Vaikystė, paauglystė ir Kazio Sajos kūryba ne vienam iš mūsų – neatsiejami dalykai. 76 metų rašytojas neseniai pristatė savo kūrinį paaugliams „Septyni miegantys broliai“. Metų pabaigoje turėtų pasirodyti dar viena K.Sajos knyga. Autorius sako: tai – paskutinės jo knygos vaikams. Kita vertus, rašytojas prisipažino jaučiąsis skolingas, todėl dar rašo. K.Saja džiaugiasi kiekviena nemiga, kai galvon pasibeldžia mintys. Jis keliasi, jungia lempą ir imasi darbo. Tiesa, jau nebe pieštuku, o kompiuteriu. Su Kaziu Saja kalbasi Vereta Rupeikaitė.

 

Kaip vaikus, jaunimą sudominti skaityti knygas?

Kad aš žinočiau... Vieną dalyką beveik žinau. Kažkur pusiau juokais esu rašęs, kad šėtonui tarnauja trys tarnaitės: niekšybė, kvailybė ir nuobodybė. Viešpatie, kiek mane yra kankinę nuobodūs mokytojai! Kiek studentus prikankina kai kurie profesoriai! Ne vienas į sieną šveičia nuobodžią knygą.

Iš tikrųjų sunku kovoti su moderniais laikais, kurie tekstą pateikia vaizdais, pataikaudami jaunam, nuodėmingam skoniui. Visi tokie buvom. Tai, kas pusiau uždrausta, kas nelegalu, tas labai traukia.

Bet man atrodo, kad ir kiek mes kalbėtume apie raštingumą, visais laikais mąstančių ir nemąstančių žmonių proporcija išlieka ta pati. Galime paskelbti aukštąjį mokslą privalomu, bet nuo to niekas nepasikeis. Formaliai turėsime daugiau diplomuotų žmonių, o mąstančių liks 10–15 proc. Tai patvirtina kiti išmanantys žmonės. Todėl kai sakome, kad jaunimas dažnai neskaito, man atrodo, kad jie yra mažaraščiai. Taip, jie moka skaityti, moka anglų kalbą taip, kad net savosios nebegerbia. Tačiau jie yra nemąstantys.

Mane, našlaitį, augino beraščiai žmonės, bet jų intelektas toli būtų pralenkęs tų, kurie į kišenę įsideda brandos atestatą. Vėliau jie atsitiktinai tampa „Klausimėlio“ respondentais. Matome, kokie jie raštingi, kokie mąstantys žmonės. Bukagalviai. (pabeldžia į stalą).

Jei knygos yra rašomos, yra brangios, ir vis dėlto perkamos, vadinasi, yra skaitančių žmonių. Nėra ko stebėtis, kad jų neskaito dauguma – ji tenkinasi kažkuo kitu. Taip yra ir, matyt, taip bus. Rašytojo pareiga, po šimts pypkių, rašyti taip, kad būtų malonu skaityti bent tam, kuris ir šiaip linkęs knygą skaityti. Neskaitantį net įdomiausia knyga sudominti bus labai sunku, nebent paveikslėliai būtų labai ypatingi.

Dabar nenusakomai didelė knygų įvairovė. Ar visos jos vienodai vertingos? Kaip pasirinkti tikrai gerą knygą?

Kaina nėra tas veiksnys, kuris apsprendžia knygos vertę, tik kai kuriuos ji sulaiko nuo knygos pirkimo, jei neįstengia to padaryti.

Kai mane kartais apima neviltis, sakau sau: „Ko tu rašai, matai, kiek prirašyta?“ Tarkime, kad aš jau esu grafomanas, kito darbo dirbti nemoku. Kai nerašai, rodos, gyveni nevisavertį gyvenimą.

Sutikęs žmogų, kurį gerbiu, kuris yra skaitantis, visada klausiu: „Ką įdomaus perskaitei?“ Visada apsiklausinėju ir išgirstu: „Žinai, radau įdomią knygą.“ Be rekomendacijų knygų beveik neskaitau. Man pakanka ir televizijos, ir žurnalų. Knygų, žinoma, perskaitau nemažai. Bet ne visos man įdomios. Mano amžiaus žmogui jau reikia knygos, kurioje apibendrinamas gyvenimas, yra tam tikros išminties, antologinių klausimų, kaip dabar mėgstama filosofiškai pasakyti.

Kaip patartumėt knygą pasirinkti paaugliams, jaunuoliams, kad ji būtų patraukli, o ne tokia, kurią jis šveis į sieną?

Gaila, kad dabar knygų apžvalgos ne visada būna objektyvios. Moksleiviai taip pat galėtų pasiklausti tų, kurie skaitė. Jei jiems tai visai neįdomu, vadinasi, jie yra modernių laikų beraščiai. Arba jiems reikėtų pasakyti: „Jūs nenorite tobulėti, subręsti kaip mąstantys žmonės, turintys žinių, turintys savo nuomonę.“ Mąstančių ir nemąstančių atranką ne Viešpats Dievas padaro. Turi būti noras būti protingam. Daugeliui norisi važiuoti į pakalnę, o į kalną vežti rogučių nesinori. Nieko nėra veltui.

