tekstai.lt

V. Braziūnui nėr kada skęsti... literatūroje (interviu, 2009)

Vladas Braziunas
Vladas Braziunas
       Su poetu Vladu Braziūnu kalbasi Benediktas Januševičius

 

Kai pasveikinau Tave išleidus knygą, iškart paklausei, kurią? Tuomet turėjau omeny šitą, „Saula prė laidos“. O kelias išleidai? Prašom papasakoti apie visas.

 

Nuo pernai vasaros pradžios ir jau šiemet išėjo bent kelios. Tiesa, ne visos jos mano ištisai parašytos, yra verstų, sudarytų ar panašai, bet visos jos man savos. Tarkim, Švedijos latvio Jurio Kronbergo eilėraščių ciklas „Vilkas Vienakis“, autoriaus niekaip nepabaigiamas, rašomas ir latviškai, ir švediškai. Yra išėjęs ne viena kalba, yra ir pora kompaktinių plokštelių su tamtyč parašyta Kristapo Grasio muzika, skaito autorius, beje, ir pats grojęs pirmojoje latvių egzodo roko grupėje. Dabar tą muziką, įrašytą ant vienos Bonos įrašų studijos stogo (Juris tą stogą būtinai liepė minėti), panaudojom pirmąsyk kartu leisdami ir dvikalbę („Vilkas Vienakis / Vilks Vienacis“) knygą ir kompaktinę garso plokštelę, tik čia jau skaito nebe autorius, o vertėjas. Knyga išskirtinai graži kaip knygos meno kūrinys (leidykla „Kronta“, dailininkė Sigutė Chlebinskaitė). Gaila, Knygos meno 2008 m. konkurse apdovanota nebuvo, ir čia jau, žiūrint į tą konkursą iš šalies, geriausias pavyzdys, kaip vis labiau įsigali jau pavojingas šio konkurso žiuri neįgalumas – tegebėti įvertint ne patį knygos meną, knygos visumos estetiką, o meną knygoje, kitaip sakant, pirmiausia gausias ir prašmatnias iliustracijas…

 

Mano rinkinyje „Priedainė“, išleistame „Apostrofos“, irgi neapsieita be latvių vertimų. Kęstutis Nastopka suskaičiavo, kad autorių ten dvylika, o jų eilėraščių… ir vėl užmiršau: ne kokio skaičiaus ten žiūrėjau, o tiesiog iš nuojautos kūriau bendrą savo ir jų kūrinių, parinktų iš daugybės mano verstų, vienovę. Knutas Skujeniekas, kiti latviai sako, kad ta vienovė pavyko. O man buvo smagu išleisti tokią „latviškos“ sandaros knygą: jie poeziją ir vertimus drauge leidžia seniai. Šitaip tarsi pabrėžtinai rodo, kad poezijos vertimai – tokia pat svarbi poeto kūryba kaip ir savi eilėraščiai.

 

Paskiau Lietuvių kalbos institutas išleido tarmiškai parašytų eilėraščių rinkinį „Saula prė laidos“. Iš seniau šitaip rašytų eilėraščių mažai ką teįdėjau, daugausia tai eilėraščiai, vienu geros savaitės „atsikvėpimu“ – ar apsvaigimu – parašyti užpernai lapkrity Ventspilio rašytojų ir vertėjų namuose. Tiesiog lemtingai sugedo kompiuteris ir tarsi netyčia pradėjau. Nebegalėjau sustoti. Tad knygos tikiuosi vientisos. Ir – eilėraščių knygos, ne kokių tarmės eiliavimų. Kad tarmė – kaip kūrybos medžiaga ir įrankis – skaitytojams nebūtų per aukštas slenkstis, skaitytojus pasistengiau paversti dar ir klausytojais: visus eilėraščius įskaičiau kompaktinėn garso plokštelėn. Tiesa, pridėjau ir vertimą į lietuvių kalbą.

