tekstai.lt

Vytautas Girdzijauskas. Kūrėjai istorijos magnetiniame lauke

Algimantas Bucys BARBARAI VICE VERSA KLASIKAI
Algimantas Bucys BARBARAI VICE VERSA KLASIKAI
       Algimantas Bučys. BARBARAI VICE VERSA KLASIKAI: centras ir periferija rašytojo strategijose, – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008

 

Jų knygoje, kaip pats autorius nurodo Pratarmėje, yra trys dešimtys ir trys. Galėtų būti ir daugiau, gal net dvigubai ar trigubai daugiau, jei ant stalo turėtume ne vieną, o du ar net tris šio veikalo tomus. Kolei kas tie kiti tomai tebėra ne mūsų, o literatūrologo stalčiuose ar lentynose. Parašyti, suredaguoti, bet neišleisti. Mieste apstu leidėjų ir leidyklų, sandėliai prikrauti kokybiškiausio popieriaus, nereikia bijoti cenzorių ir revizorių totalitaristų, nestinga noro ar iniciatyvos, o tik mažo mažmožėlio – pinigų. O kam jų dabar nestinga? Milijonieriams ir milijardieriams, kaip rodo visi televizoriai ir šneka radijai, jų stinga labiausiai, nes tie vargšai masiškai bankrutuoja, antstolių yra išvaržomi, išmetami iš bankų ir uždaromi nuosavuose dangoraižiuose. Matyt, ir laikraščiuose bei žurnaluose apie tai yra rašoma, bet dėl to mažo mažmožėlio prisikasti prie jų ir perskaityti, kas juose skelbiama, neįstengiame. Tiek jau to, apsieisime šiuokart su tuo, ką turime, tai yra su vienu vieninteliu tomu ir šiomis 33 pavardėmis.

 

