Valdemaras Kukulas       „Manau, nerastume teksto, kuris būtų buvęs perskaitytas tuo pačiu būdu du sykius. Nebent skaitytų kokie nors identiški dvyniai su užprogramuotomis identiškomis mentalinėmis struktūromis. O tai – jau iš mokslinės fantastikos serijos. Skaitymas – tai agoniškas santykis tarp skaitytojo (nesvarbu, ar jis – profesionalas kritikas, ar mėgėjas), teksto ir įvairiausių autoriaus pėdsakų. Kiekvienas skaitymas absoliučiai unikalus įvykis, jo negali pakartoti net tas pats skaitytojas, jau antrą sykį skaitydamas tą patį tekstą“, – teigia J. Baranova, „Literatūroje ir mene“ kalbinama E. Rimkaus („Filosofinis mąstymas ir literatūrinis stilius“ – balandžio 10), ir tai geriausias kad ir panašių apžvalgų autorių išteisinimas (kurie kitą dieną konkrečią publikaciją įvertintų galbūt kitaip), o ką jau kalbėti apie pastaruoju metu nuolat pasimatančią filosofinio ir literatūrologinio mąstymo konfrontaciją. Dar daugiau. Esmingai skirtingas ne tik kiekvienas naujas kūrinio perskaitymas. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad kiekvienąkart skirtinga turi būti ir to kūrinio aptarimo, vertinimo kalba: terminologija, kuria galėtum lengvai aptarti A. Maldonį, pasirodo visai netinkama, kalbant apie A. Kaziliūnaitę (jos eilėraščių publikavo „Šiaurės Atėnai“, kovo 20), o ką jau kalbėti apie G. Cieškaitę. Bet šitaip ištikimai tarnaudami vidinei literatūros logikai, mes tik dar labiau atskiriame visuomenę nuo literatūros, ypač poezijos. O juk vienas kritikos pašaukimo aspektų ir yra suartinti kūrinį su skaitytoju. Tad kokia išeitis?

 

Toleruoti lengvai suprantamas A. Guščiaus tipo reklamines recenzijas? Literatūros kritiką paskelbti pirmiausia eseistiniu žanru? Uždrausti tarptautinius žodžius ir specialiąją terminiją? Bet tokiu atveju literatūrologinei analizei nepaklustų joks sudėtingesnis tekstas. O analizuoti vis tiek reikia, nes kitaip apmirs tegu ir ne pati literatūra, bet pats jos procesas. Užtat viena įsimintiniausių pavasario publikacijų ir laikyčiau Just. Kubiliaus straipsnį apie tris paskutiniąsias J. Kalinausko poezijos knygas („Šiaurės Atėnai“, kovo 13). Kas kita, kad teksto analizės principas pas mus tapo hipertrofuotas, perdėtas, kai mokyklose teksto analizę pakeitė interpretacijų rašymas (o tam užtenka perskaityti dvi teksto pastraipas, nesidomint, nei kas buvo prieš jas, nei kas plėtojama po jų), rimtomis grėsmėmis pakvipo visai mūsų literatūrai. „Nustembu, kad ne visi žino, jog daugumai Lietuvos vaikų lietuvių literatūros pamokos yra pačios nemėgstamiausios. Gerų pažymių, samdantis net privačius mokytojus, siekiama tik todėl, kad kitaip neįmanoma įstoti į aukštąsias mokyklas. Nelabai mylimos ir istorijos pamokos“, – tvirtina J. Jackevičius (balandžio „Metų“ anketa), ir bent manęs jis nė kiek nenustebina. Būdamas moksleivis, aš irgi nemėgčiau per prievartą interpretuojamos pastraipos. Bet užtat versdami moksleivius tapti mokslininkais ir dalyvauti literatūros saviraidoje, mes jau šiandien užsitikrinome, kad po dešimties metų neturėsime ne tik poezijos, bet ir banaliausių meilės romanų skaitytojų. Ką tada tereikš mūsų svarstymai apie skirtingus teksto perskaitymus ir skirtingus rašymus apie juos? Tokiame kontekste skaitant literatūrinę kovo, balandžio periodiką nuotaiką ypač skaidrino „neliteratūrologiniai“ tekstai: o, jei „Šiaurės Atėnai“ sugebėtų pokalbį su tapytoju A. Kuru paversti panašių pokalbių serija („Ką skaito Kuras. Kalbasi A. Baranauskaitė“ – balandžio 24)! Kiek daug tai duotų skaitymo fenomenologijai! Niekaip nesuprantu, kaip į knygą apie P. Širvį nepateko M. Karčiausko atsiminimai („Naujoji Romuva“, 2009, Nr. 1). Įspūdingesnių atsiminimų, parašytų įspūdingesne kalba, iki šiol nesu skaitęs, nors net namuose turiu kalnus panašios medžiagos.