 

O po šios dar spėjo išeiti ir mano sudaryta bei parengta knyga „Penki langai į sodą /חמישה חלונות אל הגן “, taigi dvikalbė penkių autorių eilėraščių knyga, išleista Tarptautinių kultūros programų centro. Tie autoriai – taip pat ir vertėjai. Žydų poetė Tal Nitzan į hebrajų kalbą verčia Eugenijų Ališanką, Vladą Braziūną, Vytautą Dekšnį ir Sonatą Paliulytę, šie verčia ją savo kalbon. Šios knygos ištakos – tarptautinės vertėjų dirbtuvės prieš pat pernykštį Druskininkų rudenį, paskiau tiesiog į jį įsiliejusios.

 

Visų trijų knygų dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė. Nors, tiesa, ir tarmiškojoje – jos dailininkė Dalia Šimavičiūtė – justi Sigutės stilistika. Gal ir viskas. Tiesa, kol čia kalbamės, tikiuosi, kad „Saulės deltos“ leidykloj knygos pavidalan gula mudviejų su Markumi Roduneriu išversta antologinė retoromanų poezijos rinktinė „Kregždutės / Randulinas“. Na, o Sigutė triūsia tesėdama pažadą „Apostrofai“ į knygos drabužį įvilkti mano išverstą Rainerio Marijos Rilke’ės ciklą „Rožės / Les Roses“. Aš tuo tarpu laukiu „Poezijos pavasario“ maketo.

 

Išeitų, kad svarbiausioji šio leidinio (kalbu apie „Saula prė laidos“) dalis – plokštelė. Tekstai tėra tik priedas. Taigi tai tokia poezija, kurios reikia klausytis, o ne skaityti. Ar aš klystu?

 

Jei įstengi skaityti, miels Benai, skaityk. Bet skaitymo bėdą gerai pastebėjai. Mano Pasvalio, ar, dialektologiškai šnekant, aukštaičių šiaurės panevėžiškių, tarmė nuo bendrinės kalbos skiriasi smarkiai, smarkiau nei žemaičių tarmės. Skirtingai nei žemaičių (nekalbu apie mažiau nuo bendrinės besiskiriančias aukštaičių tarmes), jokio savo rašto mėginimo kaip ir nebūta, na, tik dialektologų bei tautosakininkų užrašyti pavyzdžiai. 2004-aisiais su minėtu Markumi Roduneriu „Saulės deltoje“ keturiom kalbom išleidom šveicarų poetą Kurtą Martį, rašantį vokiškai ir šveicariškai (vadinamąja Berno vokiečių tarme). Vertėm į lietuvių kalbą („Štai eina žmogus“) ir į mano tarmę („Va ain žmogs“), bet vėliau teko gailestauti, kad tarmiški vertimai vis dėlto daugeliui buvo nelengvai prieinami: nei specifiniais diakritikais tų žodžių perkrausi, nei išaiškinsi kokiam suvalkiečiui, kad tos kirčiuotos o ar ė vietom visai ne ilgos, o tokios trumpučiukės, redukuotos iki nebepanašumo... Aiškiai supratau, kad be mano balso leisti ką tarmiškai – tiesiog negalima.

 

Kiek žinau, neseniai Tau teko susipažinti ir įvertinti kitų rašomą tarmišką literatūrą. Čia kalbu apie tarmiškos kūrybos šventę Raudondvaryje kovo 21 d. Kaip vertini tą kūrinių pluoštą? Ar radai jame ką nors įdomaus? Ką rekomenduotum paskaityti?

 

