ANTANAS JASMANTAS (1908–1987), katali­kybės filosofas ir teologas Antanas Maceina, daugelio stambių reli­gijos bei kultūros filosofijos veikalų autorius, Kauno, Freiburgo ir Miunsterio universitetų profesorius, 1942 m. vedęs VDU studen­tams seminarą apie R. M. Rilkės kūrybą, išleido dvi originalios meta­fizinės lyrikos knygas – Gruodas (1965), Ir niekad ne namolei (1980). Dar prieškario metais skelbęs, kad „kūryba iš esmės yra autonomiška. Jokia svetima valia, tegul ji būtų ir Dievo, kūrėjui negali būti primesta“, o pokaryje „Literatūros lankuose“ įrodinėjęs, kad poezi­jai pražūtinga vienadienė „politinė kalba“, todėl ji neprivalo dalyvauti „laisvinimo kovoj“. Jasmantas savo kūrybą kategoriškai atsky­rė nuo istorinės savimonės – perdėm tragiškos egzodo literatūroje. Mąstymas trumpalaikėmis istorinėmis kategorijomis, jo supratimu, svetimas poezijos prigimčiai, kuri „apreiškia mums bendrąją žmogiškąją būtį“.

 

Jasmanto lyrika – pabrėžtinai antimodernistinė – neprisiėmė stul­binančios metaforų alogikos, aštrių vaizdo lūžių, sprogdinančios po­žeminės įtampos ir kultūros asociacijų painaus tinklo, kuriame taip laisvai nardė A. Nykos-Niliūno eilėraštis. Jaunystės metų literatū­ra – V. Mykolaičio-Putino, F. Kiršos, B. Sruogos eilėraščiai – grąži­no poetą filosofą į 20-ųjų metų lietuvių poetinės kalbos naivų pa­prastumą, mažybinius žodelius, melodingą ritmiką. „Kur tu josi? Kyla rūkas / Pabaliais. / Apkabinki ir pabūki, / Kol aušrinė auksapūkė / Beržynėlin nusileis!“ Tradicinius kaimo aplinkos ir gamtos įvaizdžius (dalgis, linų verpstės, daržely rūtos, linamynio vakaronė, kraičio skrynia, Joninių naktis, rudens berželiai, naktigoniai) per­smelkia glostantis švelnumas, skaidraus minoro tonacija, ritminės melodijos tylus skambesys. Pakartojimai, tarytum gilūs atodūsiai, suriša strofą ir visą eilėraštį į vientisą bangavimą, pilną užslėpto tra­pumo. „Ir ta ugnelė prieblandoj pražuvo. / Pražuvo, Viešpatie, pra­žuvo“. Lietuvių dainiškosios lyrikos skaidrumas, išlikęs atmintyje kaip poetinės kalbos norma (V. Mykolaičio-Putino parafrazė: „Ar ką gražesnio būtum išrymojęs, / Mažutis mano Dievulėli?“), Jasman­to kūryboje natūraliai jungėsi su R. M. Rilkės poezijos sugestija – ieškoti esmės paprastuose dalykuose, kalbėti tylaus nusižeminimo balsu dangaus akivaizdoje.

 

Antimodernistinė Jasmanto poetika atliepė jo kritišką požiūrį į moderniąją XX a. kultūrą, kuri užsidarė antropologinėje plotmėje ir prarado nuovoką apie visa, kas amžina. Žmogus nėra nei pasau­lio centras, nei tikslas, nei visa ko matas. Dievas yra „buvimo tei­kėjas“; žmogaus esmė atsiveria tik santykyje su Dievo idėja, kuri yra galutinė, nebeturinti virš savęs nieko aukštesnio, bet neišaiš­kinama racionaliu būdu. Šios idėjos išgyvenimas – pats įstabiausias žmogaus patirtyje – duoda jo buvimui „prasmę ir tikslą“. Poetas yra visų pirma Dievo šauklys.

 

Jasmanto lyrikoje, ieškančioje Absoliuto, nėra filosofinių termi­nų ar loginės argumentacijos, nes jokia žmogiška kategorija neapima Dievo, anot autoriaus. Vyrauja intymus sielos sąlytis su transcenden­tine būtimi, kurios ieškoma ne begalinėse erdvėse ar metafizinėse abstrakcijose, o čia pat – tyliuose vandenyse, obels žiede, paklydusio varpo dūžyje, pavasario degančiuose laukuose. Poetas jaučia Dievo artumą daiktuose kaip tylų esmės alsavimą, kurio neįmanoma įvar­dinti, kaip būties malonę, kuri spindi skaidrios harmonijos spindu­liais. Mylinti Dievo ranka pakelia ir sušildo pašiurpusią žmogaus egzistenciją kaip benamį paukščiuką.