 

Pavasarinę literatūrinę periodiką, kad ir koks nenuspėjamas buvo tas pavasaris, laikyčiau gana solidžia ir patrauklia, gal dėl to, kad šįkart vyravo ne jaunieji, o daugiau ar mažiau žinomi ir profesionalūs autoriai, tad ir naujakalbės jiems aptarti nereikia išradinėti. Tiesa, nuotaiką drumstė socialiniai, politiniai kontekstai (tarkim, „Literatūra ir menas“ perspausdino radijo pokalbį „Šiandieninė rašančio žmogaus situacija“ – balandžio 3), bet niekas nei bendruose pokalbiuose, nei autoriniuose pasisakymuose taip ir neįvardijo, kad A. Kubilius tampa pavojingu pokerio žaidėju, tiek kultūra, tiek ekonomika, tiek konkrečiais žmonėmis rizikuojantis vien dėl paties žaidimo, dėl azarto. Tiesa, literatūra dėl to, kaip prognozavo ir pats „išmintingasis“ A. Kubilius, nei numirė, nei sustojo, o G. Radvilavičiūtė net sugebėjo vienu metu nusilenkti dviem dievams: menui nusilenkė, parašydama nepriekaištingą tekstą, o A. Zuokui, aplankydama antrąją Europos kultūros sostinę – Lincą („Temperatūra pagal Celsijų, visa kita – pagal Lincą“ – „Šiaurės Atėnai“, balandžio 3). Blogiau pavyko D. Kalinauskaitei („Post“ – „Šiaurės Atėnai“, kovo 6), – matyt, įkyriai raginama redakcijos, ji spaudai atidavė vos pradėtą, net neįpusėtą etiudą, tad kol kas nenusilenkė niekam. O šiaip jau vyravo poezija. Kad J. Strielkūno publikacija („Literatūra ir menas“, kovo 13) būtų gera, užtektų ir vieno vienintelio eilėraščio – „Juodoji dėžė“. Įdomias racionalaus mąstymo ir iracionalaus rytietiško trieilio formos jungtis demonstruoja M. Karčiauskas (kovo „Metai“). Naudodamasis ta pačia rytietiško trieilio forma, A. Balbierius iracionaliai kuria ir metaforą, taigi sudaro šiokią tokią alternatyvą M. Karčiauskui („Literatūra ir menas“, kovo 6). Niekada vidinėmis pervartomis nestebinęs A. Marčėnas ima stebinti atradimais, kaip naują formą paversti nauju turiniu (balandžio „Metai“; beje, dabar dar turėsiu ilgai sukandęs dantis skaityti nesibaigiančias dedikacijas S. Gedai). G. Patackas iš visų jėgų mėgina pakartoti savo „auksinį“ „Duobių danguje“ laikotarpį („Naujoji Romuva“, 2009, Nr. 1), bet antrąkart į tą pačią upę neįbrisi. Poetui patirtį parankiau sintetinti, o ne fragmentuoti. Kaip visada, intriguoja S. Kandratavičius („Naujoji Romuva“, ten pat), bet neapleidžia įspūdis, kad tai tėra „žaidimas gražiais paviršiais“.