Autorius perspėja, kad preambulių galima neskaityti ir apskritai nekreipti į jas dėmesio, nors jų veikale net septynios. Lygiai tiek, kiek ir skyrių. Tad ir mes jas kol kas praleisime pro akis, praversdami tuos puslapius, užsimerksime lyg jų apskritai nebūtų, nors jei kartais kas nuspręstų šiek tiek paatvirauti, turėtų pripažinti, kad kaip tik jose ir yra užslaptintas sprogstamasis užtaisas, kuris galėtų apardyti mūsų literatūrologijos pamatus. Visiškai išvengti tų paspęstų klastingų kilpų mums gal ir nepavyks, bet mėginsime, kiek įmanoma, laikytis centro arba, kaip autorius rekomenduoja, centrų, kad kokio nors nereikalingo „triobelio“ mokslo moterims ir vyrams nesukeltume. Pirmasis iš tų centrų – Vilnius. Nors jų sumanytojas iš pradžių mėgina mus kreipti į Kernavę, Vorutą ir Trakus, bet mes, būdami senamadiški ir prisimindami ne tokius jau mažamoksliškus archeologų įtikinėjimus apie tai, kad karaliaus Mindaugo sostinė bus buvusi Vilniuje, čia ir bazuosimės. Paminėję tą vienintelį mūsų karalių, čiupsime už atlapų jo pirmagimį sūnų Vaišvilką – jis šios dalies centrų centras, jo strategiją autorius mums ir išguldo. Kol nebuvome atsivertę šios knygos, apie kunigaikštį (gal karalaitį?) Vaišvilką turėjome susidarę nelabai kokią nuomonę. Autorius taip pat patvirtina, kad ta įtartina opinija yra buvusi populiari ar net visuotinė. Mokslininkas ryžtasi ją paneigti, ir tenka pripažinti, kad su uždaviniu neblogai susidoroja. Tas kunigaikštis Vaišvilkas nebuvęs joks išdavikas ar pardavikas, joks renegatas ar perkrikštas, o nuoširdžiausias tikrojo Dievo ir tikrojo tikėjimo ieškotojas. Mat jam iki gyvo kaulo įgrisusios karaliaus dvaro intrigos, genčių ginčai ir visiškai beprasmės žudynės, kitaip tarus, jam apkartę iš nuobodulio kapoti galvas ir lieti kraują upeliais. Tą amatą jis išmanęs pusėtinai ir to meto karų strategas buvęs neblogas, gal ir karaliauti jam nebūtų buvę per sunku, bet, išgirdęs Dangaus šauksmą, pasukęs kitu keliu. Kas iš to išėjo mes jau žinojome ir anksčiau, bet autoriui rūpi ne tai. Arba ne tik tai. Regis, kad ir jam dievoieška nėra svetimas dalykas, todėl šiuo keliu pasukę istoriniai tautos veikėjai jam sukelia daug simpatijų ir teigiamų emocijų. Neprieštarautume ir mes, jei visiškai patikėtume, kad kunigaikštis Vaišvilkas anaiptol nebuvo „trenktas“, kad ortodoksinė krikščionybė yra tikrai pranašesnė už katalikiškąją ir kad jo pasirinktas vienuolio kelias yra optimaliausias. Tas asketiškas viduramžių vienuolių gyvenimas autorių, regis, labai žavi, todėl jis negaili laiko jį tyrinėdamas ir piršte piršdamas mums evangelines tiesas. Ištisi teksto puslapiai skirti „nuodėmingo kūno“ ir „apmirštančio grūdo“ simbolikai aptarti. Ir ne vien simbolikai, bet ir praktikai. Nueinama taip toli, kad krikščionybės pradžios fanatikas Origenas (185–253/4), kuris sekdamas evangelijos patarimu („yra eunuchų, kurie patys save tokiais padarė dėl dangaus karalystės“) pats išsikastravo, laikomas vos ne sektinu didvyriu. Tiesa, Vaišvilkas tokio „tobulumo“ nepasiekė. Jis net du kartus buvo metęs vienuoliją ir griebęsis kardo, keršydamas priešams už tėvo nužudymą ir gelbėdamas jaunąją karalystę. Deja, tai būta tik epizodų. Valdovo, arba karaliaus, misija Vaišvilkui pasirodė neperspektyvi. Ir autorius lengvai randa pateisinimą – tikrąjį, praktiško vakarietiško cinizmo ir rytietiškos ortodoksijos atsikračiusį Kristaus mokymą. Galimas daiktas, autorius teisus – Vaišvilkas iš tikrųjų nuoširdžiai pamilo savo mokytoją tėvą Grigorijų, perėmė jo teoriją ir praktiką tikėdamasis po mirties paragauti dangiškųjų saldybių. Autorius ne tik pritaria tokiam karalaičio pasirinkimui, bet ir laiko jį bene vieninteliu teisingu. Mums atrodo kiek kitaip. Aišku, dabar lengva vertinti ir teisti, kai žinome, kuo viskas baigėsi ir kurion pusėn pakrypo įvykiai. Anuomet Vaišvilko situacija buvo kur kas komplikuotesnė. Atsižvelgę į kitus variantus, kurių autorius lyg ir vengia, galėtume manyti, kad sumanus ir talentingas (autorius tuo neabejoja) valdovas ne tik būtų pratęsęs karališkąją tradiciją Lietuvoje, bet ir visą valstybės likimą pakreipęs kita link­me. Jei XIII amžiaus pabaigoje krikščionybė mūsų šalyje būtų įsišaknijusi, popiežiams iš rankų būtų išmuštas pagrindinis koziris – siųsti kryžeivių ordas gelbėti netikėlių iš pragaro nasrų. Tada nebūtų reikėję daugybės mūšių ir brolžudiškų kautynių, o ir Žalgiris būtų buvęs beprasmiškas. O tai reiškia, kad būtų buvę išgelbėta šimtai tūkstančių pajėgiausių Lietuvos vyrų, valstybės sienos jau tada būtų pasiekusios Vitebską, Kijevą ir... Gerai, Maskvą palikim ramybėje, bet pagalvokim apie būsimą Liublino uniją. Juk tada ne Lietuvą prie Lenkijos būtų reikėję šlieti, o atvirkščiai: Lenkiją – prie Lietuvos. O jeigu tas karalius Vaišvilkas (karališkos įpėdinystės bylą būtų buvę nesunku laimėti) būtų buvęs toks išmintingas kaip Bizantijos patriarchas Fotijus, kuris atsiuntė moravams du brolius misionierius Kirilą ir Metodijų, – jie, kaip žinome, iš pradžių graikų alfabeto pagrindu sukūrė slavų abėcėlę, o paskui ėmė versti Šventąjį Raštą, – gal jis ne tik vienuolynų, bet ir mokyklų būtų pristeigęs, ir galvočių mokslo vyrų būtų prigaminęs, atsiprašau, išugdęs, nekalbant apie šventųjų raštų vertimus į lietuvių kalbą, dar ir savitą abėcėlę būtų sukūręs. O tada jau ne Jogailai Krokuvoje, o Gediminui Vilniuje būtų susidariusios sąlygos funduoti universitetą. Ir jau šiuo metu ne „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimą“ (hagiografiją) iš džiaugsmo rankas trindami atkasinėtume, o rasi ir originalių to meto autorių ir jų veikalų turėtume. Juk Vaišvilkui (g. 1223) dar gyvam esant ne taip jau toli nuo Lietuvos gimė Dante Alighieri (1265). Neturime pagrindo tvirtinti, kad per tuos Kryžiaus karus buvo nukauti keli lietuvių tautos genijai, bet drįstame manyti, kad ano meto kunigaikščių trumparegiškumas ir padarytos lemtingos klaidos atsiliepia mums ir šiandien. Neplotume katučių senovės lietuviams ir už tai, kad jie, pasak prancūzų istoriko Louis Halpheno, „net nepajudėjo iš vietos“ (p. 37), kai germanai, slavai, normanai ir daugelis kitų puolė plėšti turtingą, bet silpstančią Romos imperiją. Toks jų „taikingumas“ panašesnis į tingumą bei strategijos neturėjimą, nes laiko imperatyvas reikalavo kitokio elgesio. Manytume, kad ir kunigaikštis Vaišvilkas, nesugebėjęs pataikyti epochai į koją, ne tik nepadėjo tautos ir valstybės ateičiai, bet daugeliui dešimtmečių ar net šimtmečių pristabdė jos raidą. Tokius ilgus išvedžiojimus esame priversti daryti todėl, kad autorius šiai „strategijai“ paskyrė visą studiją, kurioje net 26 skirsniai, o knygoje ji užima daugiau nei 100 puslapių (nuo 37-o iki 144-o), ketindamas ją net atskira knyga išleisti. Tai tikrai originalus ir svarbus darbas, bet jame keliamos idėjos vertos diskusijų. Paskutinis, 26-as šios studijos skyrius pavadintas Lietuvių tautos didysis. Ir tai ne kas kitas, o būtent Vaišvilkas, kuris, pasak autoriaus, ne tik už savo tėvą Mindaugą, bet ir už Vytautą Didįjį esąs didesnis. Pamokęs mus, šiuolaikinius pusraščius, kaip dera skaityti religinius ir kultūrinius viduramžių tekstų kodus, autorius nedvejodamas teigia: „Jis tik įrašo biblinį kodą ir tokiu būdu įstato Vaišvilką į didįjį religijų kaitos diskursą, pradedamą pirmoje Toros (Penkiaknygės) knygoje Brešit pasakojimu apie Abraomą, kuris pirmasis išgirdo Visagalio žodžius ir jiems pakluso – išėjo su savo šeima nuo giminės, nuo tėvo namų...“ (p. 133). Vadinas, Vaišvilkas, palikdamas tėvo namus ir užsidarydamas vienuolyne, tiesa, prieš tai jį pats dar įsteigęs, pasielgė analogiškai bibliniam Abraomui, kuris buvo ne tik izraelitų tautos, bet ir jų religijos, tikriausios ir teisingiausios iš visų buvusių, pradininkas. Atrodo, autorius yra nuoširdžiai įtikėjęs tuo, ką rašo, tik nepateikia įrodymų, kuri iš visų pasaulio religijų buvo ir yra tikriausia ir teisingiausia. Nepasako ir kuri tauta – gal Izraelio – elgėsi pagal savosios religijos kanonus. Kad Romos katalikai taip nedarė, autorius įtikinamai įrodo. Kad ortodoksų tikėjimą priėmę rusų ir kitų tautų vadai elgėsi panašiai, tekste taip pat užsimenama, nors plačiau ši tema ir neplėtojama. Tad gal reikėtų susivokti ir pasekti princu Gautama ar tuo senovės stoiku Origenu, užsidaryti olose, badmiriauti, poteriauti, o pagundų neatlaikius, išsikastruoti? Ligšiolinė istorija moko, kad tai – anaiptol ne geriausias kelias einant į šviesiąją ateitį, atsiprašau, siekiant Dangaus Karalystės malonių. Autorius nė žodeliu neužsimena, kad visų religijų (išskyrus gal primityviausias) kanonai yra tik žodinės (kartais gal ir rašytinės) deklaracijos, kurių realiame gyvenime niekas nesilaikė, nesilaiko ir niekada nesilaikys. Juk tai – anų tolimų amžių „seimūnų“ pažadai, kuriuos, paėmus valdžią, privaloma pamiršti. Gerai žinome, kad Abraomo palikuonys seniai numojo ranka į senolio svaičiojimus. Ir ne tik į jo, bet ir į Mozės bei Kristaus. Neabejotina, kad ir Vaišvilko palikuonims būtų atsitikę (ir atsitiko) ne kitaip. Tad šlovinti religijų kaitą ir jų iniciatorius mažų mažiausiai yra naivu. Žmogus dar nesurado tikrojo kelio ir vargu bau kada jį suras. Esmė – ieškojimai. Nemanau, kad Vaišvilko ieškojimai ir klejonės yra prasmingesnės už jo tėvo Mindaugo ar vėlesnių Lietuvos valdovų, įskaitant ir didįjį religijos reformuotoją Jogailą. Svarbiau gal kas kita: lietuviai per mažai domėjosi (ir šiandien elgiasi taip pat) savo istorija ir dramatiškais jos veikėjų likimais. Bet ir vėlgi, ar ne tą patį Vaišvilką galėtume apkaltinti neadekvačia gyvenamajam metui elgsena.

