tekstai.lt

Donatas Petrošius. Poezijos piratmetis
Donatas Petrošius. BJ nuotrauka
Donatas Petrošius. BJ nuotrauka
         Gyvename toli gražu ne herojų ir pusdievių eroje, o kažkokioje labai keistoje epochoje, kuriai pavadinimą sugalvos tie, kurie gyvens po mūsų. Bendrais bruožais –­­ tikrovės kasdien vis mažiau, virtualybė plečiasi ir ryja viską aplink: žmones, šešėlius, žemėlapius, šlamštą, kultūrą, praeitį, ateitį, o labiausiai – dabartį. Viską. Ir nesismulkindama. Šiais laikais kentaurų ir panašių stambių būtybių negimsta – niekam nešautų į galvą sukryžminti žmogų ir arklį. Labiau tikėtinas hibridas – žmogėnas su pele vietoj dešinės plaštakos.

 

Visuotinis skaitmenėjimas nėra smurtinis reiškinys, virtualybėn paprastai įneriama savo noru. Nes joje pilna pagundų, neįkainojamų lobių, kuriuos galima semti nemokamai. Turiu omenyje informaciją, programas, žaidimus, filmus, muziką, be to, jau ir knygas. Žinoma, visa tai nelegalu ir nepadoru, bet kai nėra kas gaudo...

 

Kažkur girdėjau, kad pirmas žingsnis, norint grįžti į tiesos kelią ar atsisakyti žalingo įpročio, yra prisipažinimas sau, kad beviltiškai klajoji šunkeliais. Tiesa tokia: dvejus metus buvau piratas. Ne iš tų, kurie Indijos vandenyne puldinėja tanklaivius. Banalesnis, buitinis. Dvejus metus, nuo tada, kai su savo asmeniniu kompiuteriu buvau prijungtas prie pasaulinio tinklalapio, visokeriopai plėšikavau, pažeidinėdamas autorių teises. Siunčiausi filmus ir muziką.

 

Daugiau kaip prieš metus apsižiūrėjau, kad neperklausau tiek muzikos, kiek atsisiunčiu. Dar atidžiau patyrinėjęs susigrobtą archyvą, suvokiau, kad man viso to audio lobio nereikia. Apsivaliau, maigydamas stebuklingą „Delete“ mygtuką, ir palengvėjo.

 

Atprasti siųstis filmus buvo kur kas sudėtingiau. Kita vertus – labai paprasta. Nebesisiunti ir nebežiūri. Nėra ir nebereikia. Išsitrini siuntimo programą ir – atia. Ramybė. Eidamas miegoti, gali išjungti kompiuterį, kad neūžtų. Trečias mėnuo, kai nebepažeidinėju autorių teisių. Nebeturiu nelegalių programų. Net „Windows“ ir „Word“, kuriuo dabar rašau –­ legalūs. Nors mano nusikaltimams senaties terminas turbūt nesuėjęs ir teisuolis nesijaučiu, tačiau malonumą, atsikratęs dar vienos priklausomybės, jaučiu. Be to, tik dabar mano rankos atrištos, galiu rašyti apie tai, nes esu švarus.

 

Galvoju, kodėl man taip lengvai ir netikėtai sau pačiam taip neskausmingai pavyko mesti piratauti? Tikrai ne dėl to, kad gerbčiau ar būčiau sumanęs paisyti autorių teisių. Tikriausiai todėl, kad skambant muzikai negaliu skaityti rimtesnių knygų. Ypač poezijos. Gerai poezijai pridėtinės foninės muzikos nereikia. O dėl filmų – lengva buvo mesti, matyt, dėl to, kad per tuos metus pamačiau per daug.

 

Vis dėlto jokiu būdu nesmerkiu tų, kurie toliau nepaiso „kopyraitinių“ draudimų. Mano kartai piratavimas įaugęs į kraują, jis yra svarbi pasaulėžiūros detalė, kelianti sentimentų. Visa, kas paauglystėje buvo brangiausia, kas formuodavo rengimosi stilių ir elgsenos modelius, už talonus ir pirmuosius metalinius litus buvo pirkta kioskeliuose ir tarpuvartėse, įrašyta į „Euro star“ ar pan. „originalias“ kasetes, vėliau – į „kompaktus“, atsirinktus iš dėžių nuo automobilių kapotų ar iš „kačiukų turgaus“. Piratinė produkcija buvo savaime suprantamas pasirinkimas, nes legalus įrašas kainuodavo daugiau nei ta suma, kurią gaudavai kaip studento stipendiją.

 

Tada, kai jau galėdavai sau leisti įpirkti kiekvieną mėnesį po keletą originalių diskų, tie dalykai tapo nebe taip gyvybiškai reikalingi. Daug racionaliau tapo daryti štai kaip: atsisiunti albumą, klausaisi, kol įsitikini, kad viso to tau nereikia, tada ištrini. Parsisiunti filmą, pažiūri, įsirašai į DVD, tada kam nors paskolini, prapuola ir nebeturi. Ir koks tau skirtumas, ar iš tavęs nujojo originalią kopiją, ar piratinę? Jokio. Arba, jei grąžina sudrožtą, – suvoki, kad kvaila mokėti pinigus už nepatvarią plastiko plokštelę. Knyga – kitas reikalas. Jos lengvai nesudėvėsi iki nenuskaitomumo.

