Antanas Gustaitis – poetas, dramaturgas, Klaipėdos radiofono vadovas, kurio 100-ąsias gimimo metines šiemet mini klaipėdiečiai ir prisimena jo darbus mieste prie jūros.

1923 metais Lietuva atgavo Klaipėdos kraštą, kuris, remiantis tarptautiniais aktais, įgavo krašto autonominį statusą. Tačiau nuo pat krašto prijungimo prie Lietuvos savo teises reiškė jėgos, remiamos Vokietijos, organizuodavusios antilietuvišką ir antivalstybinę veiklą. Iškilo būtinybė imtis radikalių priemonių šiems išpuoliams atremti.

Kova už valstybingumą, tautiškumą, lietuvybę buvo įnirtinga. Dar 1922 metais choras „Aida“ pastatė Miko Petrausko operetę „Consilium facultatis“, tapusią pirmuoju lietuvių muzikų sukurtu spektakliu. 1923 metais kompozitorius Stasys Šimkus įsteigė Klaipėdos konservatoriją. 1935 metais Šiaulių teatro aktorių trupė buvo perkelta į Klaipėdą, o tais pačiais metais buvo įkurtas Respublikos pedagoginis institutas.

Klaipėdiečiai domėjosi ir Kauno radiofono veikla bei puoselėjo viltį, kad ir uostamiestyje būtų pastatyta radijo stotis, kuri pagyvintų politinį ir kultūrinį gyvenimą. 1927 metais Klaipėdos konservatorijos direktorius S.Šimkus sukvietė vietos įstaigų atstovų ir ekspertų pasitarimą, kuriame buvo konstatuota, kad pajūriui reikalinga radijo stotis.

Radiofono įkūrimo klausimas pradėtas spręsti 1935 metais, kai buvo paskirtos lėšos. Pašto valdyba buvo įpareigota rūpintis radijo stoties pastatymu, todėl nedelsdama pradėjo vesti derybas su įvairiomis firmomis. Buvo pasirinktas Latvijos valstybinis elektrotechnikos fabrikas (VEF). Radijo stotį pagal inžinieriaus Klaudijaus Duž-Dušausko projektą buvo nuspręsta statyti už miesto, žemėje, kuri priklausė Žemės ūkio bankui.

Klaipėdoje, nutarus kurti radiofoną, reikėjo radijo stoties vadovo. 1936 metais Stasys Blinstrubas buvo paskirtas jos viršininku, rūpinosi antenos pertvarka, kuri jos skleidžiamus signalus turėjo nukreipti į žemyną, t.y. į Didžiąją Lietuvą. Kovo 11-ąją latvių ir lietuvių specialistai pradėjo bandymus. Stiebus stočiai pastatė Paštų valdyba. Mikrofonas ir studija buvo Klaipėdos pašto rūmuose. Stoties pastatymas, studijos įrengimas, kiti darbai kainavo daugiau nei pusę milijono litų.

Klaipėdos radiofono transliacijos oficialiai pradėtos 1936 metų gegužės 28-ąją. Anot Juozo Zykaus, kartu su latviais montavusio įrenginius, didžiąją dalį klaipėdiečių programos sudarė Kauno valstybinio radiofono reguliariai transliuojama programa. „Lietuvos aidas“ rašė, kad Klaipėdos radijo stotis oficialiai buvo atidaryta tik 1936 m. rugsėjo 14-ąją. Atidarymo ir pašventinimo iškilmės buvo transliuojamos per Kauno ir Klaipėdos radijo stotis.

A. Gustaitis – suvalkietis, gimęs 1907 m. kovo 12-ąją, 1927 metais baigė Marijampolės mokytojų seminariją, 1928-1932 metais Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių literatūrą, germanistiką, pedagogiką ir iki 1936 metų dalyvavo įžymaus literatūros ir teatro kritiko, dramaturgo Balio Sruogos teatro seminare, studijavo teatro meną ir dramaturgiją. 1934-1936 metais A. Gustaitis dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas Aukštadvario progimnazijoje. Lietuvos pašto valdybos vadovai jį čia surado ir pasiūlė vykti į besi-kuriantį Klaipėdos radiofoną bei jam vadovauti.

Specialistų komisija patikrino A. Gustaičio žinias ir konstatavo, kad šis „kalbamoms“ pareigoms tinka. Jo balsas, nors tembro atžvilgiu nebuvo labai turtingas, skaitė taisyklingai. Be to, jis gerai mokėjo vokiečių kalbą.

Pašto valdybos nutarimu, A. Gustaitis nuo 1936 metų balandžio 1 dienos buvo paskirtas Valstybės radiofono Klaipėdos programų skyriaus vedėju. Jis priklausė dviems to meto žinyboms: pašto valdybai, kuri mokėjo atlyginimą, ir Valstybės radiofonui, su kuriuo reikėjo derinti programų turinį.

