Salys Šemerys. Klaipėdos apskrities viešosios bibliotekos nuotrauka       Ištrauka iš rašomos atsiminimų knygos

 

Pagaliau scenoje pasirodė ir lauktas keturvėjininkas. Bet jokiais keturiais vėjais net nepadvelkė. Į sceną užlipo aukštas, poliesis, per aukštumą ar nuo metų svorio palinkęs pilko veido ir pilku kostiumu žmogus. Pasirodęs išskleidė kelis popieriaus lapus ir sausu pilku balsu ėmė skaityti. Matau, kad nusivylimas apėmė ne tik mane, bet ir visą auditoriją. S. Šemeriui monotonišku balsu skaitant savo popierius, kursų vadovė, matyt, nusprendusi gelbėti situaciją ir savo autoritetą, mandagiai įsiterpia ir prašo papasakoti apie kūrybos varžymą Smetonos diktatūros metais. Dar ir šiandien stebiuosi, kaip tokia nuovoki moteriška galėjo taip naiviai paklausti. S. Šemerys, atidėjęs į šalį visus savo jau perskaitytus ir dar neperskaitytus lapus, atkunta ir pažvalėjusiu balsu sako:

– Tai kad tada rašytojų kūrybos niekas nevaržė. Galėjo cenzūra prikibti prie kokio nors straipsnio laikraštyje, bet rašytojai rašė taip, kaip kuriam šaudavo į galvą. Tada buvo laisvė. O kas dėl Smetonos diktatūros, tai mes ją gerokai išpūtėme.

Po šito pasakymo salėje nebeliko nė vieno apsnūdusio. Salys Šmerauskas, lyg mostelėjus burtų lazdele, staiga tapo Šemeriu. Paklaustas apie Petrą Cvirką ir jo kūrybą, susakė nei šį, nei tą. Ir matėsi, kad joks vadovės įsiterpimas nieko nepakeis. Tad vadovė, prisilenkusi, ant pirštų galų išėjo iš salės. Pro pravertas duris regėjau, kaip ji, godžiai traukdama cigaretės ar papiroso dūmą, susinervinusi vaikščioja po fojė ir, ko gero, planuoja, kur reikės ieškotis darbo, kai bus atleista iš pedagogų tobulintojos pareigų. O Salys Šemerys taip įsijautė, kad net kai kurie atsargesni klausytojai irgi jau dairėsi, ar dar pasilikti, ar irgi susikūprinus ant pirštų galų nerti iš salės. Bet pabaigoje visi audringai plojo, kai kurie net atsistoję.

Kitą dieną, po paskaitų, vėl atsidūriau Smiltynės vyrų paplūdimy. Kažkodėl vienas. Vyrai tai snaudžia, tai alų iš butelių gurkšnoja, tai kortomis lošia, tai laikraščius skaito. Bet tolėliau vienas padžiūvęs neaiškių metų vyriškis atlieka gimnastikos pratimą, iš lėto pritūpdamas ir vėl atsistodamas, ištiesdamas į priekį rankas ir vėl nuleisdamas, ritmingai giliai įkvėpdamas ir vėl išleisdamas orą. Šitas vyriškis man kažką primena. Prieinu arčiau. Ogi – Šemerys. Pasilabinu. Labas, atsako, bet ir toliau daro pritūpimus. Lyg ir nerealu ir kiek nepatogu matyti garsųjį keturvėjininką su nuogu dzindziliuku. Nežinau, ar atgal trauktis, ar dar ką sakyti. Taip man besvarstant, Šemerys pratimą baigia, ir aš galiu prisistatyti. Sužinojęs, kad esu mokytojas, lituanistas, kad vakar klausiausi jo kalbėjimo apie prieškario literatūrą, rašytojas, atrodo, apsidžiaugia, radęs klausytoją. Pasiūlo tiestis šalia, ir užsimezga pokalbis. Pasisakau, iš kur kilęs, kur dirbau ir dirbu, nekukliai prisipažįstu, kad ir aš gadinu popierių, parodau neseniai išleistą savo kalėdaičio storumo rinkinuką, paprašytas jį užrašau. Prasitariu, kad apie jį, Šemerį, esu skaitęs A. Venclovos atsiminimuose.