 

Neskaičiavau ir netikrinau, ar tame 33 asmenybių sąraše figūruoja Vaišvilkas. Jis pats lyg ir nieko neparašė, o ir ta jo hagiografija (kaip ir visi kiti panašaus turinio rašiniai) lietuvių literatūrai priskirtini tik simboliškai. Ir ne tik todėl, kad parašyti svetima kalba, bet ir todėl, kad jų turinys artimesnis istorijos, ne literatūros, sričiai. Šiuo požiūriu neką vertingesni yra ir Gedimino Laiškai. Jie taip pat rašyti ne paties Gedimino, taip pat ne lietuviškai, nors jais iki šiol ir būdavo pradedama Lietuvių literatūros istorija. Dabar jau bus kitaip – pradėsim nuo Vaišvilko hagiografijos. Ar daug lietuvių literatūros istorija, gavusi šį vertimą, praturtėjo, spręs autoriaus kolegos ir ateities kartos, jei apskritai jos bus... Bijau, kad didelio eilinių skaitytojų dėmesio ji nesulauks. Svarbiau yra kas kita: žinoti, kad mūsų protėviai net XIII šimt­mečio viduryje jau naudojosi raštu, nors pateikiamu ir ne gimtąja kalba. Bet į stilistines ir kitas jo subtilybes per daug nesigilinsime. Kas kita Antanas Strazdas, bet ir jis dar mažumėlę luktels, nes nuo Gedimino Laiškų iki pastarojo giesmių pasirodymo (1814) privalo praeiti vos ne pusė tūkstančio metų. Per tą laiką Lietuva bus ne tik susivienijusi su Lenkija į vieną valstybę, bet ir praradusi nepriklausomybę, o didžių kultūros veikėjų nebus atsiradę nė vieno, todėl autorius, aptardamas 1386–1795 metų laikotarpį, daugiausia dėmesio skiria „nebylios tautos“ rūpesčiams išryškinti. Ypač rūpi elito nutautėjimas. „Niekas taip beprasmiškai lietuvių tautos nenuskriaudė, kaip jos pačios nutautėjęs elitas, užkirtęs lietuviams kelius į visavertį švietimą gimtąja kalba“ (p. 167). Gimtoji kalba ir apskritai nacionalinė savimonė per visą šį laikotarpį buvo ne tik elito, bet ir Lietuvos valdovų Achilo kulnas – apskritai jie niekada neturėjo nacionalinės strategijos. Antai Vytautas Didysis po Melno taikos (1423) lengva ranka būtų iškeitęs valstybei likusį 20 kilometrų Baltijos pajūrio ruožą į kažkokį malūną Mozūrijos pasienyje, jeigu Jogaila, kaip visos Respublikos valdovas, nebūtų šiai beprotybei pasipriešinęs – tik dėl išmintingo jo poelgio šiandien turime ne tik Klaipėdos uostą, bet ir kurortus Palangą bei Nidą. Lietuvybė ir lietuviškumas išsilaikė tik žemiausiuose ir vargingiausiuose valstietijos sluoksniuose. Retas bajoras laikė save lietuviu ir mokėjo savo protėvių kalbą. Paradoksas tik toks, kad imperijoje į šnekamąją kalbą ilgainiui imta žiūrėti ne tik kaip į „nešventą, pagonišką“, bet pirmiausia kaip į „nekilmingą vergų kalbą“ (p. 168). Gal todėl viltingai nuteikia trijų klebonų strategija, deklaruojanti: „Kreipkis, žmogeli, į Dievą lietuviškai.“ To trejeto pavardės yra tokios: Kristupas Šmitas (1610–1648), Jonas Partacijus (1610–1646) ir Jonas Hurtelijus (1610–1666). Visi jie buvo protestantai, gyveno ir pastoriavo dabartiniame Karaliaučiaus krašte, visi „žadino ir genetinį lietuvybės gaivalą kiekvieno lietuvio sąmonėje“ (p. 172). O išliko iš visų jų darbo tik vienas kitas posmelis giesmių, verstų į lietuvių kalbą.