Atvirai sakant, apie literatūrą čia prasitarčiau tik kaip apie vieną kitą kūrybiškesnį blyksnį. Apskritai baisiai nemėgstu kiekvieną vos parašymą (pilni knygynai) vadinti literatūra, proza, paeiliavimą – poezija. Buvo gražių, etnografiškai sodrių istorijų istorijėlių, bet joms iki, tarkim, Eugenijos Karoblienės, – oi nearti. Ar iki Petro Zalansko, ar iki Onos Bluzmienės, jokios „literatūros“ rašyt nė neketinusių. Aname šimtmety iš kaimo senolių tikros kūrybos esu prisiklausęs... Labai gerbiu žmones, besistengiančius ryškinti regionų savitumus, gaivinti ir puoselėti tarmes. Bet gautis, drąsiau pasijusti jos turėtų pirmiausia gyvame mūsų gyvenime, savo aplinkoj, žmonių, jas paveldėjusių, lūpose. Kad tarmė būtų tavo kūrybinės raiškos pagrindas, tos gyvos tarmės turi būti pilnas... Tad pirmiausia rekomenduočiau ieškoti, ką tarmiškai parašę žemaičiai Justinas Kubilius, Aleksas Girdenis, uteniškė Regina Katinaitė-Lumpickienė, prisiminti vėl žemaičius Sofiją Čiurlionienę-Kymantaitę ir Stasį Anglickį, kupiškėno Vytauto Rudoko „Kalbėti motinos tarme“. Pagaliau skaityti autentišką Antaną Baranauską ar ieškoti progos pasiklausyti, kaip autentiškai jį skaito Skirmantas Valentas (bus tokia proga, tokia kompaktinė plokštelė). Iš Raudondvaryje įvertintų kūrinių gal pirmiausia minėčiau Praniu besivadinantį skuodiškį Eugenijų Zabitį: rupus lyrizmas, graudi autoironija – tikra. Nemenkų pasakotojų gabumų nestokoja vilnietė Vilija Jurėnienė, varėniškė Ona Gliebienė. Galėčiau minėt ir dar vieną kitą pavardę, taip pat ir moksleivių, bet, kaip sakiau, vertindamas literatūrinę kūrybą nuolaidų ar išlygų nemėgstu.

 

Kas naujo Didžiojoje Poezijos Kunigaikštystėje? Girdėjau, kaži ką rezgėte Vilniaus knygų mugėje? Kokių tolesnių veiksmų galima tikėtis?

 

Per Vilniaus knygų mugę Magnus Ducatus Poesis Lietuvoje pasirodė antrąkart (pirmą – 2007-ųjų liepos 6-ąją S. Daukanto aikštėje per baisų lietų). Džiaugiuosi, kad daromės kaip koks profesionalų kolektyvas, kad gebame improvizuoti ir kurti bendrą darną lyg būtumėm vis tie patys ir nuolat repetuotumėm. Deja, dažniausiai kaip tik tam laiko (taigi dėl pinigų) ir nelieka, o kaitos kartais būna ir nenumatytos. Štai Vilniun dėl ligų ir kitokių priežasčių nebegalėjo atvykti lenkai. Baltarusis dūdmaišininkas Todaras Kaškurevičius priešpaskutinę dieną smarkiai persipjovė pirštus, mat jis – ir dūdmaišių meistras. Kad Algirdas Klova neliktų vienišas, padėjo perkusininkas Gediminas Laurinavičius. Teko prisiminti Katkevičius (Chodkevičius) ir Latgalą – tuojau Kunigaikštystėn įšventinom ir latvius, atvykusius mano „Priedainės“ pristatyman: gitaristą Austrį Grasį (kompozitoriaus ir atlikėjo Kristapo – minėjau kalbėdamas apie „Vilką Vienakį“ – tėvą), poetus Jurį Kronbergą, Anną Rancanę, Knutą Skujenieką. Buvo, žinoma, ir kitų naujų dalyvių. Ar sumaištį kas pastebėjo?

 

Tolesni veiksmai? Pirmąkart žada organizacinius rūpesčius prisiimti nebe Lietuvos pusė. Rudenį į Minską mus kviečiasi Andrejus Chadanovičius, užsikraunantis ir visą organizaciją. Pagaliau mūsų vyksmas bus – Baltarusijos teritorijoje. Mat patį pirmąjį kartą – 2006-ųjų liepos šeštąją – rodėmės irgi Minske, Lietuvos Respublikos ambasadoje, kur, beje, Magnus Ducatus Poesis mintis ir radosi. Su Vytautu Dekšniu galėsim ramiau baigti klostyti, su Eugenijum Ališanka („Vilniaus“ žurnalu) – išleisti antrąją „Magnus Ducatus Poesis“ almanacho knygą. Tiesa, ir Užsienio reikalų, ir Kultūros ministerijos, ir Kultūros rėmimo fondo parama renginiams bei leidiniams vis mažėja, tad ta ramybė labai jau apgaulinga: paramos gauni menką dalį, o padaryti reikia kaip už visą – gaudamas griežtai įsipareigoji. Man pačiam paguoda tik tokia, kad nuo pernai rudens vyksmo Krokuvoje darbus jau dalinamės su dviem minėtais kolegom, tad puoselėju viltį jau greitai sulaukti dienos, kai Magnus Ducatus Poesis apsieis, gražiai gyvuos ir be manęs.

