Dalia Jazukevičiūtė. BJ nuotrauka       „Norėjau parašyti romaną kaip „Nusikaltimas ir bausmė“, bet parašiau „Stiklinį paukštelį“, – juokėsi Dalia Jazukevičiūtė trečiadienio vakarą Rašytojų sąjungoje, kur buvo pristatytas ketvirtasis rašytojos, poetės ir žurnalistės romanas „Stiklinis paukštis“.

 

Iki šiol visos rašytojos ir poetės knygos buvo leidžiamos kitoje leidykloje – „Tyto alba“, todėl daugeliui D. Jazukevičiūtės kūrybos gerbėjų buvo tikra staigmena, kad jos ketvirtąjį romaną išleido leidykla „Alma littera“. „Dalia Jazukevičiūtė mūsų leidykloje atsirado žiemą, su pažadu romaną greitai pabaigti“, – sakė leidyklos atstovė.

 

Anot jos, stebėtina buvo ir tai, kad romano rankraštis leidykloje keliavo iš rankų į rankas, jį skaitė ir maketuotojai, ir korektoriai, ir kalbos redaktoriai – visi. „Klausėme, kodėl jie visi skaito tą rankraštį, juk tai jiems –nebūtina. Jie pasakė, kad atsivertė pirmą knygos puslapį ir nebegalėjo jos padėti“, – juokėsi „Alma litteros“ atstovė.

 

Ji tvirtino, kad nors ir D. Jazukevičiūtė išleido keturis romanus, vis dėlto visais romanais ji rašo vieną knygą – pasakojimą apie šiuolaikinę pelenę. „Tiesą sakant ir pati Dalia nepaneigs šito – pirminiame pavadinimo variante buvo žodis „Pelenė“, – atviravo leidyklos atstovė. Anot jos, nors siužetas ir populiarus nūdienos literatūroje, bet jį D. Jazukevičiūtė apipina gyvomis emocijomis, „gyvais nervais“.

 

Anot literatūrologo Regimanto Tamošaičio, visa rašytojos kūryba kyla iš laimės ilgesio, bet atrama rašymui tampa kančios patirtis. „Šiame kūrinyje svarbiausia jaunos moters gyvenimo istorija, kurioje sudūžta jos laimės paukštis, – sakė jis. – Tai, kad visi puolėme skaityti, tik parodo, kad mūsų svajonės yra panašios, o visiems tik atrodo, kad mūsų vidiniai pasauliai jautrūs ir unikalūs.“

 

Pati autorė kalbėdama apie savo ketvirtąjį romaną sakė: „Kalba eina apie moterų patiriamą smurtą. Kai pasielgiama šitaip, kaip su mano heroje Lana... Ar kiekvienas gali prisikelti ir išgyventi? Gal tuomet būtų humaniškiau žmogų nužudyti? Kai išgirdau šią istoriją, mano užmojai buvo dideli.“

 

Kalbėdama rašytoja atviravo ir tvirtino, kad vyrai esą niekaip nesupranta, kad moteris yra pirmiausia žmogus. „Todėl mano knygose yra tokia prieštara tarp vyro ir moters, – sakė autorė. – Jei man ištekėjus per keletą metų nepavykdavo vyro įtikinti, kad aš esu žmogus, asmenybė, nemirtinga siela, tai man tekdavo tą meilės ryšį nutraukti taip paprastai, kaip tą nuolat daro vyrai.“

 

Į knygos pristatymą trečiadienį atkeliavo ir dar viena rašytoja – Vanda Juknaitė. „Mano bėda ta, kad aš atėjau iš bakalaurinių darbų gynimo, o vienas darbas nagrinėjo moterų romanų rašymo struktūrą. Tai aš taip tris dienas tarp tų gynimų ir skaičiau šitą knygą, – juokėsi moteris. – Reikia pasakyti, kad Dalios knygos „pagauna“. Pradžia – 50 puslapių – yra visiškai kito teksto, neturinčio nieko bendro su moterų romanais. Ir staiga, kad ji kur perkūnas, ateina į palatą toks veikėjas, kuris toks teigiamas, kad aš galvojau „ne, broli, aš jį nušausiu“. Jis mane taip nervino po to teksto!“.

 

Emocijų, anot V. Juknaitės, buvo ir daugiau. Savo elgesiu ir teigiamais būdo bruožais rašytoją nervinusį vieną iš knygos herojų pakeitė pagrindinė knygos veikėja – mergina Lana. „Pykau, kodėl ji nuolat laukia, kad visi už ją viską padarytų. Visų romanų struktūra tokia – moteris laukia princo išvaduotojo, – aiškino rašytoja. – Vis dėlto Dalia turi talentingo žmogaus potenciją ir jai tai truputį trukdo nusileisti iki tikro meilės romano.“

 

Ketvirtajame įvairiomis literatūrinėmis premijomis apdovanotos rašytojos romane pasakojama jaunos merginos gyvenimo istorija, pastangos neprarasti tikėjimo žmogumi brutaliame ir nesvetingame pasaulyje. Pasakodama sukrečiančią herojės istoriją, autorė bando atsakyti į klausimus, kodėl žmogų ištinka dideli sukrėtimai, ar turi prasmę net ir pats teisingiausias kerštas, ar įmanoma perprasti mirtį ir kodėl ji neateina šaukiama.

 
Alfa.lt
2009-06-11