Šių metų Poezijos pavasario laureatą Rimvydą Stankevičių kalbina Liudvikas Jakimavičius

Per gana trumpą laiką palaidojome didesnę dalį kartos (ir ne pačios vyriausios) mūsų geriausių rašytojų: Juditą Vaičiūnaitę, Jurgį Kunčiną, Nijolę Miliauskaitę, Vladą Šimkų, Onę Baliukonę ir tarytum paskutinis taškas – Sigitas Geda. Kol jie visi buvo gyvi, jautėme lyg ir didesnį saugumo jausmą, galėjai jaustis tarytum pomiškis po dideliais medžiais. Dabar tas miškas visiškai išretėjęs ir skersvėjo prakošiamas. Ar tavęs netrikdo, kad labai staiga patiems teks prisiimti visą atsakomybę už poezijos ir literatūros diegiamas vertybes.

Pajuokausiu truputį. Jaučiuosi šiek tiek saugiau negu tu, Aidas Marčėnas ir jūsų karta, nes jūs atsiduriate pačioje frontalėje, o aš dar šiek tiek už jūsų pečių, tai man kiek saugiau. Tavo klausimas labai taiklus, aš ir pats apie tai esu galvojęs. Yra toks sovietinis animacinis filmukas, kur varliukas ieškojo tėtės. Jis prieina prie kokio didelio žvėries ir prašo: „Būk mano tėtė, būk mano tėtė.“ Ir niekas nesutiko, bet galų gale tas varliukas surado žolėje įsipainiojusį verkiantį žiogelį. Išpainiojo žiogelį, o tasai ir sako: „Būk mano tėtė.“ Varliukas atsako: „Gerai. Būsiu.“ Tai situacija yra panaši, kad jautiesi vis dar auginamas, kad tave dar stebi protingų „dėdžių“ konsiliumas, kad gali vertinti tavo kūrybos tendencijas, gali vienur ar kitur pakreipti, žodžiu, jautiesi tarsi prižiūrimas. Ir staiga sužinai, kad jau pats turi prižiūrėti kitus, nes tavęs prižiūrėti jau nebėra kam. Ir Sigito Gedos mirtis tarsi skersvėju prakošė. Gal ne tiek poeziją, bet poetų pasaulį. Aš atsimenu, kaip tik po Sigito mirties, dar net nepalaidojus jo, mes telefonu kalbėjomės su Valentinu Sventicku. Ir jis sako: „Ai, nyku man ir nebeįdomu. Visi išmirė.“ Ir aš, būdamas ekscentriškas ir norėdamas jį paguosti, sakau: „Valentinai, neišeikit dar iš literatūros, aš jums Gedą pakeisiu.“ Na, jis tada net pradėjo juoktis iš mano tokio drastiško pareiškimo, paskui sako: „Tu ne Geda, tu Marcinkevičius“. Iš tikrųjų ateina laikas prisiimti atsakomybę už ateitį, pagalvoti apie tęstinumą. Juk visaip buvo. Mes ir patys kabinomės, ieškojome santykio su vyresniąja karta, kad ir su jumis, dar vyresniais, ir ačiū Dievui, kad mūsų neatstūmėt. Dabar jau ir mes nebeturim teisės šiaip vaikštinėti, visus kitus vadinti netalentingais, nekreipti dėmesio į jaunesniųjų tobulinimąsi ar nesidomėti jų kūryba.  

Papildysiu savo klausimą. Anuomet, kol visi dar buvo gyvi, galėjai jaustis lyg ir laisvesnis eksperimentuodamas ar daugiau dėmesio sutelkdamas ties saviraiška. Dabar ta užgriuvusi atsakomybė ar tik nepradės varžyti saviraiškos laisvės?