 

Todėl keistokai skamba trumputėje to paties skyrelio preambulėje pateiktas teiginys, jog „knygoje neliečiama Mažosios Lietuvos literatūra“ (p. 171). Ir ne tik todėl, kad šie trys klebonai yra iš Mažosios Lietuvos, bet ir todėl, kad šios geografinės srities kultūros niekas iki šiol nelaikė kažkokia svetimybe ar išskirtinybe. Tarytum elgėmės visai priešingai – džiūgaute džiūgavome pasirodžius Lietuvių egzodo literatūros tomui, vieningai tvirtindami, kad pagaliau turime vientisą lietuvių literatūros istoriją, dabar vėl lyg mėgintume ją skaldyti ir ardyti. Bet labiau stebina net ne šis sakinėlis, o viso skyriaus struktūra: autorius, nė žodeliu neužsiminęs apie Mikalojaus Daukšos Postilę (1599 ir Konstantino Sirvydo Punktus sakymų (1625), skuba įdėti Antano Strazdo strategiją, kuri chronologiškai labiau tiktų tolesniam pasakojimui. Nelabai čia limpa ir Fabijono Neveravičiaus „bajorų tautos“ idealizmas. Šis autorius gyveno dar vėlesnėje epochoje – XX amžiuje. Tada ir Petrą Dirgėlą tektų nukelti į viduramžius, nes yra parašęs istorinių romanų. Nesunku, žinoma, ir atsikirsti: tai ne vadovėlis, ne akademinė literatūros istorija, bet kol tokios neturime, labai smagu būtu permesti nauju žvilgsniu visas epochas, juolab kad autorius, po ranka turėdamas aibes to laikotarpio medžiagos, nuolat nukrypsta į istorijos ar net religijos istorijos tyrinėjimus. Suprantama, tai labai įdomu, visiems mums labai rūpi, o gerai argumentuoti tekstai viliote vilioja skaitytoją, bet tai jau, sakyčiau, prabangos, o ne būtinybės dalykas. Laimė, kad šio skyriaus autorius nepalieka visai „skysto“, o prisimena lotyniškai rašiusį „Kražių Apoloną“ Motiejų Kazimierą Sarbievijų. Būtų buvę galima prisiminti ir Mikalojų Kazimierą Šemetą, rašiusį lenkiškai. Tokie pageidavimai, aišku, nėra labai prasmingi, todėl grįžkime prie to, kas yra. O Algimanto Bučio rinkinyje yra dar nemažai labai įdomių dalykų.

 

1795–1918 metus apimančiame trečiame skyriuje, kurio dominuojančiu centru įvardijamas Peterburgas, tęsiama Atskilusio nuo tautos elito tragedija, aptariamas Vienalytės tautos idealas ir dviejų tautų būtis bei Perversmo ir teroro atskirta Lietuva – dovanėlė Rusijos imperijai. Nors čia pateikiama daug svarbių mūsų istorijai pastebėjimų ir faktų, kur kas labiau pribloškia skyrius, pavadintas Masoniškasis valstybės idealas. Požiūrio ir argumentacijos naujumas ir stiliaus paprastumas čia sudaro organišką vienovę. Nors panašių pagyrų nusipelno ne vienas knygos puslapis, šio skyriaus tekstas ypatingas tuo, kad lyg koks ryškios šviesos pluoštas išplėšia iš amžių glūdumos ir išgliaudo daugybę mįslių ir mazgų, kurių niekas iki tol nesiryžo narplioti. „Mane visada stebino Lietuvos istorikų, ypač kultūros istorikų, abejingumas masonų ložių veiklai XVIII šimtmečio Abiejų Tautų Republikoje, nors, mano giliu įsitikinimu, niekada negalėsime pilniau atskleisti lenkų ir lietuvių valstybės tragedijos, ignoruodami didžiųjų epochos intelektualų, susibūrusių Lenkijos ir Lietuvos masonų ložėse, įnašą į politinį ir dvasinį abiejų tautų gyvenimą“ (p. 205–206). Paaiškėja, kad masonas buvo ne tik paskutinysis Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, bet ir dauguma jo dvaro didikų ir valstybės pareigūnų. Net 20 procentų Ketverių metų seimo sudarė masonai. 1791-ųjų metų konstituciją taip pat parengė masonai. Vienas jos signatarų ir autorių buvo Kazimieras Nestoras Sapiega. Jis buvo išrinktas ložės Didieji Lenkijos Rytai Didžiuoju magistru. Skyrelyje pateikiama ir pasaulinės masonijos istorija, svarbiausieji šios organizacijos principai, sužinome, kad ir JAV Nepriklausomybės deklaracijoje (1776), ir Konstitucijoje (1787) daug paragrafų perkelta iš Anderseno (masonų įkūrėjo) Konstitucijos. Benjaminas Franklinas, įžymus JAV politikos veikėjas ir mokslininkas, parengė savo šalies masonų įstatus ir 1734 m. tapo Didžiuoju magistru. Sakysite, kad tai mažai ką bendro turi su lietuvių literatūros istorija, bet autorius ir netvirtina tokį uždavinį išsikėlęs. Jis deklaruoja, kad knyga „atliepia lemtingus Lietuvos istorijos lūžius“ ir mėgina paaiškinti, „kas gi atsitiko gero ar negero mūsų kultūrai, mūsų literatūros kūrėjams, istorikams ir pačiai tautai“ (p. 7).