 

Galvodavau, kad gėdingas internetinio piratavimo polinkis būdingas rytų europiečiams, kinams ar kitų nei pirmojo, nei trečiojo (kažkokio tarpinio) pasaulio šalių gyventojams. Tačiau prieš šiuos Europarlamento rinkimus Švedijoje susibūrusios „Piratų“ partijos populiarumas sako ką kita: kibūs itin skrupulingų autorių teisių čiuptuvai įgriso ir pasiturintiesiems vakariečiams.

 

Kai pamąstai, jei moki visą kainą –­ 50–80 litų už Bunuelio, Tarkovskio, Felinio, Bergmano ar kito kurio mirusio režisieriaus filmą, kam atitenka autoriaus dalis? Ir kokią teisę turi kas nors imti procentus nuo genijaus darbų?

 

Rašydamas ir publikuodamas eilėraščius, tampu autoriumi. Tačiau autorius autoriui nelygu. Publikuodamas eilėraščius, pavyzdžiui, „Literatūroje ir mene“, galiu tikėtis gauti honorarą. Kai mano eiles išverčia į kitas kalbas – nesvarbu ar latvių, ar farsi – neverta tikėtis nieko. Net jei tavo eilėraščių vertimus išspausdins prestižinis angliškas poezijos žurnalas –­ finansinis rezultatas bus lygus nuliui. Honoraras – vertėjui. Tai yra teisinga, bet kartu ir žiauriai neteisinga. Nes, pavyzdžiui, už filmo kopiją sumoki ne tik tam, kas padarė subtitrus, o šiek tiek nubyra ir kūrėjams.

 

Kažkodėl atrodo (jei klystu – pataisykit), kad poetai visų menininkų hierarchijoje šiuo metu yra ant žemiausio laiptelio. Pavyzdžiui, jei užsienyje kas nors panaudos tavo darytą fotografiją, piešinį, muziką – honoraro gali tikėtis, ir autorių teisės tavo sandorius sergės. O štai poezija yra puikiausia terpė piratavimams – ir tarptautiniams, ir vietiniams. Ir niekas dėl to nekaltas – tik mes, poetai, patys. Mums nuolat pakiša pasirašyti sutartis, kad perleidžiame savo kūrinių teises X šalies Y leidyklai publikuoti Z leidinyje. Mes turime džiaugtis ir ploti katučių, kad apskritai teiktasi dėl mūsų gadinti brangų popierių.

 

Užsienis, vertimai yra kitas pasaulis, bet Lietuvoje už poeziją atsiskaitoma taip pat keistai. Dauguma pastarąjį dešimtmetį lietuviškai leidžiamų poezijos almanachų yra tam tikra prasme piratiniai. Juos galima skirstyti į dvi rūšis: į ekologiškus ir neekologiškus.

 

Ekologiškais vadinčiau tuos almanachus, kurie tradiciškai nemoka honorarų, bet ir nereikalauja autoriaus keliauti į redakcijas pasirašinėti beprasmiškų popierių. Neekologiškų almanachų leidėjai skambina autoriams į namus, prašinėja atvykti ir raityti parašus ant visokių, tiesą sakant, garbę ir orumą žeminančių sutarčių, kuriomis autoriai – post factum –­ kai jau knyga iškepta, neva sutinka veltui perleisti leidėjams autorines išspausdintų kūrinių teises ir t. t., ir pan. Turiu omenyje „Poezijos pavasarį“ – jei šių metų almanache yra publikuojama mano eilėraščių (nevarčiau – nežinau), vadinasi, jie yra piratiniai, nes nepasirašiau ir nepasirašysiu jokių sutarčių. Jau užpernai prisiekiau, kad niekada tam talmudui nebeduosiu nė posmo, tačiau sistema tobulesnė nei mano gynybinės užtvaros. Kaip žinia, leidykla paveda almanachą sudaryti kokiam nors labai geram poetui. Šiemet –­­ Vladui Braziūnui. Jam negalėjau atsakyti. Tik leidėjai galų gale turėtų suprasti, kad jei poetas, žinodamas, kad negaus nė lito, duoda spausdinti savo kūrinius, tai bent palikime nuošaly visas tas biurokratija dvelkiančias sutartis. Piratams apsiversti popieriais nepridera.

 

Arba reikia tartis iš anksto. Jei kas nors prašytų leidimo publikuoti eiles be atlygio, nežinau, kaip kiti, aš sutikčiau. Jei žmoniškai paprašytų.

 

O dabar situacija yra tokia: eilėraščius perleidau asmeniškai V. Braziūnui, o ne „Vagai“.

 

Nesupraskit neteisingai – visai negaila taip piratiškai dalytis savo kūriniais su Lietuva ir pasauliu. Poezija rašoma ne dėl pinigų, nieko už tai negaudamas gali jaustis išskirtinis. Tegyvuoja poetiniai piratai, piratinė poezija ir nerašytos piratų teisės!

 

Literatūra ir menas

2009-06-19