– Et, visokių niekų tuose savo atsiminimuose Venc­lova pripaistė, – numoja ranka nepatenkintas.

Mane domina prieškario žinomi rašytojai, su kuriais S. Šemeriui teko bendrauti arba bent iš arčiau pažinti. Išklausęs gana bendrų, nors ir neįprastų papostringavimų apie anuos laikus ir žmones, klausiu konkrečiai:

– Tai gal pažinojote ir Salomėją Nerį?

– Šiek tiek. Vilkaviškyje mokydamasi buvo davatka ir nemokėjo matematikos, – mosteli ranka vos ne niekinamai.

Aš apstulbęs. Bandau kalbėti apie poetės neeilinį poetinį talentą, bet Šemerys vėl tik mosteli ranka ir apie Nerį daugiau nieko nepasako.

– O ką pasakytume apie Putiną?

Vėl numojimas ranka ir trumpa replika:

– Žalčio išnara.

Aš vėl priblokštas, nesuprantu, kodėl Putinas – žalčio išnara.

– O kaip kitaip? Juk išsinėrė iš sutanos? Išsinėrė. Kunigystę metė? Metė. Tai ar ne žalčio išnara?

– Bet argi tai svarbu? – dar bandau ginčytis. – Juk mums svarbiausia – talentas.

– Jei ieškome talento, tai talentingiausias buvo Kazys Binkis. Nesvarbu, kad neprirašė tiek, kiek kai kurie kiti. O jei ieškote geriausio žmogaus tarp ano meto rašytojų – tai Vaižgantas. Geresnio žmogaus neteko sutikti. Geresnio nebuvo, nėra ir jau turbūt nebus. Geresnį sunku įsivaizduoti.

Žinodamas, kad kadaise S. Šemerys buvo didelis kelionių mėgėjas, turėjo nuosavą jachtą, pabandžiau užvesti kalbą šia tema. Rašytojas iškart tartum atjaunėjo.

– Kiekvienas naujas uostas – tai dar nepatirtas jausmas, nepakartojamas atradimas, tarsi vis kita moteris, –­ išgirdau nelauktą palyginimą.

Pasidomėjau, ar daug formalumų būdavo išplaukiant į kitą šalį, atsakė:

– Kokie ten formalumai. Sumokėjai penkis litus – ir keliauk.

Pasidomėjau, kaip pavyko mokytojaujant įsigyti jachtą.

– Iš algos, – glaustai atsakė.

– O šiais laikais nebandėte kur nors nuplaukti? – paklausiau.

– Prašiausi. Bet man atsakė: girdi esu metuose, galiu supainioti krantus. Paskui būsią bėdų beieškant, – pasakė nusijuokdamas.

Dar kartą rašytoją pamačiau ant kelto, grįžtantį iš paplūdimio. Persimetėme keliais sakiniais, paklausiau, ar dar rašo. Atsakė rašąs romaną ir pjesę. Susakė įmantrokus pavadinimus, patikslino, kad rašyti neskubąs, parašysiąs ir neskubėdamas. Prisipažino, kad Klaipėda –­ jam jaukiausias miestas Lietuvoje ir pasaulyje, kad niekad jo į jokį kitą nekeisiąs. Atsisveikindamas pamojavo iškelta ranka. Virš rašytojo galvos klykavo žuvėdros ar kirai, blaškomi visų keturių vėjų. Tokį jį ir įsiminiau –­ nesenstantį skeptiką ir eksperimentatorių, įsimylėjusį savo miestą, jūrą ir gyvenimą.

 

Literatūra ir menas

2009-06-22