 

Šios A. Bučio knygos specifika yra ta, kad joje susipina keli tyrinėjimo klodai: mitologijos, religijos, istorijos ir literatūrologijos. Jei rašytume studiją apie ją (o ji to verta), galėtume išskirti dar nacionalinį ir visuomeniškai visuotinį klodą. Aš jau nekalbu apie tyrinėjimo metodų – linijinio horizontalaus ir giluminio vertikalaus – pranašumus. Šių dalykų autorius nenutyli ir, pasitaikius progai, padiskutuoja su profesoriais Edvardu Gudavičiumi ir Alfredu Bumblausku, laikydamas juos pirmojo (linijinio) metodo šalininkais. Paties Bučio tyrinėjimai, aišku, laikytini antrojo (giluminio) būdo rezultatu. Tai atsispindi ir jo centrų bei provincijų kultūrų analizėse ir palyginimuose. Linijinio metodo šalininkai įtikinėja, kad provincijai nuolat tenka vytis centrus, sakykim, provincialiai Lietuvai – centruotą Prancūziją ir Paryžių, o šio veikalo autorius mėgina įrodyti, kad „centras“ gali tapti „provincija“ ar atvirkščiai. Siekdamas pagrįsti savo teiginius, jis remiasi Carlo Gustavo Jungo, Friedricho Nietzsche’s, Sigmundo Freudo ir daugelio kitų mintimis bei atradimais. O taip plačiai užsimojus, nebeįmanoma išvengti mistikos, ezoterikos, keturių pirmapradžių būties potencijų – Gėjos, Eroso, Chaoso ir Tartaro – reikšmės įvertinimo. Užkliudę mistiką ir ezoteriką, galime nuklysti labai toli į lankas, todėl mėginkim sugrįžti prie autoriaus etnosimbolinio dekodavimo. Čia jau neišsiversime be anksčiau minėtų garsenybių ir dar turėsime pridėti Vytauto Kavolio, Algirdo Juliaus Greimo, Marijos Gimbutienės, Michelio Foucault, Mykolo Römerio ir daugelio kitų tyrinėjimus. Siekiama nepamiršti Norberto Vėliaus ir Gintaro Beresnevičiaus, „atvėrusio lietuvių pagoniškosios religijos klodus ten, kur, atrodo, nieko naujo negalima buvo rasti“ (p. 263). Beje, šių per anksti mus palikusių talentingų mokslininkų būtina nepamiršti, tinkamai juos įvertinti – tai šiame veikale ir mėginama daryti. Autorius taip pat stengiasi pakelti nepajudintus literatūrologijos ir literatūros istorijos klodus, sustatydamas į savąsias vietas Žemaitės, Juozapo Albino Herbačiausko, Kazio Borutos, Jurgio Savickio, Vytauto Mačernio strategijas. Suprantama, keliais sakiniais neįmanoma įvardinti ir apibūdinti visų šiame veikalo skyriuje gvildenamų teorinių etnokultūrinių temų, todėl ir ragintume mielą skaitytoją atsiversti ir peržvelgti visą veikalą. Ypač vertingi, mano galva, skyriai Horizontalus „judesys“ ir vertikalus „gręžinys“ ir Etnosimbolizmo dekodavimai (p. 250–266).

 