Mokslininkai seniai tvirtina, kuo sunku patikėti. Mes naudojame tik 8 arba 10 proc. to, kas mums įdėta į galvas. Vadinasi, turime begalines galimybes. Jokių mauglių, jokių tarzanų žvėrys nepajėgia užauginti – tik žmogus.

Viena iš mano kūrybos minčių yra ta, kad gamta arba Kūrėjas žmogų yra išleidęs nebaigtą. Jo priedermė pačiam save užbaigti. Reikia panaudoti kuo daugiau išteklių, esančių galvoje, kad moderniais laikais neliktum mažaraštis, nemąstantis, neįdomus žmogus. Gali didžiuotis savo gražumu, jaunyste, bet ateityje reikės parodyti kitas vertybes.

Kokią pradedančiam skaityti jaunimui siūlytumėte literatūrą – lietuvių ar užsienio autorių? Gal kaip daržovę – geriau valgyti vietoje užaugintą?

Jei manęs paklaustų, ką geriausia per dešimt metų perskaičiau, neabejodamas atsakyčiau – Billo Brysono „Trumpą istoriją beveik apie viską“. Tai knyga, kuri mane apšvietė, nes esu šiek tiek atsilikęs mokslų srityse, nuo to, kas pasaulyje dedasi. Tai, kas pasaulyje ieškoma, randama, surasta, sudėta į vieną knygą. Ji yra laimėjusi pasaulinį prizą kaip geriausia mokslo populiarinimo knyga. Nupirkau bent penkias knygas savo draugams kaip didžiausią dovaną.

Kokį regite savo gyvenimą?

Kai tu kaip koks daigas pro asfaltą veržiesi į šviesą, net ir sunkiais laikais atsiranda galimybė į tą šviesą išeiti. Jei manęs paklaustų, ar esu laimingas, atsakyčiau, kad taip. Manau, kad į tą šviesą prasiveržiau. Laimingas, vadinasi, suvokiantis. Kiekvienas žmogus daugiau ar mažiau kenčia, jam lengviau paguosti kitą, suprasti literatūrą, meną, muziką.

Kaip suaugę, garbaus amžiaus rašytojai žino, kokių kūrinių reikia vaikams, paaugliams? Jie grįžta į savo prisiminimus ar visą gyvenimą lieka kaip vaikai?

Tai iš tikrųjų yra problema. Vis nusprendžiu vaikams daugiau neberašyti, tik suaugusiesiems. Nors turiu augančią krikštaduktę, sunku pabėgti nuo vaikiškų problemų, bet turbūt daug kur šaunu pro šalį. Nebepagaunu tos tikros atmosferos, kuri tvyro klasėse, šeimose. Jaučiu šią savo silpną vietą knygose apie vaikus, nes juos pažįstu per mažai. Pats neturiu nei vaikų, nei anūkų. Dėl to nesistengiu rašyti labai realistiškai, kūriniai šiek tiek romantizuoti. Tai tam tikra maskuotė. Aš ir nelendu ten, kur ne mano sritis.

Tikriausiai girdėjote pastarųjų dienų aktualiją – pasaką apie du susituokusius karalius. Jūs esate parašęs „Pasaką apie du karalius“. Apie ką ji?

Suprantu, ko klausiate. Mano pasaka visiškai kitoniška. Ji apie gerą ir blogą karalius. Esu skaitęs labai rimtą mokslinę knygą, kurioje įrodinėjama, kad homoseksualai neatsiranda, nėra išauklėjami, kad tai tam tikras įgimtas psichinis nukrypimas ir nieko nepadarysi.

Su šia moksline knyga visiškai nesutinku. Žinau puikiai, kas darosi kalėjimuose, kariuomenėje, ten, kur nėra moterų. Iš bado šuo ir vabolę ėda. Kitą kartą galima pakeisti žmogaus orientaciją. Tai galiu sakyti ir nuo savęs, ir nuo žmonių, su kuriais man teko konsultuotis.

Daug kas nežino, kaip nuo senų senovės liaudyje buvo vadinami homoseksualai. Jie buvo vadinami labai lietuvišku žodžiu „subinlanda“. Šiuo žodžiu pasakoma viskas. Galbūt nurodomi ne visi būdai, kaip santykiauja žydrieji, bet pagrindinis išreikštas viename žodyje. Ten, kur augau, į šiuos žmones buvo žiūrima daugiau su užuojauta. Nebuvo noro juos sunaikinti. Buvo pakankamai tolerancijos. Kaip vadinamos santykiaujančios moterys, niekada vaikystėje nesu girdėjęs. Gal jų nebūdavo, nežinau.