 

Kita vertus, jei kalba įsileidžia į savo teritoriją tokią kakofoniją, vadinasi, ji nežeidžia jos struktūros. O mes negalime atmesti nieko, ką įsileidžia kalba, nes ši yra tokia griežta, kad lengvai atsikrato ne tik kokio nors J. Žlabio-Žengės, bet net – tarpais – ir V. Rubavičiaus. V. Daškevičius („Šiaurės Atėnai“, balandžio 10) intensyviai rengia savo trečiąją knygą – gausius ir nuolatinius eilėraščių taisymus iš publikacijų sunku susekti, bet akivaizdu, kad jo kūryboje daugėja menamosios erdvės, fantazijos figūrų, o mažėja autobiografiškumo. Visai kita – būtent autobiografiškumo – kryptimi suka J. Keleras („Literatūra ir menas“, balandžio 24; „Nemunas“, balandžio 9 - 15): jis akivaizdžiai paprastėja ir autobiografiškėja. Nežinau, ar tai gerai poetui, puikiai išpuoselėjusiam iš esmės beasmenę klasikinio XX amžiaus modernizmo poetiką, bet užtat žinau, kad biografiškumas nuolat neutraliais peizažais prisistatančiam poetui garantuoja bent jau vieną iš savitumo atspalvių: „kreidos gabaliukas gali nustelbti sniegą, / popieriaus lapą, tave, prieš pusryčius / einančią šveistis dantų, mažą nevikrią / pelytę, šokančią ant grindų ledo / pagal mums negirdimą muziką“ („Literatūra ir menas“, balandžio 24). Ši citata reikalinga, idant pamatytume, kiek naujojoje Kelero kūryboje sumažėjo poetinių reikšmių. Nors poetinės reikšmės, žinoma, labai reliatyvus dalykas, kaip ir rašinio pradžioje paminėti kūrybos skaitymo būdai – vien jau todėl, kad tos reikšmės ne filosofinės, o poetinės. Sakysim, niekaip negaliu perprasti vidinio D. Petrošiaus kūrybos mechanizmo: tai poetas, kuris meninį kosmosą kuria ne iš gamtos, o iš buities, iš kasdienybės, iš kiekvieno kasdienio savo krustelėjimo, ir keista, kad visada pasiekia įspūdingą rezultatą. Kitąkart gali kilti net įtarimas, kad ne buitis, ne kasdienis gyvenimas kuria D. Petrošiaus poetinį pasaulėvaizdį, o pastarasis viską nulemia poeto gyvenime. Bet akivaizdu, kad viskas kuriama. Ne užrašinėjama. Nesakau, kad niekas nekuriama ir K. Baublio eilėraščiuose („Literatūra ir menas“, balandžio 3), bet kol kas matyti tik profesionaliai perkelti XX amžiaus pradžios modernistinio eilėraščio griaučiai, kurie, tiesa, daro įspūdį, kol nesusimaišo su kitokios poezijos (tarkim, konkrečiosios) įtakų inkliuzais. Žodžio „laša“ skaidymas garsais jau atrodo nebe intriguojantis, o pretenzingas ir juokingas. Kažkokios savidrausmės reikėtų palinkėti ir S. Stacevičiui („Literatūra ir menas“, balandžio 10), bet ne todėl, kad jis ėmė rašyti blogiau, negu pastarosiose dviejose savo knygose. Ima veikti psichologiniai argumentai: autorius nieko nauja nepasako, bet publikuojasi kelis kartus per mėnesį, o kad galėtum šitaip – nesikeisdamas – kaip kokia J. Vaičiūnaitė rašyti visą gyvenimą, turi būti pirmiausia J. Vaičiūnaitė. Apskritai man atrodo, kad dabar du autoriai be jokios kritikos pagalbos žudo save „mieželaitėjimu“ (gausos prasme) – tai R. Daugirdas (jo eilėraščius skelbė kovo „Metai“) ir S. Stacevičius. Kas kita, kai ne pats autorius save nuvalkioja, o dar nesusiformavusius juos „nuzulina“ redakcijos. Visai sutinku, kad šiandien dvi moksleiviško pasaulio Ievos – Gudmonaitė ir Toleikytė – yra sunkiai pralenkiamos, ypač prozoje. Bet nuoseklus spausdinimasis (dažniausiai „Naujojoje Romuvoje“, o dabar, po Poezijos pavasario laurų, jau ir visur kitur) akivaizdžiai kenkia autorėms. Paprasčiausiai dėl amžiaus einama iškart keliomis kryptimis, ir vienąkart užčiuoptą kūrybingą gyslą nebūtinai keičia tokia pat vaisinga vaga. Skaitydamas naujausius I. Gudmonaitės eilėraščius („Literatūra ir menas“, balandžio 17), labiau abejojau, negu žavėjausi: „dar pabūsiu toje skaidrėje jeigu tiktai atsibusiu / oriono juostelėje jautriai ugnies nupaišyta / į ozono akutę, tamsėjanti ji ir be mūsų / išsišvies į laukus, į regėjimą.“ Kas tai? E. Mieželaičio, P. Nerudos mokykla? Bet tam būtina susikurti mieželaitišką arba nerudišką kontekstą. Dabar, atrodo, dėliojami pirmi pasitaikę žodžiai, ir tai juokinga. Gerai, kad bent jau kai kurie kiti I. Gudmonaitės eilėraščiai atrodo gerokai autentiškesni. Kita vertus, apie I. Gudmonaitės novelę „Servizas“ („Nemunas“, kovo 26 - balandžio 1) tegaliu atsiliepti teigiamai, nors ir matau pernelyg akivaizdų Lotynų Amerikos prozos pėdsaką. Nuosekliai juokingas atrodo A. Dainys („Šiaurės Atėnai“, balandžio 24): nežinau, koks nelabasis persekioja Lietuvos katalikus, bet religinę poeziją (pradedant Lacrima) jiems rašo tiesiog juokingi žmonės. Žinoma, išskyrus J. Juškaitį, bet jis religinius eilėraščius ėmė publikuoti, sulaukęs jau brandaus amžiaus. Ir A. Dainio intencijos gražios, bet kalbos jausmo ar bent pojūčio – „nerasta“. Tiesiog blogos poezijos blogi vertimai iš nežinomos kalbos. Nenumanau, koks nelabasis persekioja šiaip jau protingus žmones, bet ne filologus: koks velnias pašnibždėjo į ausį G. Aleksai rašyti daiktiškąją, konkrečiąją poeziją („Nemunas“, kovo 26 - balandžio 1), jei jis ją rašo ne taip, kaip derėtų rašyti, o taip, kaip rašo lietuviai (pvz., A. Balbierius), kaip rašė E. Mieželaitis. „Daiktišką“ formą pripildyti adekvataus turinio – titaniškas darbas (eilutėje tenka skaičiuoti jau ne skiemenis, o raides), jam ryžtis gali ne bet kas. Ne bet kas gali ryžtis ir imtis tokios poetinio mąstymo reformos, kuriai ryžosi G. Norvilas („Literatūra ir menas“, kovo 20): dabar galėčiau pasakyti tik tiek, kad jo sistema veikia knygose, bet yra visiškai nebyli nedidelėse publikacijose. Užtat jau seniai laukiu V. Grainytės („Nemunas“, balandžio 23-29) eilėraščių knygos. Reikalas tas, kad dabar palyginti aukšto meninio lygio eilėraščius rašantys jaunieji eina į anapusybę, į menamą metaforų erdvę ir dar menamesnę kosminių pojūčių sferą, nors turbūt jie ir patys nesuvokia, kur eina ir nueina, o V. Grainytė iš tos kartos turbūt vienintelė sugeba sužaisti kasdienybės, buities paradoksais ir „išspausti“ iš to tikrą poeziją. Maždaug kaip kadaise V. Šimkus.