Aš manau, kad tai yra gerai, nes pabudina ir galų gale verčia mobilizuotis. Atsakomybė verčia mesti iš savo kūrybos visa tai, kas yra šlakas, tuštybė ir šiaip jaunatviški žaidimai. Taip, galėjom siuntinėti visus „ant trijų raidžių“, plazdenti per pasaulį tarytum plaštakės... Viso to nebeliko, ir manau, kad tai labai į naudą mums patiems ir mūsų kūrybai, nes dabar jau turėsime atsakingiau rašyti, atsakingiau kalbėti, atsakingiau bendrauti su žmonėmis. Nors, kita vertus, poetai ir menininkai nėra labai pratę prie tos atsakomybės. Nors dabar ne vienas papurkštauja, neva Rašytojų sąjungos valdyba amžiumi pasenusi, nebeatliepia dabarties literatūrinių iššūkių, bet ne paslaptis, kad tie jaunesnieji turi geriau mokamus darbus nei RS tarnautojai, ir niekas nesikėsina į tuos krėslus. Ir kalbant apie struktūrą, matai, jog nėra jokios konkurencijos. Tačiau kalbant apie literatūrą, jos vertinimą, suvoki, kad tas „išminčių konsiliumas“, kurio viena iš galvų buvo Sigitas Geda, nebeteko dalies savo svorio. Ir reikia naujų pečių. Bet tai dar uždavinys ne mano kartai. Čia tavo kartai.

Aš negalėčiau tavo kartos atskirti nuo savosios.

Palauk. Tu mus auklėjai, kai mes buvome pirmame kurse.

Amžius čia gal ne kaži ką lemia. Svarbesni man atrodo pasaulėjautos, pasaulėžiūros dalykai. Žiūrėk, yra tavo amžininkas Darius Pocevičius. Jo organizuojamose akcijose žvakių degiojimas, grabai, nukryžiavimai. Sakytum ta pati mirties tema kaip ir tavo poezijoj, bet man pasaulėjautos ir pasaulėžiūros požiūriu jūs niekaip nesutelpat į tos pačios kartos paradigmą.

Tai čia jau kalba ne apie literatūrą, o apie kultūrinius ar literatūrinius judėjimus. Tai visai natūralu, jų yra visame pasaulyje: kultūrizuoti, kultūriniai ar pseudokultūriniai – jie visur vyksta. Vieni kuria literatūrą, kiti – bangą su kuria jų literatūra ateina arba ne.

Ir kalbant apie kartas, itin didelio lūžio ar properšos aš vis dėlto nematau. Tarkim, dar yra gyvi mūsų klasikai: Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Jonas Strielkūnas, Vytautas Bložė, Marcelijus Martinaitis, Henrikas Čigriejus, kurie dar galingi, stiprūs ir nevengia išsakyti savo nuomonės. Jie savotiškai suteikia to saugumo. Dar yra vidurinioji karta, prie kurių aš priskiriu ir tave, ir Donaldą Kajoką, ir Aidą Marčėną, ir Sigitą Parulskį (jam ypač linkėčiau grįžti į aktyvų kultūrinės apyvartos gyvenimą). Jis, aišku, pasakys: „Kokio dar iš manęs gyvenimo norit? Aš sėdžiu, rašau knygas ir padarau daug daugiau, negu plepantys, burnojantys ir inkščiantys.“ Taip, ir jis bus teisus, tačiau iš dalyvavimo procese žiebiasi kibirkštys, kurios tiesiogiai gal ir nepatenka į mūsų knygas, tačiau formuoja kryptis, kalbėjimą apie literatūrą ar madą literatūrą skaityti. Aš labai išsiilgstu S. Parulskio apžvalgų, recenzijų, pasisakymų apie poeziją (neretai aštrių) spaudoje ar viešumoje, kuriomis galima remtis ir kliautis. Ir sau, ir jums palinkėčiau imtis ir vėl pradėti rodyti pirštu – kas yra kas. Žodžiu, imtis literatūros sisteminimo darbo, kad literatūra būtų vienas kryptingas, save reflektuojantis vyksmas, o ne daug kokių nors pseudožidinukų, kurie vieni kitus adoruoja ar keikia. Tas vienas kelias nėra užverstas, nors ir labai gaila, jog vienas ar kitas literatūrai labai svarbus žmogus numirė. Pasaulis eina sava vaga. Manau, kad mirštant „grandams“, išeinant anapus, yra patikrintas išgyvenimo būdas – reikia imtis už rankų. „Mes esam nykštukai, – kaip sako Umberto Eko, – bet esam nykštukai, sėdintys ant tų milžinų pečių.“ Nesame tokie jau silpni, ir nėra reikalo panikuoti, – ką jau mes dabar darysim, slysta žemė iš po kojų. Nieko panašaus. Po jūsų einam mes – aš, Arnas Ališauskas, Darius Šimonis. Po mūsų, džiugu, kad irgi nematau plyno lauko. Yra tikrai neprastai, įdomiai kuriančių poetų, lauki, ką jie paskaitys vakaruose, ką publikuos. Tai Domas Razauskas, Aivaras Veiknys, Mindaugas Nastaravičius, Vytautas Stankus, yra ir labai kūrybingų mergaičių, kurias prisimenu iš Filologijos rudenų, tik pavardžių neatsimenu.