Subtilaus humoro jausmo, šmaikštaus žodžio meistras, kompetentingas, energingas, tik ką trisdešimtmetį perkopęs žmogus, ne „šišioniškis“ (stengtasi išvengti galimų konfliktinių situacijų – aut. past.) A. Gustaitis labai aktyviai įsijungė į jam patikėtą darbą: savo veiklą derino su Klaipėdos krašto gubernatūra, visuomeninėmis, religinėmis ir politinėmis organizacijomis. Jau po kelių mėnesių paaiškėjo, kad dėl A. Gustaičio kandidatūros į Klaipėdos radiofono vadovo postą neapsirikta. Jis puikiai derino lietuvių ir vokiečių interesus, įtvirtino lietuviškos programos pozicijas.

Klaipėdos radiofone buvo sukurta specifinė Klaipėdos krašto gyventojų tautinius bei religinius poreikius tenkinanti programų struktūra. Buvo transliuojama vietos informacija, Klaipėdos krašto jaunimo valandėlės, krašto organizacijų suvažiavimai, pamaldos lietuvių ir vokiečių kalbomis, įvairios paskaitos, vietos spaudos apžvalgos. Muzikinėse radiofono programose buvo viešinama Klaipėdos konservatorijos veikla.

Kūrybiniam darbui Radiofono vadovas sutelkė pajėgų bendradarbių bei talkininkų būrį: A. Braką, V. Bakūną, M. Geležinį, J. Kačinską, S. Sodeiką, M. Purvinį, dr. J. Remeiką, J. Stikliorių, M. Šležą, B. Česnį, P. Andriušį, S. Dagį, V. Sidzikauską.

Ilgokai A. Gustaitis programas rengė vienas. Vėliau informacijas vokiečių kalba pradėjo skaityti vietinis pedagogas Povilas Lokys. A. Gustaitis buvo vienintelis etatinis Radiofono darbuotojas. Tik po pusės metų, nuo gruodžio 1 dienos pranešėju pradėjo dirbti poetas Henrikas Radauskas (oficialiai – antros eilės techniku ), kurį Radiofono vadovas pasikvietė iš Kauno. Beveik po pusantrų metų, nuo 1938 metų gegužės 1 dienos iki pat Klaipėdos okupacijos – 1939 metų kovo 22 dienos, Radiofono studijoje klaipėdiškiai girdėjo režisieriaus ir vertėjo, tuometinio Klaipėdos teatro aktoriaus Juozo Grybausko balsą.

Klaipėdos radiofono laidos greitai susilaukė palankaus klausytojų dėmesio ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir Žemaitijoje, kituose Lietuvos regionuose. Tačiau kasdien politinė situacija darėsi vis grėsmingesnė. 1939 metų kovo 22 dienos rytmetį į Radiofoną įsiveržę vokiečių kariškiai ir vietiniai naciai nutraukė programos transliaciją. Tarnautojai buvo pašalinti, ir Radiofonas perėjo vokiečių žinion.

A. Gustaitis lietuvių kultūros ir literatūros kontekste yra svari figūra – kaip humoristinės, satyrinės poezijos autorius, vienas pirmųjų lietuvių rašytojų, kūrusių lietuvišką radiofoninę dramaturgiją. Pirmajam Lietuvos marionečių (lėlių) teatrui, vadovaujamam dailininko Stasio Ušinskio, jis parašė pjesę „Silvestras Dūdelė“, penkių veiksmų komediją „Slogučiai“ (provincijos valdininkijos gyvenimas), pastatytą Valstybės teatro Klaipėdos skyriuje 1937 metų kovo 26 dieną (rež. R. Juknevičius, dail. V.Palaima, komp. J. Kačinskas).

A.Gustaitis buvo aktyvus leidinių „7 meno dienos“, „Lietuvos žinios“, „Kūryba“, klaipėdiečių „Vakarų“, „Keleivio“ bendradarbis.

Jis – vienintelis lietuvių rašytojas, kuriam teko dirbti trijuose Lietuvos radiofonuose. Svarbiausias iš šių darbų, be abejo, – kūrybinė ir organizacinė veikla Klaipėdos radiofone. Po uostamiesčio aneksijos jis vadovavo Kauno radiofono informacijos tarnybai, 1939 metais buvo paskirtas Vilniaus radiofono vadovu, 1940-1941 metais vadovavo Vilniaus dramos teatrui, o vėliau vėl grįžo į Kauno radiofoną.

Artinantis Antrojo pasaulinio karo frontui A.Gustaitis pasitraukė į Vokietiją. 1949 metais atvyko į JAV ir apsistojo Bostone. Tiek Vokietijoje, tiek JAV jis buvo aktyvus literatūros vakarų dalyvis, kartu su žymiais lietuvių kultūros veikėjais Bernardu Brazdžioniu, Pulgiu Andriušiu, Henriku Kačinsku, Stasiu Santvaru važinėjo po lietuvių gyvenamąsias vietoves Amerikoje ir Kanadoje. Gyvendamas JAV išleido keletą humoristinių eilėraščių knygų, paliko pluoštą prisiminimų apie lietuvių rašytojus. Poetas dramaturgas A.Gustaitis mirė 1990 metų gegužės 19 dieną Bostone.

Klaipėda, Gintaro lašai, 2009 06 27