 

„Gera knyga turi būti tarsi gera aukštos klasės prostitutė – atsidūrus vienumoje ji akimirksniu ras su jumis bendrą kalbą, bus tuo, kuo tiktai jūs panorėsite, ir suteiks tokį malonumą, kokio pageidausite“, – sako K. Sabaliauskaitė, akimirksniu išgarsėjusi romanistė („Šiaurės Atėnai“, kovo 13). Apibūdinimas iš tiesų originalus ir netikėtas, bet man šiuo atveju tai pirmiausia savotiška galimybė: jei gera knyga lyginama su gera prostitute, kaip turėtų būti vadinama bloga, pvz., bloga proza? Mat pavasario periodikoje teko skaityti tik prastą, labai prastą ir retsykiais vidutinišką prozą ir rašyti apie ją, prisipažinsiu, imuosi per prievartą. Išimtį sudarytų gal tik eseistinė J. Mikelinsko apysaka „Dinozauro ausyje“ (balandžio „Metai“): santūrus autobiografinis pasakojimas, kaip ideologinių struktūrų (net kėsinantis nužudyti, o anų laikų saugumui tai buvo ne naujiena) rašytojas buvo išvytas į tėviškę, bet ir ten rado išvogtą visą savo rankraštyną. J. Mikelinsko biografija jau savaime įdomi, dar įdomesnė jo laikysena savo paties biografijos atžvilgiu (prisiminkime, su kokiu pavydu apie tą laikyseną kalba V. Kubilius savo dienoraščiuose), bet patraukliausia naujajame kūrinyje – poetika, stilistika. Santūri. Tiksli. Nepriekaištingai psichologiškai niuansuota. Žodžiu, stebina rašytojo darbingumas, net sulaukus tokio garbingo amžiaus. Jei ne plokštokas simbolizmas, ne tos nuvalkiotos tulpės, prie vykusių priskirčiau J. Melniko apsakymą „Šaknys“ („Literatūra ir menas“, balandžio 4). Bet dabar šį tekstą apibūdinčiau kaip gerai parašytą prastos struktūros kūrinį. Ant banalaus euroromano ir normalios apysakos ribos balansuoja L. S. Černiauskaitės „Prieblandos seserys“ (kovo ir balandžio „Metai“). Būtų galima užsimerkti ir nematyti socialinės, buitinės aplinkos schematiškumų, būtų galima nekreipti dėmesio, kad L. S. Černiauskaitė bando tapti madinga, pirmoji prabildama apie lesbietiškus moterų santykius, bet negalima nematyti, kaip sunkiai kuriama poetinė kalba, metafora: „Juras akimirksnį sumišo. P a s i d a v ę s  ž a v i n g a m  jos atėjimo  g ū s i u i, pakvietė į vidų, nors jau nujautė, kad daro klaidą. Viso kito, ką Sniegutės  į s i m y l ė j i m a s buvo laikinai  p r i d e n g ę s, bet kas tūnojo joje kaip narve su daugybe užguitų žvėrelių, Juras nenorėjo matyti, stengėsi kaip nors to išvengti. Jo  k l a i d a   k e r o j o  l y g  b e s o- t ė   p i k t ž o l ė.“ Kita vertus, L. S. Černiauskaitės kalba ima atrodyti kone visai pavyzdinė, kai perskaitai J. Šikšnelio „Būsenas“ („Literatūra ir menas“, balandžio 24). Apie pačias būsenas jau nekalbu – jos suveltos, nes kosminės. Bet užtat kalba, kalba! „Žvilgsnis veliasi debesyse, bejėgiškai bado mėlynę.“ Kito tipo įmantrybė: „Ne eilutė straipsnyje suintrigavo, bet gyvybės formų trūkumas čia, žemėje. Vakuumas, kuriuo apsisiaučiau lyg teisėjas mantija, sudaro palankią terpę veistis nežemiškai gyvybei.