Pavojingai prabilai apie vieną kelią ar bendrą literatūros srovę, o man atrodo, kad vyksta kaži koks užsisklendimas, proceso eižėjimas ir byrėjimas į tokius parapinius segmentus. Tarkim, koks nors „Nemunas“ ant šakių kels kauniečius poetus ir labai šnairom žiūrės į Vilnių, o kai jau nuvažiuoji į kokią nors rajono biblioteką skaityti poezijos, klausydamas klausimų suvoki, kad ten netgi šviesiausių žmonių galvose literatūros procesas tarytum baigiasi su tavo išvardytų klasikų kūryba. Jie sako: „Su jais buvo viskas gerai, o dabar netvarka, nieko nebesusigaudysi, kas ko vertas, o kas visai nieko nevertas.“

Tą problemą labiau jaučia senesnioji, poeziją skaitančiųjų karta. Anksčiau tas procesas buvo gražiai sutvarkytas, sustruktūruotas. Jiems tarytum viskas buvo padėta ant lėkštutės. Justinas Marcinkevičius yra jėga. O, tarkim, koks nors Antanas Kalanavičius yra nesuprantamas ir nieko vertas. Aišku, tai buvo didelė neteisybė, nes Kalanavičius, mano galva, vertas nė kiek ne mažiau nei Marcinkevičius, tačiau tada visi procesą suvokė taip, kaip jis jiems buvo pateikiamas. Ir jie jautė vidinę ramybę, – už mus yra viskas nuspręsta, kas yra gera, o kas bloga, mums tik reikia žinoti, kaip nuspręsta. Dabar situacija yra kur kas chaotiškesnė, kurią, savaime suprantama, gimdo demokratija, o be to, kultūros padėtį atspindi bendra valstybės situacija. Valstybė per dvidešimt metų nesuformulavo jokios krypties, kur ji nori eiti, ko ji nori siekti, kokie yra prioritetai. Atsirado daug tiesų, ir jos visos apytikriai vienodos. Nėra tos vienos siekiamybės, kaip Deus ex Maceina, kuri sprendžia, kaip viskas turi būti. Panašiai vyksta ir su literatūros atsirinkimu, tarkim, kad ir su tomis geriausiomis knygomis. Pavyzdžiui, įvairios institucijos kasmet renka geriausių knygų dešimtukus. Jie dažnai labai skirtingi. Visiškai neaiškūs tų rinkimų kriterijai, ir žmonėms, kurie negyvena toje aplinkoje, neseka ir nežino to proceso, o literatūrą skaito tik iš knygų, dažnai praranda proceso pojūtį ir gyvena tarsi chaose. Toje pačioje lentynoje, tarkim, stovi kokio nors dizainerio poezijos knyga, išsileista už savo paties pinigus ir šalia – Aido Marčėno knyga. O paskui, žiūrėk, ir sako: „To dizainerio geriau perka, vadinasi, ir knyga geresnė.