tekstai.lt

Vytautas Berenis. Tai, kas išlieka: „Senovės baltų kultūros“ tomas – religijotyrininkui G. Beresnevičiui ir jo darbams prisiminti (2009)

Tai, kas išlieka
Tai, kas išlieka
       Jau penkiolika metų leidžiamos serijos „Senovės baltų kultūra“ 8 tomas skirtas religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus (1961–2006) atminimui. (Tai, kas išlieka. Senovės baltų kultūra, t. 8, Sudarytoja E.Usačiovaitė, Vilnius, „Kronta“, 2009, p. 312).

 

Mokslininkas, prozininkas, žurnalistas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūriniame gyvenime, patvirtindamas seną taisyklę – žmogaus darbai įvertinami tik po mirties. Tiesa, ir šis posakis mūsų laikais yra teisingas tik iš dalies, nes po mirties žmogus dažniausiai užmirštamas. Gintarui Beresnevičiui daug kas pavydėjo populiarumo, neabejotino talento ir net abejingumo akademinei karjerai.

 

G. Beresnevičius paradoksaliai mokėjo derinti du žmogaus egzistencijos polius – transcendentinį ir žemiškąjį: „Jis išsiskyrė ypatingu pasaulio matymu, sugebėjimu žvelgti į tą patį reiškinį, daiktą, įvykį iškart tarsi dvigubu žvilgsniu“. Knygoje G. Beresnevičiaus kolegos nagrinėja baltų religiją ir jos reliktus kultūros istorijoje, o specialiame „Priede“ paskelbta atsiminimų apie jį kaip mokslininką ir žmogų. Beresnevičius, nors buvo neabejotinas baltų kultūros mokslo autoritetas, skaitė daug paskaitų, vis dėlto tiesioginių savo mokinių neturėjo.

 

Kita vertus, daug kas, bendravęs su juo, laiko jį savo mokytoju. Taigi, bus kam vykdyti jo „mokslinį testamentą su tolesnių tyrimo užduočių apibūdinimu“. Artimieji ir draugai rezervuotai žiūrėjo į Beresnevičiaus politinių pažiūrų kaitą. Per dešimtmetį iš dešiniojo jis virto kairiuoju, bet pajutęs, kad socialdemokratai yra tik stambaus kapitalo tarnai, metėsi į anarchizmą, kurį siejo su profesinių sąjungų sindikalizmu. Ypač koktus jam buvo liberalizmas, ideologiškai pasisakantis už visuomenės atomizavimą, individo priešpriešą inertiškos bendruomenės vertybėms.

 

„Gintaras turėjo ypatingą tautinės tapatybės jausmą, kuris negalėjo taikstytis su svetimųjų mums primestais ikikrikščioniškosios baltų kultūros nevisavertiškumo kompleksais, vis dar palaikomais kai kurių istorikų. (...) Ar tai, kad lietuviai apsikrikštijo vėliau nei kaimynai, automatiškai daro jų religiją primityvesne?“

 

Jo artimas draugas kaunietis Edvardas Čiuldė prisimena: „Galima mąstyti vienaip ar kitaip, bet Gintaro vardas paprastų žmonių lūpose skamba labai pagarbiai ir tariamas su dideliu grauduliu, kai kalbama apie jo mirties aplinkybes. Tai tikrai netikėtas dalykas mūsų ciniškoje epochoje. Taip yra galbūt todėl, jog Gintaras Beresnevičius buvo labai artimas tautos dvasiai žmogus, galų gale žinojo apie tokios dvasios raišką, visus jos užkaborius užkaborėlius net daugiau nei suspėjo mums papasakoti“.

 

Beresnevičiaus mokslinė veikla neatsiejama nuo profesoriaus Norberto Vėliaus veikalų. Bendradarbiauti jiedu pradėjo, kai Gintaras sugrįžo iš sovietų kariuomenės, ir ne tuščiomis rankomis, o su romano „Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai“ rankraščiu ir baltų religinės reformos koncepcija, kurią netrukus išdėstė monografijoje „Dausos“.