 

Atstovavai Lietuvai Jeruzalės knygų mugėje, į kurią išvykai tiesiai iš Vilniaus knygų „jomarko“. Kaip sekėsi?

 

Manau, lietuviams Jeruzalės knygų mugėje sekėsi gerai. Tiksliau, lietuvių menininkų, mokslininkų, apskritai kultūros žmonių Jeruzalėje, Tel Avive ir kitur Lietuvai buvo atstovauta labai gerai, mugės stendai ir diskusijos, fotografijos paroda, kino, džiazo ir šiuolaikinio šokio vakarai sulaukė didžiulio anaiptol ne vien litvakų – nors jų buvo išskirtinai jaukus ir šiltas – dėmesio. Tačiau neįtikėtinas dalykas: esi pirmas iš Lietuvoje žurnalistika užsiimančių – gal kad nesi žurnalistas? – paklausęs, kaip sekės. Na, aš pats kelias pastraipas apie „Penkis langus į sodą“ parašiau, na, vieną savaitraštį prikalbinau žmones pašnekinti... O gal ne taip ten elgėmės? Gal reikėjo „apsiskandalint“? O, kalbant be juokų, tiesiog gaila nutylėto didžiulio ir nuoširdaus pirmiausia mūsų ambasados Izraelyje, Kultūros, Užsienio reikalų ministerijų, Tarptautinio kultūros programų centro ir kitų institucijų darbo, pagaliau pačių knygos, meno, mokslo žmonių pastangų. „Penki langai į sodą /חמישה חלונות אל הגן “ leista pirmiausia kaip tam tikra staigmena nuvežti Jeruzalėn. Staigmena ir buvo. Pristatymo kalbos – lietuvių ir hebrajų. Kaip ir knygos. O klausimų sulaukėm nebanalių: apie vertimų praktiką, vaizdinių, ritmikos adekvatumą ir panašiai. Prisiminti malonu.

 

Žinau, kad sudarei šių metų „Poezijos pavasario“ almanachą. Ar jis kuo nors ypatingas?

 

Stengiausi sugroti vientisą improvizaciją – turimais (pasiūlytais ar iškaulytais) instrumentais, jų dermėm ir nedermėm. Kas netiko, netiko. Kas liko, liko. Viliuosi, skambės. Aplinkybių, taip pat ir nepalankių, žinoma, yra visokiausių, jos niekur nedingo. Jei kur jų poveikį sumažint pavyko, jau gerai. Apskritai guostis nesu linkęs: laisvas žmogus (laisvai priedermę prisiėmęs) tokios teisės neturi. Taigi, bent išorinių ypatingumų nebus. Nebent viena: almanachas bus iliustruotas Sauliaus Chlebinsko grafika: prisimenant jį, vieną geriausių Lietuvos knygos (taip pat ir „Poezijos pavasario“) dailininkų, mus palikusį prieš dešimtmetį.

 

Vien jau iš to ką čia aptarėm, galima būtų spėti, kad gyveni vien tik literatūra? Žodžiu, ar jau visiškai paskendai literatūroje, ar dar kuri galūnė kyšo?

 

Nebent, plaukdamas per šią audringą jūrą, dar kartais priveikiu išlaikyti iškeltą ranką ir nesušlapint fotoaparato. Tiesa, dar kyšo ir būsimosios Tūkstantmečio Dainų šventės rūpesčiai – čia jau bendri su Gyčiu Padegimu. Kaip matai, skęsti – nėr kada...

 
Kulturpolis.lt
2009-03-30