“ Kriterijai iš tikro išblukę, ir dėl to nejauku, kad neatsirastų manymas, kaip kažkada jau buvo 1990-1991-aisiais, jog galima rašyti bet kaip ir bet ką. O kai tau sakys, kad čia yra tavo klaida, tu sakyk, jog tai toks tavo sumanymas. Tai nesumušamas argumentas. Visados yra ir bus žmonių, kuriems neduota rašyti tikrosios literatūros, ir jie iš įsiūčio ir pykčio, užuot stengęsi lipti aukštyn paskui tuos grynuolius, bando tą literatūrą nusitempti iki savo lygio. Jie mano, kad jei literatūroje nieko gero nebūtų, tai būčiau kiečiausias su tuo, ką rašau. Šiuo atžvilgiu laisvė yra blogas dalykas.  Ramybės jausmas sovietiniais laikais buvo tendencingas. Mums buvo pakišami vieni autoriai lygesni už kitus tarp visų lygiųjų. Iš tiesų chaoso daug, bet, matyt, pasikeitė poezijos funkcija, ir senoji karta yra labai nerami. Jie žengia ne taip greitai, kaip, tarkim, literatūros avangardas. Dabar nuvažiuoji per Poezijos pavasarius į provincijas, ir jie ne tai kad piktinasi, bet liūdi girdėdami verlibrą. Jie ilgisi silabotonikos, nes prie tokios poezijos yra įpratę. Ir sako, mes nesuprantam. Ir tas „nesuprantam“ irgi yra neteisybė. Jiems tai įmušta, kad jie nesupranta. Pamenu, mano mama sakydavo man: „Aš Maironį suprantu, o tavęs, vaikeli, – ne.“ Bet užteko man parašyti visišku verlibru eilėraštį jos tėviškei apie išnykusią giminę, ir ji pravirko. Sako: „Vaikeli, suprantu.“ Aš jai ir sakau: „Tai gal tu niekados neskaitydavai to verlibro, nes tavo kartos žmonės pasakė, kad jo nesupranta.“ Tai dabar tie, kurie buvo įpratinti prie anos eiliavimo sistemos, yra visiškai sutrikę. Jų supratimą žudo tai, jog jų dievaičiai miršta, nulipa nuo arenos ar lieka tokioj pagarbioj tyloj, o ateina tokie, kuriais jie niekados nesidomėjo. Natūralu, kad tai jiems kelia nerimą ir negerų jausmų. Jie nežino pavardžių. Jiems anksčiau užteko žinoti žodžių junginį „jaunasis poetas“, o dabar, žiūrėk, jie jau ir žilo plauko sulaukę, po šešias-septynias knygas išleidę, o mano smegenų konspektuose įrašyta, kad jis – jaunasis poetas, ir nieko daugiau apie jį nežinau. Tai viskas, brangieji, pražiopsojote. Jie mintinai mokėsi „Kraują ir pelenus“, ir labai liūdna, jog liko su pasenusiomis žiniomis. Panašioje pato situacijoje liko didžioji dauguma Lietuvos „kopiuterastų“, kada technologijos žengia greičiau už universitetus. Gabiausieji kompiuterinių technologijų specialistai į universitetus ir nestoja, nes tai, ką ten dėsto, jiems jau kelia juoką. Jiems tai penktos klasės lygis. Manau, kad ir mūsų poezija susiras sau kitų tikslų. Anksčiau, sovietų režimo laikais, pakako „varyti“ užkoduota kalba, ir visi jausdavo pasitenkinimą bei malonumą skaityti, suprasdami, kaip „pavaroma“ ant sovietų, o sovietai, durneliai, to net nesupranta. Šito kozirio, deja ar laimei, mes nebeturime ir neturėsime.