Istorinio ir teorinio literatūrologinio „pamušalo“ autorius neatsisako ir tyrinėdamas bei apibūdindamas laikotarpį, kurio centrą įprasmina Maskva. Chronologiškai jis apima 1940–1990 metus. Jame esama dviejų skyrių arba dalių: Politinio ir psichinio presingo technologijos ir Vėlyvojo totalitarizmo technologijos. Pirmasis skyrius dar turi šiuos poskyrius: 1.Taikos palaima, 2. Didysis žaidimas, 3. Raganų medžioklė, 4. Kūrėjo statusas ir 5. Atgaila. Pirmųjų trijų poskyrių temos gana detaliai gvildentos ir gvildenamos visoje žiniasklaidoje, todėl paliksime juos tik įvardintus. Reikėtų stabtelti ties Kūrėjo statusu ir Atgaila. Vadinamosios liberaliosios demokratijos šalyse kūrėjo statusą reglamentuoja rinka, o totalitarinių režimų praktika rodo, kad talentas čia griežtai atribojamas nuo ideologijos. „Ne šiaip sau atriboti, bet aiškiai hierarchiškai iškelti kūrėjo ideologiją aukščiau jo talento. Politinės ir filosofinės kūrėjo pažiūros, jo socialinės, visuomeninės simpatijos bei antipatijos tampa svarbiausiu kriterijumi vertinti ir kūrėją, ir jo kūrybą“ (p. 292). Vadinasi, vargas tiems, kurie šios aksiomos nenori pripažinti ar mėgina ją kaip nors apeiti. Visų neklaužadų, žinoma, į kalėjimus ir lagerius nesutupdysi, todėl valdžia daro viską, kad nenorintys geruoju prisitaikyti būtų paklupdyti. Tam skiriami CK plenumai ir vyriausybės nutarimai, jiems, be jokio sąžinės graužimo, pritaria visa žiniasklaida. „Suklydusieji“ talentingesnieji kūrėjai verčiami atgailauti ir viešai išpirkinėti savo nuodėmes. Tokias „atgailas“ buvo priversti atlikti ne tik Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Eugenijus Matuzevičius, bet ir Juozas Baltušis, Eduardas Mieželaitis, Antanas Miškinis ir daugelis kitų mažiau žinomų asmenybių. Kiek kitokia situacija susiklostė mirus diktatoriui Josifui Stalinui ir totalitariniam režimui pamažu ėmus silpnėti. To laikotarpio situaciją autorius mėgina perteikti savo paties mintimis, skelbtomis Naujojoje Romuvoje 2003 metais. Verta į jas atkreipti dėmesį, jos dar kartą publikuotos knygos 301–311 puslapiuose. Kaip šioje ideologiškai įmagnetintoje erdvėje jautėsi rašytojai Balys Sruoga, Salomėja Nėris, Juozas Grušas, Vladas Šimkus, Vytautas Martinkus, broliai Petras ir Povilas Dirgėlos ir Leonidas Jacinevičius, turime galimybę įsitikinti peržvelgę 311–372 veikalo puslapius. Šių autorių strategijose detaliau gvildenamos ir to meto kūrybinės problemos. „Mat smagiai įžengus į mūsų naujuosius romanus herojui inteligentui, daugelyje knygų gana netikėtai ir beveik neregėtai pagausėjo puslapių, kur herojų lūpomis aštriai ir taikliai įvardijami nūdienos socialiniai reiškiniai, tiksliai diagnozuojamos dvasinės krizės, įžvalgiai išnarstomos intymiausios psichologinės problemos, nuotaikos, būsenos, slogi jų beprasmybė arba logiškiausios išeitys“ (p. 355). Gali kiek keistokai atrodyti, kad nei šiame, nei kituose skyriuose nerandame nei Eduardo Mieželaičio, nei Justino Marcinkevičiaus, nei Algimanto Baltakio, nei Sigito Gedos, nei Jono Strielkūno, nei Juozo Baltušio, nei daugelio kitų garsių asmenybių strategijų. Nedarydami veikalo autoriui jokių priekaištų ir prisimindami jo patikslinimą, jog yra parašytas ir antrasis tomas, vis dėlto privalome patikėti, kad jo prioritetai veikale gana tvirti – pirmiausia meniškumas, paskui ideologija. Tad siekiant pilnumo ir aiškumo (nekalbant apie būtinumą turėti akademinę lietuvių literatūros istoriją), būtina turėti po ranka visus kitus skyrius ir tomus, kad kūrinys neatrodytų skylėtas.

 

Laikydamasis savosios strategijos, šeštojo skyriaus, apimančio 1990–2004 metų laikotarpį, pradžioje autorius pateikia jo charakteristiką. Įžanginis akcentas – „galutinai ištrūkti iš Rusijos politinių ir ekonominių įtakų zonos ir pereiti į Vakarų geopolitinę erdvę“ (p. 375). Prabėgomis metęs žvilgsnį į naująsias europines struktūras, svarbiausius globalios visuomenės analizės akcentus autorius sudeda penktame skyrelyje Globaliniai iššūkiai Europos etnosams: realios grėsmės ir retoriniai baubai. Nusakęs svarbiausius XVII–XX šimtmečių pasaulinių visuomeninių darinių bruožus – suverenios visuomenės perėjimą į disciplininę ir pastarosios – į kontrolinę (pagal Michelio Foucault ir Gilles’o Deleuze’o darbus), galutines išvadas mėgina padaryti šeštame skyriuje Patriarchinė misija. Dabartinę dramatišką globalios visuomenės situaciją mėgindamas įsprausti į savąją darnios istorinės raidos schemą, autorius siūlo: „Mes grįžtame prie biblinės Tautos Patriarcho metaforos, kurią ryškinau knygos pradžioje, rašydamas apie karaliaus Mindaugo ir jo sūnaus vienuolio Vaišvilko jungtinę „valdžios ir kultūros“ strategiją“ (p. 395). Autorius, kaip ir daugelis kitų istorikų bei garbių visuomenės veikėjų, mano, kad, jeigu Lietuvos valdovai (tarp jų Mindaugas, Jogaila, Vytautas) nebūtų padarę tokių didelių klaidų, šiandien turėtume ne tik kitokią Lietuvą, bet ir kitokią (gal žmogiškesnę) pasaulinę visuomenę. Gal taip ir būtų buvę, jei apskritai žmonija būtų pasirinkusi kitokį raidos kelią. Deja, lemtingas klaidas darė ne tik mūsų šalies, bet ir visos Europos, ir viso pasaulio didžiūnai. Dabartinę tragišką pasaulio situaciją sąlygojo ne tik pasaulietinių, bet ir religinių bendruomenių ir jų vadų klaidos (jei apskritai religinės žmonijos pasaulėžvalgos nelaikysime klaidinga). Pastarųjų metų ir mėnesių įvykiai rodo, kad globalinę situaciją lemia ne kurios nors vienos tautos ar valstybės (kad ir galingiausios) sprendimai, o pasaulinių konsorciumų situacija. Kontrolinė visuomenė taip pat darosi bejėgė prieš tarptautinių finansinių magnatų machinacijas ir jų pasekmes. Nėra jėgos, kuri įstengtų pažaboti jų apetitus ir beprotiškus užmojus. Tai galėtų padaryti tik globalus Protas, kuris, deja, tebėra vystykluose. Tai labai įdomi ir aktuali tema, bet mes privalome grįžti prie Algimanto Bučio literatūrinių strategijų, kurios šiandien gal ne tokios skaudžios, nes rūpi tik labai nedidelei visuomenės grupei, kasdien dar labiau mažėjančiai. Nėra dvejonių, kad kultūrinė sritis ir toliau, jei pasaulinėje visuomenėje neįvyks svarbių egzistencinių lūžių, bus dar labiau spaudžiama ir siaurinama.