 

Skirtingai nuo Vėliaus, jis pradėjo plėtoti religijotyros pagrindus, kuriuos siejo su religine fenomenologine mokykla (Rudolphas Otto, Geerardas van de Leeuwas). Tai pabrėžia ir rinkinio sudarytoja Elvyra Usačiovaitė: „Esminis dalykas, kuriuo G.Beresnevičius skyrėsi nuo N.Vėliaus ir apskritai nuo sovietmečio tyrinėtojų, yra tai, kad jis buvo religijotyrininkas, kūrė Lietuvoje naują discipliną – religijotyrą, apibrėžė jos objektą, metodus, į lietuvių istoriografiją įvedė užsienio religijotyrininkų darbus, jų tyrimo būdus. Tuo tarpu sovietmečio tyrinėtojai buvo vadinami mitologais“.

 

Beresnevičius per daug nesižavėjo Marijos Gimbutienės ir Algirdo Juliaus Greimo darbais. Manau, pagrindinė tokios nuostatos priežastis yra skirtingų metodų – struktūralizmo, aprašomosios mitologijos – nepriėmimas. Beresnevičiaus taikytas tyrimo gaires geriau suprasime, bent trumpai apžvelgę religinės fenomenologijos metodą, kurį jis plačiai pristatė „Religijotyros įvade“.

 

Religinės fenomenologijos pradininku laikomas mokslininkas Pierre'as Danielis Chantepie dela Saussaye, 1887 metais įvedęs ir pačią sąvoką. Rudolfo Otto knyga „Šventybė“ praplėtė šios mokyklos reikšmę religijotyroje. Pagrindinė šventybę aiškinanti kategorija yra „numinosum–neredukuojama“ sąvoka, aiškinanti religinius potyrius. Religinį fenomeną galima tik išgyventi. Skirtingai nuo pozityvistų, kurie bando rekonstruoti praeitį, remdamiesi faktais, fenomeno supratimas reikalauja išgyventi tuos „numinozinius“ potyrius, įtraukti fenomeną į mūsų gyvenimą. Tokia įžvalga, tiesioginis suvokimas gali pasireikšti kaip įkvėpimas, ūmus atsivėrimas, praregėjimas, regėjimas, stigmatizacija. „Numinoziniai potyriai bendri visoms religijoms – tarp jų ir ortodoksiniam budizmui, ir dzenbudizmui, „Samadhi, satori, nirvana“, netgi potyrių nebuvimas kaip siekinys – tas pats Otto aprašytasis numinoziškumas – daiktuose ir dėsniuose, mituose ir ritualuose, dievų ir demonų įvaizdžiuose, tekstuose, politeistinėse bei monoteistinėse religijose ir t. t, ir pan.“

 

Analizuodamas mitą, šiuolaikinis tyrinėtojas susiduria su jo interpretacijos nesėkmėmis – apie tai byloja begalinės mito perskaitymo, aiškinimo schemos. Esame praradę transcendencijos galias, todėl pirmykščius žmones ar dabartinius šamanus laikome iracionaliais tamsuoliais.

G.Beresnevičiui toks požiūris buvo svetimas, todėl kai kuriems mokslininkams jo pozicija atrodė ne visai moksliška. Beje, jis į tai nekreipė dėmesio, nes pripažinimo jam netrūko – buvo kviečiamas į konferencijas, rašė straipsnius, studijas, vadovėlius.

 

Keletą metų prieš absurdišką savo žūtį Beresnevičius vis daugiau dėmesio skyrė literatūrai ir publicistikai, kad savąjį pasaulio matymą perteiktų kur kas didesnei auditorijai. Nors ne visi literatūriniai jo kūriniai ar eskizai yra vienodo meninio lygio, bet jie buvo laukiami.

 

Man patiko socialinio gyvenimo apybraižos, kuriose Gintaras rašė apie dabar jau visų keikiamą monopolijų įsigalėjimą, apie turtingų lietuvių aroganciją ir savo tautiečių išnaudojimą, apie globalizacijos iššūkius kraštui. Įdomus ir jo ironiškas žvilgsnis į glamūrinių žurnalų spausdinamus poniučių nusikalbėjimus. Bet dar svarbiau jam buvo pateikti mitologinius kristalus, mito vaizdinius kasdieniniame gyvenime.