Tad iš naujo reikia sau kelti klausimą: kurių velnių mes dabar rašome poeziją? Jei nerandame atsakymo, vadinasi, ir nereikia rašyti. O jei randame, jei mums tai yra daugiau nei žaisliukas ant Kalėdų eglutės, pasipuikuoti, – ak, kaip aš gražiai surimavau... Tokį eilėraštį galima gražiai intonaciškai perskaityti, ir to poezijos vakarui pakanka. Vakarui pakanka, bet rimtam įgudusiam skaityti poeziją skaitytojui to tikrai nepakanka. Jis žino, kad vidutinis statistinis poetas geba parašyti vidutiniškai gražų, nepriekaištingą stilistiškai ir struktūriškai eilėraštį. Tokia poezija jo jau nebesudominsi. Taip parašyti gali daugelis, pakankamai to pridaryta. Vadinasi, reikia rašyti tai, ką žmogus nori iš poeto išgirsti. Jie nori, kad poetas įvardytų jų būsenas, kurioms jie, žmonės, nežino vardų. Jie nori poeto pagalbos: „Pasakyk, kas man darosi.“ Kita funkcija, į kurią aš gilinuosi, – siekti žodžio galios. Prie poetinio žodžio įmagnetinimo labiausiai prisidėjo Vytautas Bložė. Poezija – nėra malonumas, nėra skaitiniai. Poezija yra lektūra tavo sielai ar burtų pradžiamokslis, žodžio galių aiškinimas, ką gali ritualizuota, įmagnetinta kalba. Lietuvių liaudyje ir iki šiol tai labai gyvas dalykas. Šnipštūnų, užkalbėtojų dar ir dabar kaimuose pilna. Jie žino, kad žodis – ne žaisliukas, o sakinys – nėra vien gražiai skambančių ir skaniai nuryjamų žodžių vėrinėlis.

Mėgini brautis į uždraustą zoną, Nijolės Miliauskaitės žodžiais tariant, į „uždraustą įeiti kambarį“. Esu neblogai įsižiūrėjęs į tavo poeziją, nežinau, ar tavo tokia psichologinė sandara, ar filosofinė nuostata, ar gal liga, kad tu visą laiką brauniesi čiupinėti mirtį.

Iš tiesų aš stengiuosi čiupinėti ne tik mirtį, aš stengiuosi čiupinėti visa tai, kas dar nepačiupinėta. Stengiuosi kaži kokiomis punktyrinėmis linijomis bandyti prasiveržti į neatrastąsias žemes, kaip kitados tokį malonumą galėjo sau leisti geografai, kol žemėlapiai dar turėjo daug baltų dėmių. Mūsų dvasinis ir galimų suvokimų žemėlapis, nebūtinai teisingų, ir yra tai, į ką aš stengiuosi įsižiūrėti. Aš nesu pranašas, kuris sako, – einam paskui mane. Aš nežinau atsakymų, o tik siūlau galimybę įsivaizduoti. Atrodo, Rėjus Bredberis yra pasakęs, kad literatūra visų pirma – fantazija. Be fantazijos nėra ko eiti į literatūrą. Aš pasiūlau tokias tarpines grandis, kaip kokiam zoologijos sode pro stiklą gali pamatyti mirtį. Mano mirtis ne sugalvota, o įsivaizduojama. Lygiai taip pat tuo įsivaizdavimo būdu galima eiti į kitas erdves, į psichologinių būsenų zoną. Kadaise aš mėginau sugalvoti vienatvės matavimo vienetus. Bandžiau kalbėti apie dalykus, apie kuriuos nepasišnekėsi prozos, eseistikos ar pokalbių prie stalo kalba. Taip fantazuoti gali sau leisti vaikai – susikurti paralelinį pasaulį ir jame kurti įstatymus, hierarchijas, gėrio ir blogio sandūrų suvokimą. Suaugusieji sako – tai netikra. Poezija ir yra ta terpė, kur netikrą galima pasiūlyti kaip galimą tikrą.

Beje, mirtis – nėra mano vienintelė tema. Anksčiau buvo bandoma pasakyti, jog aš vien apie Dievą rašau, dabar – kad vien apie mirtį.

Vienas dalykas, apie ką tu tikrai nerašai – tai apie vasarą. Kodėl nerašai apie vasarą? Vien pūga, šaltis, egzistencinė vienatvė, o eilėraščiai tarsi juodi - balti niūrūs ofortai.

