš tigrą".

 

Ir nenuostabu, kad klaikia akimi jis žiūri ir į religijos versmes —
ir labiausiai ištroškęs nesudrėkinsiu liežuvio
tyruose religijos šaltiniuose, kurie
ištrykšta iš pūliuojančių praeities gelmių —
motinos tamsos  ir rojaus  tankumynų. (90 p.).


Kaip iš minčių pasėkimo matyti, Leonas Švedas aprėpia plačią idėjų skalę ir mūsų literatūroje būtų kone vienintelis savo absoliučiu, kiek erzliu ir įkyriu neigimu. Be to, jeigu imti paskirus vaizdus ar išsireiškimus, jis gali būti stiprus ir naujas, iš niekur neskolintas. Ypač savitas jis yra brutaliuose ir niekinančiuose posmuose, ir čia jo išradingumas yra tikrai pagirtinas. Tarpais jis tiesiog primena Chagallo ar Soutine'o spalvai. Ieškodami galėtume aptikti vieną kitą eilėraštį, estetiškai išsineriantį  ir atsilaikantį. Tai galėtų būti "Efimetėjaus senatve", "Intelektualusis poetas" ir "Kalnų ir jūros giesmė".

 

Ne taip jau mažoje knygoje gal pavyktų išlukštenti dar vieną kitą. Likusioji dalis yra meniškai nepavykę darbai — ar dėl to, kad pražudo intelektualinis apsikrovimas, abstrakcija, negalėjimas pakilti poezijos sparnais, ar paprastas nepajėgumas duoti ritminį mostą savo kūrybai, pakelti ją besiplakančią nuo velėnoj, suteikti gaivalingumo ir plazdėjimo. Daugumas eilėraščių pasilieka plokštūs ir banalūs, nežiūrint idėjinio šėlsmo. Matyt, vien idėjų ir samprotavimų bei išradingumo dar nepakanka, kad raštas jau virstų menu. Kaip anksčiau sakėme, Leonas švedas abuojiškai žiūri ir i kūrybos vaisius, ir meninis neapdairumas, tiesiog nepaslankumas čia jam žiauriai atsikeršijo, kai autorius drįso j pasaulį paleisti tokio kerėbliško susiuvimo posmus, kaip šitie:


Ponas Gudūnas prieš kavos puoduką,
saugus ir laisvas, išneria už grotų.
Civilizaciją prieš tigrą juto,
grotomis protingai atribotą.
Bet, vos pralėkus helikopteriu
turtuoliui,

išnešus damai jautrią mėsą, šilko
pridengtą — jisai tigru užpuola,
pavogęs jo plėšraus dievo žvilgsnį.
Pakėlęs kavą taip, kad jos kvapumas
nuvytų jam nepatogių minčių pavojų,
ponas Gudūnas, išlindęs iš tamsumo
nemoralaus  tigro   kailio,   atsistojo .. . (38 p.).


Atrodo,  kad  be  tokio  pigaus  rimavimo eilėraštis būtų bent kiek švaresnis savo išoriniu rūbu. O dabar iš tikrųjų: nei rimo, nei ritmo, nei prozos geros. Ir kad tai būtų kokia retenybė Leono Švedo eilėraščiuose, — jis net ir savo modernistinius posmus geba taip eiliuoti. Tad baigiant būtų galima sakyti, kad Leonas Švedas apėmė nemaža idėjų, pažėrė originalių ir stiprių pavienių vaizdų, bet suklupo visumoje, kaip menininkas, kaip poetas palikęs be technikos ir be polėkio, nepajėgiąs žodžio galia atsiplėšti ir šioje pat knygoje sugniužęs ant savo eilių skrynios. Net ir kaip žaliava, juodraštis ar ieškojimai, šis rinkinys turi savo neišbrendamų balų. Tad gal ir patsai Leonas Švedas nujautė tokį savo poezijos veidą, kai jis rašė:

Nes dar kūrybos dėl tiesos nerašė
niekas niekad,
ji buvo silpno priemone, kad ja ką
nors atsiekus,
ir, kai poetai krinta, su jais
krinta jų kūrybos:
negyvos lėlės, išsigimę manekinai,
kaukės,
šlykščios kapituliacijos, nevykusios
vaidybos.
luošų protezų krūvos, kurios degtuko laukia (87 p.).


Nenorėtume visų tų žodžių prisegti pačiam Leonui Švedui, nes gyvos, net brutalios jėgos jam netrūksta. Tačiau jam trūksta galios tą jėgą apvaldyti kūrybiškai, ir negali atsikratyti minties, kokie rezultatai būtų buvę, jeigu autorius būtų kritiškiau pažiūrėjęs į savo raštą, nebūtų pasirodęs netgi apatiškas ir abuojas savo meno apdorojimui.


Aidai, 1964, nr. 2