 

Absurdas, ironija, kai kada groteskas – jo miniatiūrų kertiniai akmenys. „Ir, žinoma, humoras – gal ne tokie pokštai, kurie verčia kvatoti, bet nepaprastai subtilus sąmojis, lakoniškas ir idealiai taiklus – kiekvienas žodis turi savo vietą, kurios iš jo niekaip neatimsi“. Pavyzdžiui:

 
„Į duris pasibeldė.

– Prašau, – nervingai sušuko profesorius.

– Ačiū, – atsiliepė už durų ir nušlepsėjo tolyn“ (p. 289).

 

Aptardamas jo knygą „Pabėgęs dvaras“, Regimantas Tamošaitis rašo: „Kodėl mokslininkas spardo savo akademinius žaisliukus? Tai paaiškina šio „nesąmonių rinkinio“ pavadinimas, kuris yra frazeologizmo „važiuoja stogas“ (išprotėjimo grėsmė) išradinga parafrazė. Autorius linksmu veidu žaidžia išprotėjimą, kad neišprotėtų iš tikrųjų. Tomis neva nesąmonėmis ginasi nuvarginta sąmonė [pridurčiau ir kūnas – V.B.], bandydama užsimiršti, atsitraukti nuo be galo rimto ir akademinio, ir praktinio pasaulio.

 

Tai tas pats svaigulys, kaip ir dionisiškos bakchanalijos „Trečio brolio“ kavinėje, tik kultūriškai naudingas. Išradingoje vaizduotėje visą pasaulį pavertus nesąmone, žmogui nors trumpam pasidaro lengva, linksma, laisva. Nes kitaip jam lieka žaisti niūrius gyvenimo žaidimus“.

 

Beresnevičius nepaprastai daug skaitė, turėjo puikią biblioteką, pirko brangias knygas lietuvių, rusų, vokiečių, prancūzų kalbomis. Paskutiniais gyvenimo metais rašė ypač daug, pasinėrė į literatūrą, ketino tapti Rašytojų sąjungos nariu.

 

Vis dėlto literatūrinis jo palikimas pamažu blėsta, užtat vis aktualesni tampa moksliniai tyrinėjimai. Reikėtų pasirūpinti jo mokslinės rinktinės leidyba užsienio kalba. Leidinyje „Senovės baltų kultūra“, t. 8, spausdinami straipsniai, kuriuose nagrinėjamos problemos, prieš kokius dvidešimt metų laikytos nemokslinėmis.

 

Pavyzdžiui, akivaizdu, kad Romovė egzistavo – apie tai rašo Rolandas Kregždys straipsnyje „Pr. Romow pagal Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kroniką“ ir kitos istorinės interpretacijos iki mūsų laikų (toponimo etimologinė analizė, lokalizacija)“, Elvyra Usačiovaitė ir Pranas Vildžiūnas analizuoja dar visai neseniai neautentiškais šaltiniais laikytas Kristupo Hartnocho ir Simono Grunau kronikas ir juose aprašytus senovės prūsų tikėjimus, Mangirdas Bumblauskas ir Radvile Račėnaitė apžvelgia christianizacijos procesą Žemaitijoje ir pagoniško laidojimo reliktus lietuvių kultūroje.

 

Leidinyje spausdinamas, pasak sudarytojos, „stalčiuje užsilikęs“ Beresnevičiaus straipsnis „Vietos ir spalvos. Lietuvos religinės geo grafijos bruožai XIII–XIV a.“, kuriame plėtojama religijų geografija – religijotyros disciplina, nagrinėjanti religijos ir geografinės aplinkos tarpusavio santykį (jos pradininkas Lietuvoje – Norbertas Vėlius).

 

Neabejoju, kad ši perspektyvi mokslo šaka sulauks rimtų tyrinėtojų. Saulė Matulevičienė straipsnyje „Iš baltų religijos ir mitologijos tyrimų istorijos“ apžvelgia Beresnevičiaus mokslinę veiklą nuo 1989 metų, pateikia jo darbų rinktinę bibliografiją ir mokslinio palikimo leidybos programą.

 

Viltingai tikiu, kad tai ne paskutinė religijotyrininkui Gintarui Beresnevičiui skirta knyga. Bet geriausiai jo atminimą įamžintų nauji baltų kultūros ir religijos tyrinėjimai, modernios metodologinės įžvalgos.

 
„Kultūros barai“, Nr.4
lrytas.lt, 2009-04-29