Tas  teisybė. Sunku pasakyti, kodėl taip yra. Nesirenki juk temų, apie ką dabar pakalbėsiu. Sakai tai, kas rūpi, kas skauda. Kažkuriame eilėraštyje ir pasakiau, kad amžinas metų laikas – žiema. Nieko negaliu padaryti, kad jis man labiausiai sminga į atmintį. Tai mano vaikystės pats mėgstamiausias metų laikas, kurį aš suvokdavau kaip begalinę pasaką, kaip kelionę į kitą – baltą baltą, bet sykiu ir šaltą pasaulį, kuris daug mažiau pažinus už tą, kuriame šėlsta spalvos, žiedai, lapai. Apie vasarą iš tiesų nerašau, ir jei parašyčiau, manau, kad eilėraščiai būtų baisūs, nes vasara man panašiai kaip ir Vivaldžiui yra tuštumos ir išdegusios žemės metas. Prastai jaučiuosi vasarą. Negyvenu jokio dvasinio gyvenimo ir nerašau eilėraščių. Matyt, karštis mane bukina, aš klaidžioju paviršiais. Ir skaityti į rankas imu ne poeziją, ne rimtąją literatūrą, o ką nors apie indėnus ar kokį nors Šerloką Holmsą, nes vasaromis mano lokatoriai giliau netraukia. O dėl šalčio... Gyvenam vis dėlto šiaurėje. Kartą šia tema kalbėjom su Henriku Čigriejumi, kad turime tą pačią savybę. Abu skaičiuojame dienas iki tamsybių pabaigos, nes žiema dabar pradėjo varginti ne tiek šalčiu, kiek tamsuma. Žiemos ilgėja gyvenime, ir natūralu, kad tai pagrindinis metų laikas mano poezijoje. O spalvos yra ne tos natos, kuriomis aš galėčiau groti. Jose per mažai semantikos. Man užtenka juodo-balto oforto, kaip kažkada parašei apie mano ankstesniąją knygą.

Jei tavo eilėraštis viena koja nesiremtų į metafiziką ir anapusybę, jis sugriūtų. Anas pasaulis gal turėtų būti gražesnis? Kaip aš įsivaizduoju, ten turėtų būti spalvų. Ar manai, kad kelionė yra iš vienos pūgos į kitą pūgą?

Šiuo atveju aš solidarizuojuosi su Sigitu Parulskiu, kuris parašė tokį pusiau juokingą eilėraštį, kaip senelis, kurio viena koja grabe, rodo į nokstančius rugius, o aš sveikas bernas kaip jautis nieko kito neveikiu, tik apie mirtį galvoju. Iš tikrųjų čia nieko nepadarysi. Tu minėjai ligą. Tai štai ką aš tau pasakysiu – šiame pasaulyje man pats įdomiausias yra anas pasaulis, nes apie jį nežino niekas. Ir turiu tokį vaikišką norą pirmasis sužinoti paslaptį. Ir man atrodo, kad visa tikra poezija link ten eina. Visi poetai bando pasakyti tai, ką žmonės savo pasąmonėje apie save seniai žinojo, bet neatrado žodžių, kaip tai suformuluoti. Tokią matau savo poezijos funkciją.

Paskutiniam savo poezijos rinkiniui „Laužiu antspaudą“ pavadinimą pasiėmei iš Apreiškimo Jonui. Laužyti antspaudus ir atverti pasaulio paslaptis yra Dievo prerogatyva. Ar nemanai, kad laužydamas atspaudus, darai ne visai tai, kas žmogui skirta ir kas šiek tiek pakvimpa didybės manija?

Yra to dalyko. Šiaip aš esu praktikuojantis katalikas. Pradėkim nuo to, kad esu tikintis ir vaikštantis išpažinties, ir besimeldžiantis, ir atgailaujantis, ir manąs, kad turiu tam tikrą intymų asmeninį santykį su Dievu, kaip ir kiekvienas tikintis žmogus apie tokį santykį svajoja. Taigi juo labiau – rašyti tokius dalykus, kurie man pačiam kartais dvelkia šventvagyste, yra kartais ir baisu ir nemalonu. Pamenu, kaip man berašant šitą knygą, jūs, kolegos, kartais mane pagąsdindavote psichiatrine – tai man būdavo visai nejuokinga. Kai darai tai, o tavo savisaugos instinktai sako – nelįsk ten, apima labai nemalonus jausmas. Bet grįžkim prie to, kad aš manau, jog čia ir yra poeto sąžinė. Nieko nenutylėti vardan nieko, netgi jei tai baigtųsi sudeginimu ant laužo. Nuslėpti būtų dar didesnė šventvagystė. O kas žino, gal tai ateina iš Dievo?