“ Apskritai šiuo atveju cituoti atrodo esąs beprasmis užsiėmimas, nes kalbos negrabumu, nejautra „Būsenų“ tekstai gana vientisi ir nuoseklūs. Tuomet gal jau geriau klaikia bendrakalbe pasakoti paprasčiausią istoriją. Tai būtų visai suprantamas dalykas (kiek klasikų vien pasakojo, ir nieko daugiau!), bet mūsų autoriai tarsi ir supranta, kad gerai prozai to mažoka, prisigalvoja visokiausių gudrybių, ir dėl to jiems patiems tik blogiau. E. Jurgelionis detektyviniame pasakojime „Nėra laiko šiandien mirt...“ maišo pasakotojo pozicijas ir žiūros taškus, bet viskas baigiasi tuo, kad jau beužsimezganti pasakojimo intriga, besikurianti įtampa pabaigoje virsta farsu. J. Naraškevičiūtė „Nakties nuotykyje“ („Literatūra ir menas“, balandžio 10) taip pat pasakoja eilinį detektyvą (valkata užpuola moterį ir atima rankinę), bet bando sužaisti dar ir skaitytojo psichologija: jos valkata ne tik negeria, nevartoja narkotikų, bet ir niekada negėrė, nesisvaigino kvaišalais. Keista, bet autorė nesuvokia, kad publicistiškai ji mūsų valstybei paskelbia patį negailestingiausią nuosprendį, kokį tik kas nors buvo paskelbęs: jei taip, vadinasi, absoliučiai visa visuomenė anksčiau ar vėliau išeis į gatves su peiliais, bet ar bebus iš ko atiminėti rankinukus? Meninės kalbos čia nėra, kaip ir A. Ulčiokaitės apsakyme „Siūbuojančiu tiltu“ („Literatūra ir menas“, balandžio 17). Beje, pastaruoju atveju dėl daug ko gaila: ir prekybos namine pokario metais istorija, ir lemtingas išteisinantis J. Paleckio parašas galėtų tapti įsimintina atsiminimų tomo dalimi. Juk nuo autentikos nesigręžia net modernūs rašytojai („Tačiau kuo daugiau tokių neva „tradicinę pasaulėžiūrą“ sprogdinančių knygų pasirodo, tuo labiau gręžiuosi į senąsias knygas, ir, jas skaitydama, regiu, kad tai jos – nauji pasauliai, jos gali atskleisti tai, ką senosios pamiršo“ – R. Šerelytė, „Metafizinė lietuvių literatūros žemė“ – balandžio „Metai“). Atsiminimams užtektų ir tokios poetinės kalbos, kokią vartoja A. Ulčiokaitė, nes memuaristikos ir grožinės prozos reikalavimai išties skirtingi, ir tuo geriausiai įsitikini, skaitydamas M. Bacevičiūtės „Trise per gyvenimą“ („Literatūra ir menas“, kovo 20). Kadangi memuarais čia nė nekvepia, tampa neaišku: kodėl, kam, kaip rašytas šitas tekstas? Ir kodėl turėjau gaišti laiką, jį skaitydamas? Tarkim, skaitydamas P. Zaveckio „Lapų krūvą“ („Literatūra ir menas“, kovo 13), aš bent jau galiu pagalvoti: štai žmogus, kuris neturi ką pasakyti skaitytojui, bet vis dėlto žino, kad literatūros kūriniui, be kalbos, būtina dar ir struktūra. Tad tą patį banaliausią įvykį ima pasakoti iš skirtingų perspektyvų, taip pat ir pačios lapų krūvos. Gaila, bet pati situacija netampa mažiau banali, o formai konstruoti pritrūksta S. Becketto patirties. Pagaliau ir konteksto.

 

Beje, būta ir priešingo aptartajam atvejo – tai N. Kepenienės novelių ciklas „Stiklas“ (balandžio „Metai“): čia kalba išties graži, skaityti smagu, bet po gražiu kalbėjimu nėra jokio konceptualesnio turinio. Anksčiau N. Kepenienė „jojo“ ant turinio. Dabar perprato kalbą, metaforiką. Tad jei abu šie pradai susijungs, galime turėti įdomią rašytoją.

 
Nemunas / Kulturpolis.lt
2009-06