 

Atidžiau įsigilinę į veikalo pavadinimą (Barbarai vice versa klasikai), turbūt nesunkiai galėtume paaiškinti, kodėl autorius pasirenka tik penketą ne pačių reikšmingiausių literatūrai šio laikotarpio autorių darbų. Veikale nė karto nepaminėjęs Ričardo Gavelio, Petrą Dirgėlą priskyręs kitai epochai ir visiškai neužsiminęs apie jo keturių tomų romaną Karalystė, jis išskiria Raimundo Kašausko „nebylios „periferijos“ išmintį“, Antano Drilingos „statistinę „periferijos“ likimo kalbą“, Tomo Arūno Rudoko „virtualią „periferijos“ pastogę“, Sigito Parulskio „barbarišką „periferijos“ savigyną“ ir Herkaus Kunčiaus „periferijos“ mitų destrukciją“. Per šių autorių kad ir ne pačius geriausius kūrinius A. Bučiui pavyksta išgvildenti labai jam rūpimas ir visiems mums aktualias problemas. Tai veda prie minties, kad Algimantas Bučys rašo ne lietuvių literatūros istoriją ar jos komentarą, o analizuoja dabartinę politinę, visuomeninę, ekonominę, kultūrinę Lietuvos ir pasaulio situaciją, iš literatūrologinės pozicijos nuolat pereidamas į filosofinę istorinę. Literatūra čia yra ne svarbiausias objektas, o tik priemonė savo užmojui pasiekti. Tas mintis lyg ir patvirtina autoriaus prisipažinimas užvertus naująjį S. Parulskio kūrinį: „Šį kartą knyga sudomino ir net privertė pamąstyti apie visos mūsų dabartinės prozos, o gal ir nūdienos mūsų kultūros būklę“ (p. 404). Kad autoriui rūpi ne tik „mūsų prozos ir kultūros būklė“, turėjome progos įsitikinti. Tuo tarpu, beje, analizuojama tik literatūra ir tik vienas S. Parulskio romanas Doriforė. Versdamas puslapį po puslapio (pradedant net nuo pavardės ir pavadinimo), tyrinėtojas turi progos išsakyti savo nerimus dėl didžiųjų pasaulio autorių įtakos ir jų plagijavimo praktikos, dėl intelektualaus konstruktyvumo stygiaus kūryboje, dėl stiliaus, kalbos ir daugelio kitų opių dalykų. Ir, baigdamas šią analizę, daro išvadą: „...kokia bedugnė skiria mūsų lietuviškosios „civilizacijos“ kosmosą nuo, tarkim, senovės romėnų ar žydų civilizacijos... kokia bedugnė skiria mūsų godžiai vartojamus simuliakrus nuo kultūros šaltinių“ (p. 435). Ši citata ir visa veikale pateikta analizė liudija: kad ir kaip mes stengtumėmės, kad ir labai geistume, barbarai niekada netaps klasikais. Provincija buvo ir liks provincija.

 