 

Sustok ir paklausyk! Atrodo,

Kažkas lyg plazda

Ten, pas kraščiausią taką;

Kažkas lyg žemę plaka

Palūžusiu sparnu;

Kažkas lyg čipsi

Tenai už akmenų.

Kai juos pralipsi,

Drėgnam beržų liekne

Atrasi tarp žolių

Iškritusį mane

Beplunksniu paukšteliu.

 

Kai pasilenkęs imsi jį į saują,

Būk atsargus:

Jis žnaibys ir įleis nagus

Tau ligi kraujo.

 

Dievo išgyvenimas – pagrindinis Jasmanto eilėraščių turinys –liejasi subtilių emocinių niuansų gama, neįprasta lietuviškoje me­tafizinių meditacijų lyrikoje. Siekdamas dieviškosios substancijos pajutimo, poetas turi apvalyti save nuo civilizacijos triukšmo ir lai­kinų ideologijų antsluoksnio, įsijausti j ontologinį būties gelmenį, atsiduoti išganingam regėjimui, kurio negali nei sukurti, nei išlai­kyti logiški išprotavimai. Kiek vilties ir abejonių, palaimos ir nu­siminimo atmainų kylant į „šviesos sieną“, kuri išnyksta, užstota tavo paties šešėlio.

 

AŠ PALIEČIAU Tave, tylus Kūrėjau,

Lyg vaikas žvakės liepsną piršteliu

Tiktai mintim. Užpūsti nenorėjau.

Bet užgesai, ir aš įžiebti negaliu

 

Tavęs, kursai papėdėje Horebo

Sausos šakos liepsna pats prabilai.

Jau tūkstančiai žvaigždžių pas mus sužibo,

Ugnim jau blyksi miško vabalai...

 

Nuolatinis sąlyčio su Dievu troškimas, reiškiąs aukščiausią žmo­giškosios būties išsipildymą, perauga į mistinį mirties laukimą, kaip ir R. M. Rilkės lyrikoje. Atsiranda egzistencialistinis terminas – ne­būtis, toks dažnas A. Nykos-Niliūno eilėraščiuose. Tik jo prasmė visai priešinga: tai – kasdienybės turgus, kur „čigonaitė šoka“. Ana­pus mirties slenksčio išnyksta nebūtis – ten amžinybė, nesikeičianti esmių esmė, mylintis gerumas. Tegul mūsų dienos, „šėmu vandeniu papilkę“, nusvyra ant Viešpaties rankų! Sugrįžtame į namus – „į to­limus, į paliktus, į pasiilgtus“. Tai sugrįžimas į gyvybės šaltinį, kuriam negresia jokios katastrofos. Tai susitaikymo, nusiraminimo, elegiško džiaugsmo, o ne siaubo ir protesto akimirka.

 

Atgal ir mes nuo vėstančių kalvelių,

Apsunkusius dalgius nusisvarinę,

Jau leidžiamės iš ilgo mūsų kelio

Į rūką sidabrinį.

 

Turbūt į poilsį, į baltapūkį,

Mes leidžiamės. Laukų garsai

Ten rageliu nebesiskųs.

 

Amžinybės ir laikinumo priešprieša Jasmanto sonetuose neįgauna dramatiškos įtampos, kaip V. Mykolaičio-Putino lyrikoje. Čia nėra aštriai šokinėjančių klausimo, sušukimo intonacijų, o vyrauja muzi­kali intymaus šnekėjimo tėkmė, kurioje ypač sugestyvus yra neti­kėtas kreipinys („Jau per vėlu mums, kūdiki, jau per vėlu / Pabelst į tylinčių namų duris“) – Toji laisvai judanti tėkmė formuoja pagal savo vidinį ritmą eilučių ilgį ir strofiką, palieka gilias potekstes ir užsibaigia nuostabos akcentu, kaip įprasta klasikinėje lyrikoje. Me­tafiziniam išgyvenimui Jasmantas suteikė poetiškai motyvuotą psichologinį tapsmą, kurio ypač stigo tokio pobūdžio lietuvių lyri­kai. Šita kryptimi plėtojasi ir L. Andriekaus kūryba, išaugusi iš re­liginių apmąstymų.

 

Jasmanto poezija, apibūdinta egzodo kritikos krikščioniškojo eg­zistencializmo vardu, ypač didelį įspūdį darė sovietinėje Lietuvoje, kur metafizinė problematika buvo išbraukta iš viešumai skirtos lite­ratūros. Jasmanto eilėraščių rinkinį „Gruodas“ V. Mykolaitis-Putinas 1965 m. priskyrė prie „įspūdingiausių, turiningiausių mūsų poezi­jos rinkinių“.