Gana detaliai išanalizavęs Herkaus Kunčiaus romaną Nepasigailėti Dušanskio, autorius padaro dar vieną labai svarbią išvadą, prie kurios ėjo per visą knygą. Ji išsakoma garsaus viduramžių žydų rabino Maharilo žodžiais: „Yra tikras, neabejotinas ir akivaizdus dalykas, kad tas, kuris yra gimęs Krikščioniu, Žydu, Pagoniu, Turku, Bedieviu ar iš bet kurios kitos žinomos religijos žmonių, visados gali pasiekti tobulumo šiame darbe ar mene ir tapti Meistru; bet, jeigu jis yra atsižadėjęs savo prigimtinio Įstatymo ir priėmęs kitą tikėjimą, priešingą jo paties tikėjimui, tuomet jis niekados negali pasiekti tikslo šiame Šventame Moksle“ (p. 464). Vadinasi, tikėjimas, arba religija, virš visa kita. Ji visų žmonijos bėdų panacėja. Jeigu visa žmonija būtų laikiusis... Bet nesilaikė ir negalėjo laikytis, nes visos religijos, visi tikėjimai visai laikais prieštaravo mokslui, pykosi su Protu. Jeigu tą stabilumo arba amžino pastovumo dėsnį nukeltume į pradžių pradžią, nebūtų atsiradęs ir pats homo sapiens. Maža to, nebūtų užsimezgusi jokia gyvybė Žemėje. Buvo ir yra kitaip: genų ląstelės turi tą stebuklingąją savybę dubliuoti save, ir jos tai daro jau daugiau nei keturis milijardus metų. Ir, matyt, tos savybės nepraras dar tiek laiko, kol švies Saulė, o Žemė suksis apie ją. Per tą būsimą laiką turbūt dar daug kas pasikeis – homo sapiens taip pat. Rasi subrendęs jo Protas performuos jį patį, rasi dar koks stebuklas įvyks, jei dabartinė jo Beprotybė nebus pažabota ir nebus leista jai nueiti iki pabaigos – totalios katastrofos. Noriu tikėti, kad taip nenutiks, todėl būtina grįžti prie paskutinio aptariamos knygos skyriaus Egzodo laikai. Tai bene vieningiausia ir nuosekliausia literatūros istorijos požiūriu dalis. Joje aptarti visi žinomiausi egzodo autoriai, pradedant Jonu Meku ir baigiant Kaziu Almenu. Galėtume pasigesti nebent kelių įžymių poetų: Bernardo Brazdžionio, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno ar Tomo Venclovos, bet, turėdami ne taip seniai išleistą Lietuvių egzodo literatūrą, tą spragą nesunkiai galime užlopyti. Nors ir darosi įkyroka, bet negražu būtų nutylėti įžanginės šio skyriaus dalies, kurioje, pasamprotavęs apie visišką ar dalinį egzodo keleivių nutautėjimą ir įsiliejimą į kitų pasaulio tautų bendruomenę, autorius neiškenčia nepriminęs mums savo „išėjimo iš namų“ stereotipo. „Iš esmės čia kalbama apie tą patį biblinį Išėjimą, kurį stengiausi ryškinti, rašydamas apie pirmąjį lietuvį vienuolį ir vienuolyno statytoją kunigaikštį Vaišvilką, pajutusį ir įvykdžiusį Patriarcho misiją „eiti tolyn nuo savo gimtinės, tėvų ir namų“ (p. 470). Toliau cituodami rastume autoriui labai svarbią išvadą, kad Patriarcho misija baigiasi tada, kai jis suranda savo tautai ir giminei Pažadėtąją žemę. Kur ir kaip suras tą Pažadėtąją žemę ne tik lietuviai, bet ir visi pasaulio nomadai, autorius nepasako. Turbūt ir negali pasakyti, nes apie Žemės rutulį nuolat keliauja ne tik žmonės, bet ir pinigai. Kas valandą aplink jį apsisuka milžiniškos finansinės masės. „Grynai spekuliacinių valiutinių operacijų apimtis siekia 1300 milijardų JAV dolerių per dieną – tai 50 kartų daugiau nei prekinių mainų apimtis ir beveik lygi 1500 milijardų dolerių sumai, t. y. visų nacionalinių bankų visiems rezervams. Jokia valstybė negali ilgiau nei keletą dienų priešintis spekuliaciniam rinkų spaudimui“ (Zygmunt Bauman. Globalizacija. Pasekmės žmogui. – Strofa, Vilnius, 2002, p. 104). Tokie skaičiai buvo pateikti prieš gerą dešimtmetį, dabar jie gerokai didesni. Vargšė Žemė dūsta finansinių spekuliantų (ir didžiojo „kultūros mecenato“ G. Soroso, ne kartą sukėlusio krizes Europoje ir Azijoje), nuo kurių žaidimų priklauso krizių, recesijų ir kitų procesų raida, gniaužtuose, o mes čia postringaujame apie „biblinę Tautos Patriarcho metaforą“. Gal kitaip būti ir negali, jei tūni savo „bibliotekų blindažuose“ ir ištempęs ausų įdėmiai neseki naujausiųjų įvykių. Algimantas Bučys šios knygos tekstais pademonstruoja puikų literatūrologo išprusimą, mokslinę erudiciją (cituodamas iš keleto kalbų, pats tas citatas išsiverčia). Kai kurios jo išvados tikrai originalios ir vertos dėmesio, o nuolat juntamas pasaulinis kontekstas leidžia susivokti, kurioje kultūros stadijoje mes šiuo metu esame. Tiesa, tas vice versa principas ne visada suveikia, bet kitaip nė negali būti – viskam universalių receptų nebuvo, nėra ir nebus. Vis dėlto tam tikras vienpusiškumas ir mėginimas tendencingai suverti ant religinio (gal mitinio) virbo visus kultūrinius, ekonominius ir net politinius procesus skaitytoją gerokai erzina. Manyčiau, kad mokslininko erudicija leistų padaryti kur kas platesnes ir tikroviškesnes išvadas. Apie tai liudija ir paskutinieji veikalo puslapiai, kuriuose skelbiami Realiosiosios literatūros istorijos: kompaktinės (CD) enciklopedijos metmenys. „Beliko aptarti smulkmenėlę – kas parengs ir už kokius pinigus bus išleista kompaktinė enciklopedija“ (p. 544). Beje, autorius toliau prasitaria, kad čia, girdi, esą svarbu ne pinigai, o žmonės, einantys į talką „grynai dėl literatūrinės idėjos“ (ten pat). Tataigi, žmonės. Klystate ir net pats sau prieštaraujate, pone Autoriau, knygos pradžioje užsiminęs apie neišleistus rankraščius. Pagaliau žinome, kuo viskas baigėsi, kai visa tauta ėjo į talką dėl valstybinės nepriklausomybės idėjos, tad tokių klaidų gal daugiau nedarykime ir palaukime, kol atsiras tų palaimingųjų litų, eurų ar dolerių. O jei nesulauksime, ką jau čia padarysi – ne literatūra ir ne kultūra yra brandaus kapitalizmo epochos prioritetas.

 
Naujoji Romuva
2008, Nr. 4